Janinos Degutytės biografijos matmenys
Ji atėjo į pasaulį 1928 metų liepos 6 dieną. Janina Degutytė priklauso tai ypatingai poetų kartai, kurių vaikystę ir jaunystę rūsčiai brandino karas ir pokaris.
Gimė Kaune, Švenčiuose. Čia Nemunas, smėlėta VI Kranto gatvelė, ir aukštas klevas gale namo… Maža žalia gatvelė, atsiriamianti į Nemuną. Medinis keturių butų su mansarda namas, statytas senelio rankomis.Kelios vyšnaitės, plačiai išsikerojusios alyvos ir aukšta aukšta kriaušė, kurios net iššalusios senelė neleido iškirsti. Darželiai pilni gėlių.
Našlaitės Janinos Degutytės vaikystė buvo skaudi. Vaikystė be motinos meilės, be jos globojančios šilumos – ji buvo pragerta. Sunkios vaikiškos nevilties valandos. Tačiau motinos (1902 – 1983) mirtis daug ką pridengė, atverdama kūrybaigyvą kraujo rūšį. Vaikiška meilė, gailestis, sumišęs su skaudžiu, jau nevaikišku kaltės jausmu. Jos pareigos, atsidavimo žmonėms dvasia be abejo plaukė iš tėvo.
Labai anksti (septynerių – aštuonerių metų) pajusta mirties galimybė. Gimnazijoje prasidėjusi sunki liga – širdies reumatas su visom galimom pasekmėm iki to, kad jau pirmame kurse buvo sunku užlipti į ketvirtą aukštą. Ypatingos išorinės ir vidinės aplinkybės formavo uždarą poetės charakterį. Iš mažens Janina Degutytė linko stebėti žmones, juos charakterizuoti. Tėvui kal bantis su interesantais, “aš visada sėdėdavau kambary ir stebėdavau ”. Ji turėdavo savo simpatijas ir antipatijas. Ypatingų vaikystės aplinkybių išugdytas pastabumas ilgainiui išaugo į nuojautą, intuiciją, kuri nė karto neapgavo – “ką pavadinu draugu, tas draugu ir išlieka. Ji ne su kiekvienu greit suartėja, bet suartėjus – jis joje išlieka visam laikui. Nuo vaikystės iki šiol Janina Degutytė apsupta draugų.
Mokytis Janina Degutytė pradėjo Kaune, tėvams grįžus iš Telšių, VII gimnazijoje. Gimnazijoje turėjo krlias drauges. Draugystė su bendraamžiais vaikystėje ir jaunystėje itin svarbu Gimnazijoje sveikata buvo silpna, reikėjo rūpintis pragyvenimu. Namuose seniai viskas buvo parduota – baldai, rūbai, daiktai. Klasės draugės slapta palikdavo suole sumuštinių, kviesdavosi pietauti. Didelį taktą, jautrumą rodė ir mokytojai, supratę pamokų praleidinėjimą. Iš mokytojų ji patyrė ir pimuosius pripažinimo, paskatinimo žodžius. “Mokyklą gerbiau ir mylėjau, – be išlygų sako poetė