J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir
interpretacija (61-67 psl.)
J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų kūryboje. “Meilė, džiazas
ir velnias” vainikuoja Grušą – dramaturgą. Autorius kūrinyje kelia esminių
šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas. “Meilė” ir “velnias” –
šviesiosios ir tamsiosios jėgos, kurios dramoje priešpastatomos. Autorius
parašė veikalą, kuris rėkte išrėkia skaudžią tiesą, fiksuojama jaunimo
mąstysena ir šneka. Didelę teksto dalį sudaro “tėvų” ir “vaikų” diskusijos
moralinėmis temomis, dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai
visuomenės raidos problemas. Išsamiau ir giliau analizuosime Beatričės ir
Andriaus tėvo dialogą, kuris yra pirmos dalies antroje scenoje.
Scena prasideda durų skambučiu. Jas atidaro Andriaus tėvas. “Po velnių!” –
pirmieji žodžiai. Šie žodžiai rodo, jog Beatričė atėjo ne laiku. Tas laikas
– naktis. Tokiu momentu iškart pasidaro aišku, kad Beatričė nekantrauja
pasikalbėti su Andriaus tėvu, jog įsitikintų: jis nieko baisaus nepadarė.
Norisi paaiškinimo, dėl ko mergina atėjo į Andriaus tėvo namus. Andrius
jai papasakojo apie tariamą bufetininkės nužudymą, – taip demonstruojamas
vyriškas šiurkštumas. Mėgaudamasis jis pasakoja apie sutinkamas moteris,
kurias jis pasiryžęs išprievartauti. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs
jaunuolis – agresyviausia veikalo figūra, džiazininkų vadeiva.
Sujaudinta mergina žadina įmigusį prokurorą, kalba jam apie sūnų, o
tėvas ilgai negali suprasti, ko iš jo nori ši vidurnakčio įsibrovėlė:
Beatričė. Aš – Beatričė. Andrius mane vadina Beta.
Andriaus tėvas. Andrius? Koks Andrius?
Personažai stovi skirtingose plotmėse, abu kalba apie Andrių, tačiau iš
skirtingų pozicijų. Beatričė gerai perpratusi, o tėvas dar daug ko apie
sūnų nežino. Jie tartum lipdo jo portretą iš atskirų detalių, ir tuo pat
metu vyksta tarp jų pačių kažkas labai esminga. Mergina Andriaus tėvą
vadina “tėveliu”, tuo pabrėždama, jog gerbia jį ir jo amžių, ir duoda
užuomina į tai, jog pati nepažino savo tikrojo tėvo. Beatričė, ta šventa
keistuolė, kurios lūpose kasdieninės sąvokos įgauna spindinčio švelnumo, iš
budina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta
dvasios šviesa: “Andrius pats per save geras. Gali būti geras… ar ne?
Gali!”. Po Betos žodžių prokuroras pasijunta tik šią akimirką supratęs,
prie kokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Beatričė su baime kalba
apie lemtingą ribą, kurią “peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.”
Įdėjęs į merginos lūpas šiuos žodžius, autorius nori parodyti, kad beveik
kiekvienas žmogus nejučiomis su kažkuo apsipranta, kažko nepastebi, tampa
laisvai pasiduodantis, lengvai gali prarasti tą pirmapradį gėrio ir blogio
pojūtį, kuriuo yra apdovanota Beatričė.
Šios scenos niekaip nebūtų galima pavadinti komiška, nes Beatričės
pokalbis su Andriaus tėvu yra daug daugiau nei paprastas pokalbis. Tai
dviejų žmonių vienodai susirūpinusių dėl Andriaus dialogas. Čia nebetenka
prasmės tai, jog Beatričė trokšta padėti Andriui atgauti savo dvasinę