Juozo Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes: vienos yra lyrinio-intelektinio pobūdžio („Mergaitė ir vienišas žmogus“, „Karalaitė nebuvo protinga“, „Baimė ir nebaimė“ ir kt.), kitos – paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės („Tu mušei Adomą“, „Nuogi atrodo negražiai“, „Trys paradoksinės novelės apie švarą“ ir kt.).
Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kitimų susikirtimu. Čia pirmiausia iškeliamas dvasinis pasaulis, žmogaus santykis su žmogumi. Paradoksinėse novelėse pasakojamos absurdiškos istorijos, kuriami paraboliški tikrovės modeliai. Rašytojas kontrastingai ryškina žemuosius žmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, piešia groteskinį buities paveikslą, panašų į žvėrių cirko areną.
Nedideliuose novelės rėmuose J.Grušas sutelkia visą didelį pasaulį, įkurdina jame žmogų su visa jo socialine patirtimi ir prigimties sudėtingumu. Geriausiose rašytojo novelėse dažnai glūdi tokios būties problemos, kurių pakaktų didelei dramai, tragedijai ar komedijai. Mažoje kūrinio erdvėje rašytojas siekia gilios meninės sintezės, jungdamas psichologo įžvalgumą, mąstytojo intelektą, drąsią meninę vaizduotę ir nerimastingą dvasinį išgyvenimą.
Novelėje „Kelionė su kliūtimis“man labiausiai patiko pasakotojo ironiška kalba. Žinoma, kas gali būti absurdiškiau kaip laukti atsigulus mirties ir kaip galima suplanuoti laidotuvių pokylį dar nemirusiam žmogui.
Mano nuomone, pagrindinė kūrinio tema galėtų būti žmogaus bejėgiškumas prieš likimo vingius. Juk, kad ir kaip norėtum ko nors, kas priklauso nuo likimo, sunku būtų gauti, jei tai nelemta. Netgi mirtis, nors ir labai trokštama, neateina, nes tai nepavaldu žmogaus valiai.
Problemą norėčiau formuluoti štai taip: įvykių sūkuryje žmogus tampa daiktu. Pagrindinis novelės veikėjas tampa sąlyga, dėl kurios viskas vyksta. Į pirmą planą išeina pats procesas kaip viską padaryti kuo geriau, tačiau pamirštama, kad žmogus vis dar gyvas, jis čia šalia visų.
Dabar norėčiau plačiau pakalbėti apie patį pagrindinį veikėją – ūkininką Valiulį. Kadaise buvęs stiprus, visus darbus atliekantis laiku, spartus žmogus, kuris bėgant metams susilpnėjo. Sulaukęs aštuoniasdešimt vienerių, suprastėjus sveikatai rengėsi mirti. Galima manyti, kad toks energingas, darbštus žmogus savu laiku galėjo būti kaimo pavyzdys, visų žmonių dėmesio centras. Pasenus šiokį tokį dėmesį gavo iš žmonos, bet ir ši užsiėmus ūkio reikalais vargu ar galėjo skirti daug laiko savo vyrui. Todėl kiekvienas Valiulio sukosėjimas, prastas pasijutimas, mirties šaukimasis, man atrodo, galėtų buti dėmesio atkreipimas į save. Kai jo per daug ar per mažai yra blogai.
O kokia moteris yra Valiulienė? Kūrinyje ji apibūdinama kaip tvirta, pareiginga, tvarkinga moteris, gyvenanti pagal planą, kurį nustatė Dievas ir protėviai. Jos tėvai taip gyveno, taip ir ji gyvena. Tai tipiška kaimo moterėlė, kuri toliau savo ūkio reikalų nenueina, nieko nedaro, kas neteiktų naudos. Jos pasaulis – kaimas, ūkis, šeima.“Ji nebuvo nei romantinės poezijos skaičiusi, nei verkšlenusi, žiūrėdama teatre kokią nors melodramą, nei vyro apgaudinėjusi. Ir šiaip ūkyje nieko nebuvo nutikę, kas būtų galėję išvaryti ją iš pusiausvyros.“ Vyro laidotuvės, kurios turėjo būti artimu laiku, taip pat nebuvo kliūtis, kuri galėtų sudrumsti jos stabilų gyvenimą. Valiulienė jau buvo pasiruošusi laidotuvėms: nupirko karstą, turi grabnytėlių, pradėjo šiai progai daryti alų. Ir net kunigas jau keletą kartų išklausė jo nuodėmes. Atrodytų, kad komfortiškesnės mirties ir negali būti. Tačiau šių iškilmių kaltininkas niekaip nemiršta…
Kaimas su dideliu susidomėjimu, kaip ir kiekviename kaime dera, stebėjo įvykius, kurie vyko Valiulių šeimoje. Kai kurie ne tik stebėjo, bet ir bandė vienaip ar kitaip prisidėti prie kaimyno mirties. Mirtis net gi pageidaujama lyg kokia pramoga: „Mirs tai mirs – juk ir kiti miršta. Svarbu tik, kad numirtų kaip reikiant, pritinkamu laiku. Ir kaimynai pageidavo, kad neužgestų per darbymetę ar per didžiąsias šventes, kada jie ir taip turi pakankamai pramogų. Taip ilgai rengdamasis, turi gi pasirinkti kokį patogesnį, laisvesnį laiką.“
„Vis dėlto kažkas svarbaus slinko į ūkininkų pirkią.“Nuo čia pradeda didėti įtampa. Pasakotojas sukuria kažkokią intrigą. Galima sakyti, kad nuo čia pats kūrinys lyg ir verčia skaitytoją susitaikyti su pagrindiniam veikėjui gresiančia mirtimi.
Naktį senoliui pasidaro bloga. Jis pažadina žmoną, kad ši jam paduotų ir uždegtų grabnytėlę, nes mano, kad jau tikrai mirs. Taip su uždegta žvake Valiulis užmiega.
Tas kažkas svarbaus, kas slinko į ūkininkų pirkią, aš manau, kad tai buvo likimas ar dar kas, nuo ko priklauso mūsų gyvenimas. Ir tas kažkas lėmė, kad ligonis be didelių nesėkmių išgyveno tą naktį.
Juk žmonės užmigę su neužgesinta cigarete sudega, ar šiaip kuris pabandytų paeksperimentuoti, užmigdamas su rankose degančia žvake, manau labai maža tikimybė, kad atsikeltų iš miego taip, kaip užmigo.
Ryte Valiulienė, pamačius tai, kas liko iš žvakės, pagalvojusi, kas galėjo nutikti, barą vyrą. Čia labai gerai matyti šios moters
materealistinė prigimtis – užuot paklaususi vyro kaip jis jaučiasi, ji pyksta dėl to, kad šis baigia išdeginti visas žvakes. Tačiau jos negalima vadinti bejausme būtybe, nes, kai pamato, kad vyrui dar blogiau nei naktį, susigraudina. Bet neilgam, nes peršasi mintis, kad vyras gali tikrai šiandien mirti, todėl ji pradeda planuoti visą laidotuvių ruošą, nors tas planas jau ko gero daug kartų permąstytas, tik belieka veikti. Bet ji vis nesiryžta.