J grušo tragikomedijos cirkas poetika
5 (100%) 1 vote

J grušo tragikomedijos cirkas poetika

J. Grušo tragikomedijos “Cirkas” poetika

J.G. “Cirkas”, parašytas 1976m., – tai 2-jų dalių paradoksinė tragikomedija.Veikėjai: PILYPAS KARALIUS, pramintas ŽIOGELIU – cirko klounas; JAKSAS, vadinamas IKSU – cirko direktorius; DŽENĖ – cirko jojikė; APOLONIJA – klouno žmona; GYDYTOJAS; Cirko artistai, keleiviai, milijonieriai, narkomanai, literatai, hipiai, mergaitės.

Veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje.

Tragikomedija – dramos kūrinys, derinantis tragedijos ir komedijos ypatybes, pasižymintis juoko ir rimtumo ambivalentiškumu [dvilypumu] su vieno ar kito elemento persvara. (Liet.lit-os encikloped.)

Poetika – formų ir stilistinių priemonių, būdingų kurio nors rašytojo arba grupės rašytojų kūrybai, visuma, jų sistema.

Paradoksas – netikėtas, neįprastas, keistas reiškinys ar teiginys, prieštaraujantis natūraliam galvojimui, gyvenimiškajai logikai ar tiesiog sveikam protui.

Daugelis dramaturgų jaučia vidinį poreikį rašyti tragik-jas, nes: šis žanras artimiausias gyvenimui, kuriame į vieną kamuolį neišskiriamai susiraizgę tragiškieji ir komiškieji žmogaus būties bei buities pradai; tik tragik-ja teisingai atskleidžia chaotišką, ironišką ir skeptišką 20 a. dvasią; tradik-ja suteikia neribotą laisvę meniniams eksperimentams, nes nėra suvaržyta ankstesnių žanro kanonų ir taisyklių; tragik-ja leidžia su kartėliu ir liūdesiu pasijuokti iš žmogaus ir savo paties bejėgiškumo grėsmingų ir dažnai nesuprantamų bei nepaaiškinamų jėgų akivaizdoje. Pats Grušas yra taip pasakęs: “Pastaruoju metu labiausiai pamėgau tragik-ją (jų parašė tik 3: “Meilė, džiazas ir velnias”, “Pijus nebuvo protingas”, “Cirkas”). Tragik. galima duoti valią vaizduotei, “proto žaidimui”, ieškoti naujų formų, naujų kelių”.

“Cirkas” atstovauja pamėgtam J.G. tragikomedijos žanrui. Šį kūrinį galima būtų vadinti ir filosofiniu farsu. Patetiški svarstymai apie šiuolaikinio žmogaus etiką, moralę ir psichologiją čia pateikti, galima sakyti, alegorine forma. Pagrindiniai veikėjai – keistuoliai, donkichotai, kovoją su blogiu ne visai racionaliais būdais. Veiksmo peripetijose daug paradoksalumo, ekscentriškų situacijų. Personažai ne vien santykiauja tarpusavyje, bet ir svaidosi sentencijomis, kurios yra tarsi autorinis vaizduojamų įvykių komentaras. Ir kartu visas šis sceninis žaismas bei deklaracija yra pagrįsta labai stipriu realybės pojūčiu. Dramaturgas su įniršiu smerkia žmogų smukdančios socialinės aplinkos reiškinius, gina humanistinius grožio ir gėrio idealus. Autoriaus moralinis ir satyrinis patosas yra tiek stiprus, jog vietomis jis net šiek tiek ima varžyti tragikomediškojo veiksmo sąmojį bei žaismingumą.

Šiuo veikalu J.G. sakyte sako, jog dramaturgas, vaizduodamas dabarties buitį ir moralę, privalo ieškoti tokių pat didelių konfliktų, kaip ir liesdamas praeitį, rodydamas istorijos didvyrių tragiškus bei herojiškus išgyvenimus. Gal todėl iki raudonumo įkaitintoje jo tragikomedijų žaizdre tragizmo daugiau, negu komizmo. Pjesėje realybė perkeliama į sąlyginius rėmus. Rodoma “pjesė pjesėje”, tikrovė susipina su vaidyba. Personažai ne tik veikia, bet ir imituoja veiksmą, jį analizuoja, diskutuoja apibendrina. Šeimyninės dramos elemntai (Dženė-Pilypas-Apolonija) įjungiami į parabolišką siužetą, grotesko scenos susilieja su lyriniais monologais, nuo filosofinių svarstymų einama prie poetinių vizijų bei alegorijų, psichologiniai prdai susilieja su publicistiniais.

Čia totališkojo teatro principas dar ryškesnis, nes prieš mus – cirko arena, kuri simbolizuoja gyvenimo areną globaliniu mastu. Siekiama parodyti dabartinio pasaulio moralinį chaosą, beprotiškus civilizacijos tempus ir prieštaringumus, mašinų agresiją, žmonių susvetimėjimą ir sumaterialėjimą, dvasinių vertybių praradimą. “Mūsų cirkas filosofinis, -sako šio cirko direktorius Jaksas. – Mes vaidiname intelektualinę klounadą…”. “Čia viskas perkurta, – nurodo veikalo autorius, – stilizuota, naujai išreikšta pagal filosofinę ir poetinę mintį. Pasaulio žmogaus tiesa labai apibendrinta ir, ieškant jos gilumų, panaudota fantazija, groteskas, paradoksas”. Nors nurodoma, kad pjesės veiksmas vyksta “mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje”, – įvykių vieta yra neapibrėžiama. Tai apibendrinta dabartinio pasaulio paradoksinė tragikomedija.

Tragik-jos erdvė uždara: cirko arena. Groteskinėje fabuloje veiksmo vieta įgyja papildomą prasmę ir tampa prievartos, vienišumo, dvasinių traumų, nuolatinės įtampos, netikrumo ir susvetimėjimo simboliu. Vadinasi, tragikomedija kuria tarsi dvigubo reginio vaizdą: tai , kas yra paviršiuje – kas mums duota matyti bei girdėti, ir tai, ką mes patys turime iššifruoti, suprasti,ir įvertinti. Apvali cirko arena kaip pasaulio visumos simbolis – įvaizdis ne naujas, net gerokai nuvalkiotas. Grušas, kurdamas šitokią parabolę, t.p. neišvengė tam tikro minties aprioriškumo bei iliustratyvaus alegorizavimo. Tačiau gausu čia ir išmonės, ir sąmojo, ir net visai netikėtų meninių apibendrinimų.

Šio “filosofinio cirko” artistai – žmonės, slepiantys savąjį aš po vaidybinėmis kaukėmis (tarp jų pagr. figūra – klounas), jaučiasi esą giliai į jų sąmonę įsismelkusios publikos vergai
arba, kitaip tariant, visuomenės mechanizmo aukos. Tai patvarus, sunkiai pakeičiamas dėsningumas. Klounados scenos buvo repetuojamos vakar, jos repetuojamos šiandien, bus repetuojamos rytoj. Išėjęs į areną, privalai tikėti viskuo, ką darai; turi tikėti, net ir netikėdamas, nes esi artistas. Yra ir kitos būtinos taisyklės, kurias primena cirko direktorius: “JAKSAS. Tai atsiminkite viena: kas pirko bilietą, tas, po velniais, turi būti patenkintas. Ar dalykas aiškus, ar neaiškus – tai nesvarbu. Taip… Aš leidžiu improvizuoti, bet improvizuoti protingai ir taktiškai. Aišku? SEPTINTASIS AKTORIUS. O jeigu neprotingai ir netaktiškai?.. Jeigu kartais velnias sugundo?.. JAKSAS. Tada aš būsiu priverstas bausti pagal cirko teisę”. Po šitokios ekspozicijos veiksmas išsišakoja dviem kryptim: plėtojasi realūs cirko vidinio gyvenimo įvykiai (klouno konfliktas su dorektoriumis Jaksu) ir paraleliai ryškėja menamas cirkas – savotiškas klouno “sąmonės srautas”, plaukiančios vizijos apie išorinį pasaulį. Tiesa, ne visur šias paraleles organiškai saisto klouno vidaus gyvenimo komplikacijos, herojaus psichinis dirglumas ir emocinė įtampa.

Pamilęs cirko direktoriaus žmoną, klounas pasijunta išmuštas iš kasdieninių savo dorybės vėžių. Jo vidaus sukrėtimas rezonansu aidi išoriniame pasaulyje, cirko arena didėja. Atsiranda lyg kokia akustinė vizija. Spiegia automobilių stabdžiai, aidi šiurpus riksmas, pasigirsta raudančios moters balsas, pagr. veikalo herojus filosofuoja apie žmogų, įsipainiojusį tarp mašinų. Panašiai veiksmas perkeliamas į Paryžiaus ir Niujorko aerouostus, kur klouną trypia ir spardo nežinia kur skubanti minia. Garsintuvai rėkia apie visų žemynų politinius įvykius, čia pat pasirodo milijonieriai, filosofai, narkomanai, klaidžioja pusnuogė kažkokio rašytojo romano veikėja. Toliau į vizijas įsiterpia net paties J.G. ankstesnių kūrinių herojai: profesoriaus Marko Vidinio šešėlis, pamišėlė Konstancija, gydytojai psichiatrai, tartum pasikartoja scenos iš pjesės “Pijus nebuvp protingas”. Taip ieškoma atsakymo į klausimus, į kuriuos neranda atsakymo įsiaudrinęs dvasios klajūnas klounas. Pagaliau viso to globalinio cirko esmė atgręžiama į veiksmo užuomazgoje akcentuotą mintį apie žmogaus nuasmeninimą, jo poelgių ir minčių automatizmą. Mechaniniu balsu ima byloti groteskinė Biurokrato-Automato figūra apie “žmogaus ir instrukcijos vientisą junginį”.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1102 žodžiai iš 3193 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.