J haidnas
5 (100%) 1 vote

J haidnas

JOZEFAS HAIDNAS

(1732—1809)

XVIII amžius, vadinamas sviečiamuoju, reikšmingas muzikai: tada atsirado simfonijos žanras (kartu su juo ir kiti sonatines-ciklines formos kūriniai), susiformavo vadinamoji Vienos klasikių mokykla. Jos pir-masis atstovas — austrų kompozitorius Jozefas Haidnas.

BIOGRAFIJA. Jozefas Haidnas gimė 1732 m. kovo 31 d. viename Austrijos kaimelyje, karietų meistro šeimoje. Dar budamas mažas, jis giedojo baznytiniame chore Vienoje, mokesi groti klavesinu ir smuiku.Bet štai atejo laikas,kai Haidno balsas ėmė keistis ir jis nebegalėjo dainuoti. Pašalintas iš kapelos, berniukas klaidžiojo Vienos gatvėmis, kol rado prieglaudą ankštame draugo kambarėlyje. Jausdamas žinių trūkumą, Haidnas pradėjo dirbti italų kompozitoriaus ir dainavimo mokytojo N. Porporos akompaniatoriumi.Tiesa, jam teko eiti ir tarno pareigas-valyti įžymiojo maestro batus, tvarkyti kambarius, taciau kartais jis išgirsdavo naudingų patarimų, mokesi kompozicijos teorijos. Ištisus 30 metų (nuo 1761 m.) Haidnas buvo vengrų kunigaikščio P. Esterhazio orkestro kapelmeisteriu. Jis ne tik vadovavo orkestrui, bet ivairių svenčių progomis turejo rasyti simfonijas, styginius kvartetus ir kitus kūrinius. Be to, Haidnas privalejo: nuo pat ryto sėdėti kunigaiksščio priimamajame kambaryje ir laukti jo nurodymų; reikalauti is orkestrantų disciplinos, įrasyti vėluojanciujų pavardes į pabaudų knygą; saugoti instrumentus, gaidas ir t. t. Tokioje žeminančioje padėtyje buvo atsidurę ir daugelis kitų to meto kompozitorių.

Haidnas kūrė daug. Pirmaisiais tarnybos pas Esterhazį metais jis parašė tris nedideles programines simfonijas, pavadintas ,,Rytas“, ,,Vidurdienis“ ir ,,Vakaras“, o po desimties metų sukurta ,,Atsisveikinimo“ simfonija buvo jau 45-oji! Kada kunigaikštis pastate naujus rūmus — vasaros rezidenciją su teatru, Haidno pareigos tapo dar atsakingesnes — teko rašyti operas, zingšpylius. Kompozitoriaus vardą išgarsino 6 ,,Paryziaus“ simfonijos, pirma, kartą atliktos Paryžiuje 1786 m., ir kelionė į Angliją, kur jis parasė 12 ,,Londono“ simfonijų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Haidnas praleido Vienoje,kur ir mirė 1809m. geguzės 31d. Geriausi to laikotarpio kūriniai- oratorijos: „Pasaulio sutvėrimas“ (biblijos siuzetu) ir ,,Metu laikai“; jose jauciama Hendelio įtaka.

KŪRYBOS APŽVALGA. Haidno kųrybinį palikimą sudaro 104 simfonijos, apie 70 divertismentų ir kitų kūrinių orkestrui, 50 koncertų, įvairiems instrumentams su orkestru, 83 styginiai kvartetai ir beveik tiek pat kitų kamerinių ansamblių, 33 sonatos fortepijonui (klavesinui), operos ir kt. Ypač dideli Haidno nuopelnai instrumentinei muzikai, pirmiausia simfonijai ir styginiam kvartetui. Sių žanrų kūriniuose formuo-jasi ciklinė struktūra — keturios kontrastingos dalys bei atskirų dalių muzikinės formos ypatumai. Haidno kūryba glaudžiai susijusi su įvairių, tautų muzika, jis dažnai naudoja liaudies melodijas, sumaniai jas plėtodamas. Ryšys su liaudies menu apsprende ir muzikos pobūdį: joje nėra liūdesio, dominuoja giedra, šviesi nuotaika, gyvenimo džiaugsmas.

KLASIKINES SIMFONIJOS RAIDA. Simfonijos žanras ilgai formavosi įvairių tautų kompozitorių kūryboje, tačiau jo apibendrintoju, pagrindėju laikomas J. Haidnas. Čia reikia prisiminti italų operos uvertiūrą (kurios skirtingo tempo epizodų priešpastatymas turejo poveikio simfonijos dalių kontrastui), kompozitorių D. Skarlatį, nustačiusį vadinamąją senovinę sonatinę formą, J. S. Bacho sūnų kūrybą. Simfonijai formuotis padėjo ir italai A. Vivaldis, L. Bokerinis (1743—1805). Simfonijose ir kituose to meto kūriniuose įsigali homofoninis stilius, taciau polifo-nijos elementai neišnyksta, jie papildo, paryškina homofoninę muziką.

Klasikinę simfoniją paprastai sudaro keturios dalys. Pirmoji, pati reiksmingiausia dalis yra sonatos formos ir vadinama sonatiniu allegro. Ji paremta dviejų (ir daugiau) kontrastingų temų gretinimu. Simfonija dažniausiai prasideda įžanga, po kurios seka veržlaus pobūdžio pagrindinė pirmosios dalies tema. Po tarpinio epizodo (jungiamosios partijos) pasigirsta antroji, šalutinė tema (daininga, lyrinė) ir baigiamasis epizodas. Visa tai sudaro pagrindinę sonatos formos dalį, vadinamą ekspozicija. Jos paskirtis — parodyti svarbiausias kūrinio temas (kad klausytojas geriau jas įsimintų, ekspozicija neretai kartojama). Ekspoziciją pakeičia temų plėtojimo epizodas, kuriame pasigirsta klausytojui jau pazįstamos melodijos. Jos skaidomos į trumpesnes frazes ir motyvus, dramatizuojamos, dar labiau priešpastatomos viena kitai. Ekspozicijoje vyrauja dvi tonacijos, o čia jų daug. Tonacijų nepastovumas, savotiškas ,,klaidžiojimas“ suteikia muzikai intensyvumo, įtampos. Po temų perdirbimo seka repriza ir koda.

Antroji simfonijos dalis lėta, tarsi perkelia klausytoją į kitą pasaulį. Jai būdingas ramus, lyrinis muzikos pobūdis, melodingumas, paprastesnė forma.

Trečioji dalis — menuetas — šokis, savo pobūdžiu artimas liaudies muzikai. Menueto viduryje yra trio. Šis pavadinimas išliko iš tų laikų, kai kųrinio vidurinysis epizodas buvo atliekamas trimis instrumentais.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 701 žodžiai iš 1360 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.