TURINYS
1. Jurgis Savickis
2. Tarp Ariogalos ir Monte Karlo
3. Bendrieji kūrybos bruožai
4. Kultūros, meno tema
5. Pastoviųjų vertybių išaukštinimas
6. Stojiška pasaulėžiūra
7. Lagoniška ir netikėta „Vagis“
8. Gyvenime kaip ir scenoje
9. Intelektualioji proza
10. Išvada
Jurgis Savickis
( 1890 – 1952 )
Didžiųjų kūrėjų greta. Daugelis didžiųjų Europos modernizmo rašytojų konkrečioms srovėms, grupėms nepriklausė arba priklausė tik trumpai. Tai, suprantama, nes dideli talentai paprastai netelpa į kolektyvinių programų rėmus, jie patys sau susikuria kūrybos idealus ir normas. Todėl tyrėjai greta kavinėse ir žurnaluose šurmuliuojančių modernizmo srovių ir programų kartais išskiria „aukštąjį“ modernizmą, kuriam priklauso didžiausių rašytojų kūryba. Iš tokių modernizmo klasikų galima paminėti vokiečių poetą Rainerį Mariją Rilkę, prancūzų prozininką Marselį Prustą, poetus Polį Verleną, Gijomą Apolinerą, Stefaną Malarmė, austrų romanistą Fransą Kafką, anglų poetus Tomą Sternsą Eliotą, Ezrą Paundą, airių prozininką Džeimsą Džoisą, rusų poetus Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, prozininką Borisą Pasternaką, italų dramaturgą Luidžį Piradelą ir kitus. Tokių rašytojų rangui priskirtinas ir lietuvis Jurgis Savickis.
TARP ARIOGALOS IR MONTE KARLO
Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. Nedideliame Pagausančio dvarelyje Žemaitijoje, netoli Ariogalos. Jo tėvai nebuvo bajoriškos kilmės ( iš dvarininkų kilusi tik rašytojo senelė ), tačiau save laikė aukštesnio luomo žmonėmis, puoselėjo bajoriškas tradicijas. Būsimasis rašytojas gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno jo dėdė, 1911 m. įstojo į Perterburgo aukštesniuosius žemės ūkio kursus, bet po kelių mėnesių juos metė ir išvažiavo į Maskvą studijuoti dailės, tuo užsitraukdamas tėvo rūstybę. 1912 – 1913 m. dailės studijas tęsė Maskvoje ir Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išvažiavo į Rusiją, kur įsitraukė į lietuvių pabėgelių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo jų išsiųstas į Daniją rūpintis vokiečių užnugaryje atsidūrusiais lietuviais belaisviais. Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. Nuo 1940 m. iki mirties, 1952 m.gruodžio 22 d., gyveno savo viloje, kurią buvo pavadinęs Ariogala, Pietų Prancūzijoje, ant Viduržemio jūros kranto, vertėsi daržininkyste.
Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėlaiu dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtingiausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. Mėgo sąmojį, platų mostą, kartais aštrokai pasišaipydavo iš aplinkinių, tačiau kartu buvo dosnus, žmogiškas, demokratiškas ( ilgai derėjęsis su ūkyje padėjusiu darbininku, užmokėdavo dešimteriopai; grįžęs namo į tėviškę, palikdavo ant tvoros naują kostiumą ir stebėdavo, ką darys jį radęs žmogus…)
Jurgis Savickis gyvai domėjosi Europos kultūra, šalių, kuriose jam teko lankytis, gynenimu, daug keliavo – automobiliu apvažiavo visą Vakarų ir Pietų Europą, lėktuvu skrido į Afriką. Savo kelionių aprašymuose Savickis svajoja apie Jungtines Europos valstijas, tikisi, kad ateis laikas, kai Europoje nebeliks sienų, muitinių, draudimų vartoti bet kurias tarmes ir kalbas. Tačiau drauge jis išlaikė savo lietuvišką tapatybę. Sąmoningu lietuviu Savickis tapo dar ankstyvoje jaunystėje, kada kartu su draugu, būsimu inžinieriumi Narutavičiumi, pėsčiomis keliavo po Žemaitją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meną, lankydavosi lietuvių inteligentijos centre – rašytojos Gabrielės Petkevičaitės – Bitės dvare Puziniškyje. Apsisprendęs namuose kalbėti tik lietuviškai, lietuvių tautai sugrąžino ne tik prie lenkiškos kultūros linkstančius savo namus, bet ir visą apylinkę. Gyvendamas užsienyje Savickis labai rūpinosi lietuvių kultūros populiarinimu, Skandinavijoje surengė lietuvių meno parodų, išleido knygų apie Lietuvą, stengėsi, kad studijuoti i užsienį atvyktų daugiau lietuvių jaunimo. Savo raštuose į Lietuvą Savickis žvelgia išsilavinusio europiečio akimis, o į Europą – lietuvio, nuolat lygindamas gimtosios ir svečių šalių gyvenseną, gamtą, žmonių papročius. Iš to kyla daug taiklių apibendrinimų ir nemažą sąmojaus.
Arabai užvis imponuoja man savo rase, savo pozomis, savo būdu kalbėti ir ilsėtis. Ilsėtis! Kai aš pirmą dieną , nusiminęs nieko „nauja“ čia nerasiąs, įkyraus priemiesčio žole užžėlusiomis gatvėmis beeidamas, saule šildant, pamačiau vieną arabą, savo gūnia užsitiesusį šaligatvį, sakysim, kokiame mūsų Aleksote, prie naujo tilto, begulintį ir į dangų žiūrintį, man staiga gera dūšioje pasidarė. Jis tysojo pačioje gatvėje. Niekas jam „nekliudė“, ir jis, matyti, niekam nekliudė, nors žmonių čia ėjo ir važiavo daugybė.
Ir
Kaune, ir Tunise tie patys telefono stulpai. Mūsų kultūrinio renesanso ramsčiai. Dažniausiai pastatyti ten, kur jiems visa nereikėtų stovėti. Kaip eglės vidurgatvy. O kai pažiūri išilgai, iš akies, perdėm į visus stulpus – tai kaip giria.
Pavyzdžiui, jei vienas stulpas Kaune,kurį aš ypač dažnai turėjau progos matyti, išaugęs meksfalto gatvėje, gatvės pačiame vidurkly, prieš palocių tokiu įsidemėtinu parašu: „ Justitia est fundamentum regnorum“ , destis – prieš mūsų Teisingumo ministeriją, būtų kada nupieluotas, tai būtų padaryta iš tiesų didelės žalos. Ir mūsų originalumu. Ir mūsų renesansui. ( Iš kelionių aprašymų knygos „Truputis Afrikos“, 1934 m.)
Tad Savickį galime vadinti laikyti tikru šiandienos lietuvio – europiečio, laisvo ir atviro pasaulio gyventojo, pirmtakiu.
Pirmus apsakymus Savickis pradėjo spausdinti dar XX a. Pradžioje, o žymiausiais savo knygas iošleido trečiame dešimtmetyje. Tai novelių rinkiniai „ Šventadienio sonetai“ (1922) ir „ Ties aukštu sostu“ (1928). Trečiąjį novelių rinkinį „ Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951 m., jau gyvendamas Prancuzijoje. Šiuose rinkiniuose publikuota apie 30 nevelių; keletas jų apimtimi artimos nedidelėms apysakoms. 1952 m. Londone išleistas vienintelis Savickio romanas „ Šventoji Lietuva“, o 1956 m. jau po rašytojo mirties, paskelbtas jo karo metų dienoraštis „ Žemė dega“. Be šių knygų, Savickis dar yra išleidęs kelionių aprašymų knygas „ Atostogos“ (1928), „ Truputis Afrikos“ (1934), „ Kelionės“ (1938), leidinių apie Lietuvą danų, švedų kalbomis. Dar vienas kitas neįtrauktas į knygas Savickio kūrinys liko periodikoje raba rankraščiuose. Visus juos galima rasti 1990 – 1999 m. Vilniuje išleistuose rašytojo Raštuose.
BENDRIEJI KŪRYBOS BRUOŽAI
Savickio intelektualinis lopšys, galima sakyti – tėvynė, yra Europa, arba toji epocha, kurioje Stravinskio muzikos, Picasso tapybos, Rene Clairo filmų ir poezijos revoliucijų fone pražydo ir išsigimė buržuazinė kultūra.
Rašė Alfonsas Nyka – Niliūnas, įvardydamas Savickio estetinių pažiūrų ištakas. Jaunystėje Savickis rengėsi būti ne rašytoju, o dailininku, daile ir vėliau aistringai žavėjosi, retkarčiais tapė. Vilniuje, rašytojo sūnaus Augustino Savickio galerijoje, galima pamatyti ir vienintelį išlikusį Jurgio Savickio natiurmortą. Jo literatūrinių autoritetų reikia ieškoti XX a. Pradžios rusų, lenkų, danų, prancūzų ir kitų tautų rašytojų modrnistų kųryboje. Tačiau visas įtakas yra neatpažystamai perlydęs stiprus rašytojo talentas.
Jurgis Savickis priklauso tai pačiai lietuvių literatūros atnaujintojų kartai, kaip ir Vincas Mykolaitis – Putinas, Kazys Binkis, Balys Sruoga, Ignas Šeinius; tam pačiam lietuvių kultūros laikotarpiui, kaip ir Vincas Krėvė, Vaižgantas, Šatrijos Ragana. Tačiau jo ir šių rašytojų kūrybos likimas skiriasi. Pirmoji Jurgio Savickio knyga „ Šventadienio sonetai“ (1922) išėjo tais pačiais metais kaip ir Vinco Krėvės „ Šiaudinėj pastogėj“ , Šatrijos Raganos „ Sename dvare“ , Vaižganto „ Dėdės ir dėdienės“ , Putino, Sruogos poezijos rinkiniai, taip pat ir lietuvių avangardistų manifestinis leidinys „ Keturių vėjų pranašas“. Visa ši kūryba greit buvo pripažinta, tapo klasikine, o Savickio noveles pasitiko geriausiu taveju atsargios, o kartais ir gana piktos rezencijos. Antai žymus katalikiškos pasaulėžiūros kritikas Adomas Jakštas – Dambrauskas rašė:
Dėl ko „ Sonetai“? Dėl ko „ Šventadienio“ ? Kur kas labiau pritiktų šie autoriaus rašiniai pavadinti“ Dekadento sapaliojimai“.
Tokie vertinimai rodė, kad tuometiniam Lietuvos skaitytojui Savickio kūriniai buvo visiškai neįprasti, palyginti su tradicine neoromantine arba realistine literatūra, ir pagal šį poviekį artima avangardizmui. O keliais dešimtmečiais vėliau Savicko proza , jau tradicinės lietuvių literatūros nenaudai, buvo lyginama su „milžinišku medžiu neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose“ , „ lengva naujosios architektūros linija liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink“ ( Alfonsas Nyka – Niliūnas).
Nuo tradicinės lietuvių prozos Savickio novelės skiriasi jau tematika – jose neretai rašoma apie tolimų šalių miestus, uostus, kurortus, o jeigu prabylama apie lietuvišką sodžių, tai kalbantysis dažniausiai esti jam svetimas – miestietis, menininkas ar aristokratas. Labiausiai nuo tradicijos Savicko proza skiriasi trimis bruožais: pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi.
Savickio prozoje nėra klasikiniei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvykius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakotojas yra labai arti personažo , jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina; pasakojimo perspektyva dažnai ir netikėtai kaitaliojasi.
Savicko kūrybai būdingas skeptiškas, kartais net pesimistinis požiūris į žmogaus prtigimtį ir jo būtį. Rašytojo personažai – viduje susidvejinę, veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų, jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilioti jo lūkesčius. Žmogaus būtis Savickio kūryboje atsiskleidžia kaip nepažini,
Tai būdinga to meto ir kiek vėlesnei Europos „ aukštojo modernizmo“ literatūrai ( Franco Kafkos, Alberto Kamiu kūriniai). Antra vertus, Savickio proza tikrai nėra niūri. Lemties grimasas, prigimties išdaigas joje atsiveria šilti žmogiški ryšiai (tėvų ir vaikų, vienas kitą suradusių mylimųjų), aukštieji grožio, meno, kultūros idealai. Rašytojo pasaulėvaizdis artimas stoicizmu ir maždaug po dvidešimties metų Europoje susiformavusiam egzistencializmui (apie šią filosofijos ir literatūros kryptį bus kalbama kitoje vadovėlio dalyje).