J savickis
5 (100%) 1 vote

J savickis

AVANGARDIZMAS VAKARŲ LITERATŪROJE

Pirmosios modernizmo kryptys, atsiradusios dar XIX a. aštuntajame-devintajame dešimtmetyje, yra simbolizmas, impresionizmas. XIX a. pabaigoje daugelis modernis­tinio meno ir kultūros reiškinių labai susipynę, todėl šis laikotarpis dažnai įvardijamas bendru „amžiaus pabaigos“ (pranc. fin de siecle, tarti fen diu sjekl), naujojo meno (pranc. art nouveau, tarti ar nuvo; angl. modern art) apibūdinimu. Lietuvoje šiuo laikotarpiu modernizmui kai kuriais bruožais giminiškas neoromantizmas.

XX a. pradžioje daugelyje Europos šalių suklesti ypatinga mo­derniojo meno atmaina – avangardizmas. Avangardizmas, kaip rodo pavadinimas (avangarde, tarti avangard, prancūziškai reiškia prie­šakinį kariuomenės būrį) – kovingas, ankstesnes tradicijas laužantis menas, kultūros ir visuomenės permainų vedlys. Šis menas atsirado didžiuo­siuose Vakarų Europos miestuose, re­voliucingai nusiteikusių menininkų aplinkoje kaip protestas prieš meno tradicijų sustabarėjimą, atotrūkį nuo dabarties, nuo techninės civilizacijos ir kaip pastanga meno priemonėmis paskatinti žmonių sąmonės, drauge ir visuomenės, atsinaujinimą. Avangardizmas – kolektyvinis menas, pagrįstas programomis, ben­drais menininkų grupių veiksmais. Avangardizmas ardo įsitvirti­nusias meno normas, provokuoja viešąjį skonį, stengiasi skandalin­gomis priemonėmis atkreipti suvokėjų dėmesį į savo išpažįstamas idėjas ir idealus.

Pirmoji europinio masto avangardizmo srovė buvo futu­rizmas (ital. futura – ateitis). Ji atsirado 1909 m. Italijoje, Tomazui Marinečiui (Tomaso Marinetti) paskelbus „Futu­rizmo manifestą“. Šiame manifeste (programinis kreipimasis) kviečiama sugriauti bibliotekas, užtvindyti muziejus, išlaisvinti Italiją iš „archy­varų ir gidų epidemijos“. Futuristai šlovina laisvę, jėgą, sa­vo biologinei prigimčiai pasidavusį žmogų, o modernaus žmogaus laisvės ir galios simbolis jiems yra riaumojantis automobilis:

Mes skelbiame, kad pasaulis praturtėjo nauju grožiu: greičio grožiu. Lenktyninis automobilis su savo korpusu, papuoštu di­džiuliais vamzdžiais, primenančiais gyvates, su trūkčiojančiu kvėpavimu, riaumojantis automobilis, kuris lekia tarsi prieš kartečę(sprogstamieji sviediniai) – gražesnis negu Samotrakės Nikė( antikos pergalės deivė).

Futuristai tvirtino, kad moderniosios tikrovės neįmanoma išreikšti darniu vaizdu ir sakiniu, ir pradėjo tekste fiksuoti chaotišką tikro­vės fragmentų srautą. Futuristai skelbė siekiantys kalbą išlaisvinti iš kultūros varžtų, prasiskverbti prie kiekvieno garso pirmykštės reikšmės, suvokėją veikti ne žodžio turiniu, bet fiziniu jo skambėji­mu. Šios idėjos literatūroje buvo pradžia vadinamųjų letristinių eksperimentų – eilėraščių, kuriuose svarbiausia buvo šriftas, grafinė teksto kompozicija, pavienių raidžių garsinė reikšmė. Iš futurizmo vė­lesnėje literatūroje paplito automobilio, greičio įvaizdžiai, energinga, įsakmi, mitingų šūkius primenanti kalbėsena. Be Italijos, futurizmas ryškiausias buvo rusų literatūroje, per kurią pasiekė ir Lietuvą.

Antroji įtakinga avangardizmo srovė, atsiradusi beveik vienu metu su futurizmu Vokietijoje, buvo ekspresioniz­mas (vok., pranc., angl. k. expression – išraiška). Ši srovė pirmiausia pasireiškė dailėje kaip reakcija į impresionizmo pasyvumą, tenkinimąsi išorinių įspūdžių fiksavimu. Eks­presionistai siekė išsakyti žmogaus vidinę būseną, išorinę tikrovę vaizduoti per žmogaus nuotaikas, išgyvenimus. Ekspresionizmas susijęs su grėsmingomis modernaus did­miesčio, minios, industrinio gyvenimo tempo, žmogaus vienatvės, baimės patirtimis. Literatūroje jis ypač sustip­rėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, išreikšdamas sukrė­timo, katastrofos nuotaikas ir atsinaujinimo troškimą. Su ekspresionizmu susijusi fantastinio simbolinio pasakojimo maniera (Francas Kafka, romanai „Procesas“, „Pilis“), suskilusios sąmonės, be tvarkos plūstančių išorinio pasaulio įspūdžių fiksavimo technika (Alfredas Dioblinas, romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė“). Ekspresionizmas smarkiai paveikė lietuvių menininkus, po Pirmojo pa­saulinio karo studijavusius Vokietijoje, su šia srove susijusi ir XX a. modernioji lietuvių dailė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Šveicarijoje kilo kraštutinė avan­gardizmo srovė dadaizmas (dada – bereikšmis vaikų kalbos žodis). Dadaizmas visiškai ignoravo ankstesnę meno kalbą, meno ir ne meno ribas, savo kūrimuose jungė nesuderinamus tikrovės elementus. Dadaistų kūryba – iš bereikšmių gar­sų sudėliotos „pirmykštės sonatos“, „triukšmų koncertai“, atsitiktinių daiktų, laikraščių skiaučių kompozicijos, poli­tinių ir kultūrinių ritualų parodijos (dadaistas Johanas Baderis pasivadino „Vyriausiuoju Dada“, vok. Oberdada, ir pasiskelbė pasaulio prezidentu). Taip dadaistai demonst­ravo visišką Europos kultūros vertybių griūtį ir absoliučią menininko kūrybos laisvę. Dadaistinę visuomenės skonio ir moralės normų parodijavimo tradiciją tęsė įvairūs vė­lesnių dešimtmečių avangardistų sambūriai, ji gyva ir šiandieniniame eksperimentiniame mene.

Svarbūs dadaistų kūrybos bruožai buvo jų dėmesys čia ir dabar esančiai realybei, atsitiktinumui, improvizacija ir žaidimu pagrįstas kūrybos būdas. Nuo jų XX a. trečiame
dešimtmetyje Paryžiuje prasi­dėjo siurrealizmas (pranc. surrėalitė, tarti siurrealitė – „viršrealybė“). Siurrealizmas siekė atskleisti „aukštesnę“, tikresnę žmogaus būties plotmę, išlaisvindamas pasąmonės vizijas, impulsus, sapnišką vaiz­duotę. Siurrealistai buvo nepaprastai įtakingi vėlesnei XX a. litera­tūrai, tapybai, kino menui (vadinamoji „sąmonės srauto“ literatūra, Salvadoro Dali tapyba, Luiso Bunjuelio filmai ir kt.), jų įtaka atseka­ma netgi šiandieninės televizijos reklamose.

Be šių srovių, įvairiose Europos šalyse egzistavo daugybė kitų avangardizmo atmainų, tokių kaip kubizmas, vorticizmas, imagizmas, konstruktyvizmas ir t.t. Priklausomai nuo vietos sąlygų ir tradicijų jos įgydavo savitą pobūdį, jungdavo įvairių modernistinės literatūros krypčių elementus. Panašus yra ir lietuviškasis avangardizmas.

LIETUVIŲ AVANGARDIZMAS

Lietuviškasis avangardizmas atsirado veikiamas rusų bei italų futu­rizmo ir vokiečių ekspresionizmo. Jo pradininkas buvo poetas Kazys Binkis (1893-1942), studijavęs Vokietijoje ir Kaune subūręs keliolikos šalininkų grupę. Nuo 1924-1928 m. leisto žurnalo „Keturi vėjai“ pa­vadinimo jiems prigijo keturvėjininkų vardas. 1921 metais keturvėjininkai paskelbė tokį manifestą:

„KETURIŲ VĖJŲ PRANAŠO“ MANIFESTAS

Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini.

Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.

Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.

Tegu jo atošvaistėj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.

Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jau­ni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!

Mūsų žemė įtręšta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiem „Va­lio!“ ir eidami jų keliais kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.

Teskamba Baltijos pajūris!

Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.

Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.

Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.

„KETURIŲ VĖJŲ“ KURIJA

Keturvėjininkai skelbėsi kovoja prieš simbolistų ir neoromantikų kūrybos sustabarėjimą, meno atotrūkį nuo jaunos valstybės naujo gyvenimo ir savo laiko. Jų kūryboje (daugiausia poezijoje) nemaža miesto, technikos įvaizdžių, įtraukiamos ir miestiškos civilizacijos detalės (minimi automobiliai, Europos didmiesčių gatvės, radijo te­lefonai …). Keturvėjininkai su humoru žvelgė į naujovių užkluptą provincialią lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė revoliucingus šūkius, kviesdami atsinaujinti, „žengti drauge į gyve­nimo platumas“.

Lietuvių avangardistai nėra tokie kraštutiniai kultūros ir literatū­ros tradicijos priešininkai, kaip italų arba rusų futuristai, raginę užtvindyti bibliotekas ir sugriauti muziejus, „išmesti Puškiną, Dos­tojevskį, Tolstojų ir t.t. iš Dabarties Garlaivio“. Jie išlaiko tam tikrą ryšį su tradicija, tik ją drąsiai ir savitai interpretuoja (plg. Binkio eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ ir Maironio „Pavasario balsų“ pavadinimus!). Keturvėjininkai vertino primityvų liaudies meną, sodrų tautosakos, senosios literatūros žodį. Centriniais jų kūrybos įvaizdžiais tapo gyvastingas, džiaugsmingas pavasaris bei vėjas, kaip, pavyzdžiui, K. Binkio eilėraščiuose.

Lietuvių poeziją keturvėjininkai pra­turtino šmaikščia ironija, žaidimo elementais, technikos, daugiabalsiais miesto gyvenimo vaizdiniais, minė­tais gyvybingo pavasario ir vėjo įvaiz­džiais. Greta Binkio žymiausi keturvė­jininkai yra poetai Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė ir prozininkas Petras Tarulis.

Keturvėjininkų grupei išsisklai­džius 1929-1931 m. Kaune reiškėsi kita avangardistų grupė, susibūrusi apie žurnalą „Trečias frontas“. Nuo keturvėjininkų trečiafrontininkai sky­rėsi kairiosiomis politinėmis pažiūro­mis ir glaudesniais ryšiais su XX a. trečiojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos revoliucinio avangardizmo srovėmis. Trečiafrontininkai siekė kurti visuome­niškai aktyvią literatūrą, palaikančią dirbantį, savo gyvenimą kuriantį žmogų. Neatsitiktinai binkišką vėjavaikį jų kūryboje pakeitė „lietuviškas bernas“ „pūslėtom rankom“ ir „savo darbo klumpėm“ einantis „užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės“. Estetikoje trečiafrontininkai modernizmą mėgino derinti su realizmu. Žymiausi jų atstovai buvo poetai Kazys Boruta, prozininkas Petras Cvirka, kritikas Kostas Korsakas.

Apie 1930 metus visoje Europoje avangardizmo banga nuslūgo. Tačiau modernizmas literatūroje neišnyko: jį toliau plėtojo pavieniai didieji modernizmo rašytojai, radosi naujų sambūrių, bendrų kūrybos bruožų siejamų modernistinių meno reiškinių. Vyraujančia elitinė Vakarų literatūros kryptimi modernizmas išliko iki XX a. antrosios pusės, kada jį palengva ėmė išstumti naujo moderniosios literatūros etapo – postmodernizmo – reiškiniai.

GARSIEJI EUROPOS MODERNISTAI. Daugelis didžių­jų Europos
rašytojų konkrečioms srovėms, grupėms nepriklausė arba priklausė tik trumpai. Tai suprantama, nes dideli talen­tai paprastai netelpa į kolektyvinių programų rėmus, jie patys sau susikuria kūrybos idealus ir normas. Todėl tyrėjai greta kavinėse ir žurnaluo­se šurmuliuojančių modernizmo srovių ir pro­gramų kartais išskiria „aukštąjį“ modernizmą, kuriam priklauso didžiausių rašytojų kūryba. Iš tokių modernizmo klasikų galima paminėti vokiečių poetą Rainerį Mariją Rilkę, prancūzų prozininką Marselį Prustą (Marcei Praust), po­etus Polį Verleną, Gijomą Apolinerą (Gillaume Appolinaire), Stefaną Malarmė, austrų romanistą Francą Kafką (Franz Kafka), anglų poetus Tomą Sternsą Eliotą (Thomas Stearns Eliot), Ezrą Paundą (Ezra Pound), airių prozininką Džeimsą Džoisą (James Joyce), rusų poetus Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, prozininką Borisą Pasternaką, italų dramaturgą Luidžį Pirandelą (Luigi Pirandello) ir kitus. Tokių rašytojų rangui priskirtinas ir lietu­vis Jurgis Savickis.

JURGIS SAVICKIS

(1890-1952)

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ. KŪRYBA

Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. nedideliame Pagausančio dvarelyje Žemaitijoje, netoli Ariogalos. Jo tėvai nebuvo bajoriškos kilmės (iš dvarininkų kilusi tik rašytojo senelė), tačiau save laikė aukštesnio luomo žmonėmis, puoselėjo bajoriškas tradicijas. Būsimasis rašytojas gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno jo dėdė, 1911 m. įstojo į Peterburgo aukštesniuosius žemės ūkio kursus, bet po kelių mėnesių juos metė ir išvažiavo į Maskvą studijuoti dailės, tuo užsitraukdamas tėvo rūstybę. 1912-1913 m. dailės studijas tęsė Maskvoje ir Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išva­žiavo į Rusiją, kur įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo jų išsiųstas į Daniją rūpintis vokiečių užnuga­ryje atsidūrusiais lietuviais belaisviais. Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. Nuo 1940 m. iki mirties, 1952 m. gruodžio 22 d., gyveno savo viloje, kurią buvo pavadinęs Ariogala, Pietų Prancūzijoje, ant Viduržemio jūros kranto, vertėsi daržininkyste.

Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigim­ties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtin­giausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. Rašytojas Jonas Aistis prisimena:

Susidariau įspūdžio, kad jis vienodai kalba su karaliais (jam teko ne su vienu jų kalbėti!) ir su savo daržo samdiniais žemrausiais italais. Kartą jis mane nusivedė svečiuosna, kur buvo net trys kunigaikštienės, ir jei ne visos trys, tai bent dvi skirtingų tautų. Savickis buvo natūralus kaip na­mie, kaip kasdien ir, rodos, nieko ypatingo nekalbėjo, bet man jos visos, lyg susitarę, kartojo vis tą patį: Koks šviesus žmogus tasai jūsų ministras! Jis apie viską taip įdomiai ir protingai kalba, kaip gali kalbėti tik aukštos kultūros tikras kraujo aristokratas… Man atrodo, kad jo viso patrauklumo ir įdomumo paslaptis glūdi tik jo laikysenos laisvume ir jo kalbos nuošir­dume: jis nieko nevaržo ir pats nesivaržo. Bet tai pasiekti galima tik labai gerai pažįstant žmogaus prigimtį.

[…] Kartą pakvietė mudu kaimynai į krikštynas. Sutartą valandą krikštynininkų prie kaimo bažnyčios neradome, tai jis man ir sako: Tingiu du kartu į kalną lipti, tai ar nenueitum pažiūrėti, ko jie ten gaišta, o aš čia po medžiu ant suolo pasėdėsiu. Neskubėdamas užlipau į kalną: ten jau kūmai ruošėsi, bet dar galėjo visas pusvalandis praeiti, iki išsiruoš, tai nutariau leistis pakalnėn, kad ten jam vienam nepabostų laukti. Nusilei­džiu, ir J. Savickio nei ant suolo, nei šventoriuje nebuvo, bet bažnyčios viduje kažkas suolus traukia per grindis ir kalba. Įeinu, ogi Savickis su zakristijonu suolus tvarko ir kalbasi, lyg jiedu šioje parapijoje būtų drau­ge augę ir drauge visą laiką dirbę. (Iš atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“, 1954.)

Mėgo sąmojį, platų mostą, kartais aštrokai pasišaipydavo iš aplin­kinių, tačiau kartu buvo dosnus, žmogiškas, demokratiškas (ilgai derėjęsis su ūkyje padėjusiu darbininku, užmokėdavo dešimteriopai; grįžęs namo į tėviškę, palikdavo ant tvoros naują kostiumą ir stebė­davo, ką darys jį radęs žmogus…).

Savickis gyvai domėjosi Europos kultūra, šalių, kuriose jam teko lankytis, gyvenimu, daug keliavo – automobiliu apvažiavo visą Va­karų ir Pietų Europą, lėktuvu skrido į Afriką. Savo kelionių aprašy­muose Savickis svajoja apie Jungtines Europos valstijas, tikisi, kad ateis laikas, kai Europoje nebeliks sienų, muitinių, draudimų vartoti bet kurias kalbas ir tarmes. Tačiau drauge jis išlaikė savo lietuvišką tapatybę. Sąmoningu lietuviu Savickis tapo dar ankstyvoje jaunys­tėje, kada kartu su draugu, būsimu inžinieriumi Narutavičiumi, pėsčiomis keliavo po Žemaitiją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meną,
lietuvių inteligentijos centre – rašytojos Gabrie­lės Petkevičaitės-Bitės dvare Puziniškyje. Apsisprendęs namuose kalbėti tik lietuviškai, lietuvių tautai sugrąžino ne tik prie lenkiškos kultūros linkstančius savo namus, bet ir visą apylinkę. Gyvendamas užsienyje Savickis labai rūpinosi lietuvių kultūros populiarinimu, Skandinavijoje surengė lietuvių meno parodų, išleido knygų apie Lietuvą, stengėsi, kad studijuoti į užsienį atvyktų daugiau lietuvių jaunimo. Savo raštuose į Lietuvą Savickis žvelgia išsilavinusio euro­piečio akimis, o į Europą – lietuvio, nuolat lygindamas gimtosios ir svečių šalių gyvenseną, gamtą, žmonių papročius. Iš to kyla daug taiklių apibendrinimų ir nemaža sąmojaus.

Arabai užvis imponuoja man savo rase, savo pozomis, savo būdu kalbėti ir ilsėtis. Ilsėtis! Kai aš pirmą dieną, nusi­minęs nieko „nauja“ čia nerasiąs, įkyraus priemiesčio žole užžėlusiomis gatvėmis beeidamas, saulei šildant, pamačiau vie­ną arabą, savo gūnia užsitiesusį šaligat­vį, sakysim, kokiame mūsų Aleksote, prie naujo tilto, begulintį ir į dangų žiūrintį, man staiga gera dūšioje pasidarė. Jis tyso­jo pačioje gatvėje. Niekas jam „nekliudė“, ir jis, matyti, niekam nekliudė, nors žmo­nių čia ėjo ir važiavo daugybė.

<…> Ir Kaune, ir Tunise tie patys tele­fono stulpai. Mūsų kultūrinio renesanso ramsčiai. Dažniausiai pastatyti ten, kur jiems visai nereikėtų stovėti. Kaip eglės vidurgatvy. O kai pažiūri išilgai, iš akies, perdėm į visus stulpus – tai kaip giria.

<…> Pavyzdžiui, jei vienas stulpas Kaune, kurį aš ypač dažnai turėjau pro­gos matyti, išaugęs meksfalto gatvėje, gat­vės pačiame vidurkly, prieš palocių tokiu įsidėmėtinu parašu: „Justitia est fundamentum regnorum“( teisingumas yra valstybių pamatas), destis – prieš mūsų Teisingumo ministeriją, būtų kada nupieluotas, tai būtų padaryta iš tiesų didelės žalos. Ir mūsų originalumui. Ir mūsų renesansui. (Iš kelionių aprašymų knygos „Truputis Afrikos“, 1934.)

Tad Savickį galime laikyti tikru šiandienos lietuvio – europiečio, laisvo ir atviro pasaulio gyventojo, pirmtaku.

Pirmus apsakymus Savickis pradėjo spausdinti dar XX a. pra­džioje, o žymiausias savo knygas išleido trečiame dešimtmetyje. Tai novelių rinkiniai „Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928). Trečiąjį novelių rinkinį „Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951 m., jau gyvendamas Prancūzijoje. Šiuose rinkiniuose pub­likuota apie 30 novelių; keletas jų apimtimi artimos nedidelėms apysakoms. 1952 m. Londone išleistas vienintelis Savickio romanas „Šventoji Lietuva“, o 1956 m., jau po rašytojo mirties, paskelbtas jo karo metų dienoraštis „Žemė dega“. Be šių knygų, Savickis dar yra išleidęs kelionių aprašymų knygas „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (1938), leidinių apie Lietuvą danų, švedų kalbomis. Dar vienas kitas neįtrauktas į knygas Savickio kūrinys liko periodikoje arba rankraščiuose. Visus juos galima rasti 1990-1999 m. Vilniuje išleistuose rašytojo Raštuose.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2977 žodžiai iš 9698 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.