J v gete
5 (100%) 1 vote

J v gete

Johanas Volfgangas Gėtė

 

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749-1832) gimė laisvajame imperijos mieste Frankfurte prie Maino. Šeima priklausė miesto kilmingųjų luomui. Motina, Katarina Elizabeta Tekstor (C.E.Textor), 17 metų ištekėjo už dvidešimt vieneriais metais vyresnio Johano Kasparo Gėtės, imperatoriaus patarėjo. Vėliau aprašydamas savo gyvenimą autobiografinėje knygoje „Poezija ir tiesa“ (Dichtung und Wahrheit), Gėtė tvirtina, kad turi tėvų kontrastingų prigimčių pradų – tėvas buvo rimtas, principingas, pedantiškas, nelabai sugyvenamo būdo žmogus, įdiegęs sūnui norą studijuoti, nuolatinį pažinimo troškimą. Motina – tikra jo priešingybė, gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas, švelnino tėvo griežtumą ir sugebėjo pažadinti sūnaus poetinę fantazija. Dar gimnazijoje Gėtė mokėjo anglų, prancūzų, italų, lotynų bei graikų kalbas, labai daug skaitė, turtingoje tėvo bibliotekoje rasdamas tiek senųjų, tiek naujųjų laikų garsius kūrinius.

1765-1768 metai – teisės studijų Leipcige laikotarpis. Teise jaunasis Gėtė visai nesidomėjo, studijavo tėvo verčiamas, todėl daugiau dėmesio skyrė su studijomis nesusijusiems dalykams – klausė poetikos bei literatūros kursų, lankė Dailės akademiją, nes piešti buvo pamėgęs dar Frankfurte. Leipcige išgyveno pirmąją meilę, kurios įkvėptas sukuria pirmuosius eilėraščius, sudariusius nedidele knygelę „Anetė“ (Anette). Šiems dar neoriginaliems, rokoko stiliaus eilėraščiams poetą įkvėpė užeigos šeimininko duktė K.Šionkopf (K.Schönkopf). Audringas studentiškas gyvenimas eikvojo Gėtės sveikatą, nutraukęs studijas jis priverstas grįžti į tėvų namus, kur praleidžia pusantrų metų, būtinų sveikatai pataisyti. 1770 m. išvyksta į Strasburgą tęsti teisės studijų.

Strasburgo periodas (1770-1771 metai) susijęs su Gėtės kūrėjo brendimu. Naujoje aplinkoje Gėtė pamiršta religines bei mistines ligonio nuotaikas ir visas atsiduoda gyvenimui, kūrybai, meilei. Pažintis ir draugystė su tuo metu Strasburge gyvenusiu J.G.Herderiu veda jaunąjį kūrėją „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjų link. Jis pervertina savo požiūrį į literatūrą, naujai atrasdamas Bibliją, Homerą, Šekspyrą. Gotikinė Strasburgo katedra priverčia Gėtę pakeisti neigiamą požiūrį į gotiką ir įkvepia straipsniui „Apie vokiečių architektūrą“ (Von deutscher Baukunst). Strasburge prabunda neišblėsęs iki senatvės polinkis tyrinėti gamtą, formuojasi panteistinė pasaulėžiūra, atsiranda pirmieji „Fausto“ eskizai. Šio periodo lyrika – ryškus puslapis Gėtės kūrybinėje biografijoje. Tuo metu sukurtas ciklas „Zezenheimo dainos“ (Sesenheimer Lieder) yra skirtas Zezenheimo (vietovė netoli Strasburgo) pastoriaus dukrai Friderikai Brion. Vienas pirmųjų ciklo eilėraščių „Susitikimas ir išsiskyrimas“ (Willkommen und Abschied) pateikia pirmą konkretų mylimosios paveikslą Gėtės lyrikoje, meilė čia dvasingesnė nei ankstyvuosiuose anakreontinio pobūdžio eilėraščiuose. Pirmajame ,,Susitikimo ir išsiskyrimo“ variante aiškiai matėsi audringojo genijaus pasaulėjauta, buvo pabrėžiamas lyrinio herojaus ,,aš“. Antrajame variante individualizmas sušvelnintas, kaltė dėl išsiskyrimo tenka jau ne mylimajai, o lyriniam herojui. Eilėraščio pabaigoje – optimistinis laimės mylėti ir būti mylimam išaukštinimas. Ši optimistinė pasaulėjauta liks būdinga Gėtei ir vėliau.

Kaip entuziastingas himnas pavasario gamtai, jaunystei, meilei skamba „Gegužės daina“ (Das Mailied). Eilėraštyje ryškėja naujas gamtos suvokimas, lyrinis herojus jaučiasi esąs begalinės visatos dalis, reiškia susiliejimo su gamta džiaugsmą, meilę laiko ne tik laime, bet ir įkvėpimo šaltiniu. Didžiulės įtaigos poetas pasiekia paprastomis leksinėmis priemonėmis, originalia ritmika. Tai vienas šviesiausių, pavasario gaivumu alsuojančių Gėtės eilėraščių.

Eilėraštis „Erškėtrožė“ (Heidenröslein) – pirmasis Gėtės bandymas imituoti liaudies dainą. Folkloro, kaip kūrybos šaltinio, pasirinkimas rodo Gėtės ryšį su „Audros ir veržimosi“ sąjūdžiu, be to, eilėraštis yra J.G.Herderio liaudies dainų rinkinyje išspausdintos ,,Erškėtrožės“ perdirbimas. Gėtė suteikia liaudies dainai didesnį melodingumą, siūlo naują interpretaciją, dėmesio centre vaizduodamas ne berniuką, o roželę. Alegorine forma kalbama apie poeto kaltę ir Friderikės tragediją, pirmą kartą Gėtės kūryboje nuskamba neištikimybės tema, ateityje tapsianti nuolat pasikartojančiu jo kūrinių motyvu.

Greta gamtos ir meilės lyrikos Strasburgo periodu kuriama ir filosofinė lyrika, kurios pavyzdžiai yra „Mahometo giesmė“ (Mahomets Gesang) ir „Prometėjas“ (Prometheus). Pirmajame – paralelė tarp galingos upės ir audringojo genijaus. Kaip ir audrininkai, poetas aukština genialų individą, tačiau išvengia jų kraštutinio individualizmo. Eilėraštyje vaizdžiai parodoma, kad genijaus galingos asmenybės stiprybė atsiranda dėl giminingų individų paramos – tik susijungus „broliškiems šaltiniams“, mažas kalnų upelis tampa galinga upe. Naujai įprasminamas veržlaus audringojo genijaus likimas – jo triumfo kelias veda amžinojo, beribio okeano glėbin. Šiuo įvaizdžiu autorius pasinaudoja siekdamas parodyti nuolatinį amžiną judėjimą gamtoje ir visatoje.

Odė Prometėjui, vienam
populiariausių „Audros ir veržimosi“ epochos herojų, yra pirmasis poetinis vokiečių panteizmo dokumentas. Netikslinga būtų visai sutapatinti sukilusio prieš dievus Prometėjo ir autoriaus poziciją. Ne Dzeuso nuvainikavimas ir dievų galios reliatyvumo išryškinimas, o aktyvaus kūrybingo žmogaus išaukštinimas yra šio eilėraščio teigiamas bruožas. Žmogus pats turi kurti savąjį likimą, susidedantį ne tik iš džiaugsmų, malonumų, bet ir iš ašarų bei vargų. Gėtė apdainuoja valingą, kūrybingą žmogų, nepuolantį neviltin, kai ne visos svajonės išsipildo. Šiame himne kūrybingai žmogaus prigimčiai galima nujausti būsimąjį „Faustą“, nes ir čia dieviškasis kūrybingumas suteikiamas žmogui. Strasburgo periodo Gėtės lyrika yra „Audros ir veržimosi“ lyrikos viršūnė.

1771 m. baigęs teisės studijas ir advokatavęs gimtajame Frankfurte, 1772 m. vasarą Gėtė vyksta į Veclarą įgyti teisininko patirties. Čia jį apima meilė draugo Kestnerio sužadėtinei Šarlotai Buf (Charlotte Buff), ir kelerius metus jis blaškosi tarp Frankfurto, Darmštato, kartais aplankydamas Veclarą, kol pagaliau susižada su Frankfurto bankininko dukra Elizabeta Šioneman (Elisabeth Schönemann). Veclaro išgyvenimas įkvėpė Gėtę sukurti pirmąjį romaną, o naująją meilę lydėjo ciklas eilėraščių, kuriuose sužadėtinę Gėtė vadina Lili vardu. Vienas jų – „Nauja meilė, naujas gyvenimas“ (Neue Liebe, neues Leben) išreiškia ne tik džiaugsmą atėjus naujai meilei, bet ir aktyvų lyrinio herojaus siekimą išsivaduoti nuo tos meilės. Gėtė, kuris net senatvėje su ypatingu švelnumu prisimindavo buvusią sužadėtinę, atkakliai priešinosi meilės valdžiai, sužadėtuvės iširo Gėtei išvykus į Šveicariją. Jam grįžus į Frankfurtą, atėjo ką tik pradėjusio valdyti 18-mečio Saksonijos-Veimaro hercogo kvietimas, ir 1775 m. Gėtė atvyko į Veimarą. Čia rašytojas nustoja kurti audringuosius kūrinius ir lieka iki gyvenimo pabaigos.

„Jaunojo Verterio kančios“ (Die Leiden des jungen Werther, 1774) – tikrais gyvenimo faktais paremtas ir laiškų forma parašytas romanas. Nelaimingos Verterio meilės Lotai istorija yra pagrindinė siužetinė linija, tačiau neteisinga būtų tvirtinti, kad skaudus patyrimas yra vienintelė Verterio tragedijos priežastis. Gėtė, lyrikoje sugebėjęs suteikti intymiems išgyvenimams apibendrinantį skambesį, šiame kamerinio pobūdžio pasakojime taip pat paliečia aktualias epochos problemas, pvz., prieštaravimą tarp biurgerio ir aristokrato, buvusį, jo įsitikinimu, nacionaline XVIII a. Vokietijos problema. Verteris, meninės prigimties herojus, yra trečiojo luomo, t.y. biurgerių atstovas, o visomis privilegijomis visuomenėje naudojasi aristokratai. Todėl pasyvus ir intravertiškas Verteris negali rasti vietos visuomenėje, neturi sąlygų plėtoti meninius sugebėjimus. Ši jausminga, subtili ir pažeidžiama asmenybė nėra panaši į audringąjį genijų, veikalas mažai primena chaotišką audrininkų romaną. Labiau jaučiama sentimentalizmo, Ruso ir Ričardsono įtaka, jų pamėgta laiškų forma suteikia pasakojimui, virstančiam lyriniu monologu, subjektyvumo. Herojus linkęs mąstyti, jis gilinasi į save, aprašydamas kiekvieną sielos virpesį, vienintelis jo aktyvumo prasiveržimas – tai savižudybė pabaigoje. Dėl to nesutaria kritikai – vieni herojaus savižudybę įsivaizduoja kaip maištą, kiti – kaip jo silpnumo pasireiškimą. Susilaikant nuo kategoriškų tvirtinimų, būtina pastebėti, kad šį Verterio poelgį lemia jo charakteris, todėl autorius jį pateisina. Tai, kad pats Gėtė pasielgė kitaip – parašė romaną, rodo, kad negalima padėti lygybės ženklo tarp autoriaus ir personažo.

Daug labiau negu romanas „Audros ir veržimosi“ dvasią atitinka ankstyvojo periodo dramos. Baigęs „Verterį“, tais pačiais metais Gėtė parašo dramą „Klavigas“ (Clavigo), o 1775 m. – „Stela“ (Stella). Pagrindiniai dramų herojai – Klavigas ir Fernandas – audringojo genijaus tipo individualistai, apdovanoti jausminga prigimtimi, gabumais, bet neturintys tvirtų moralės principų. Dramų konfliktai vyksta jausmų sferoje ir rodo tuometinę Gėtės situaciją. Skamba neištikimybės tema. Abi dramos autoriaus buvo suvokiamos kaip atokvėpis po anksčiau parašytos audrininkų dramos „Gecas fon Berlichingenas“ (Götz von Berlichingen, 1773). Audrininkai istorijoje ieškojo dabarties paralelių, juos traukė neramūs istorijos periodai. Tai patvirtina Gėtės pasirinkimas – ,,Gece“ jis aprašo XVI a. vokiečių istorijos įvykius. Prisimindamas tais laikais atsirandančios biurgerijos nepasitenkinimą feodaliniu absoliutizmu, jis išvedė paralelę su savosios epochos ideologine situacija. Istorinis Gotfrydas fon Berlichingenas (1480-1562) priklausė nusigyvenusių riterių luomui, tokie buvo ir Ulrichas fon Hutenas bei Francas fon Zikingenas. Jie kovojo už Vokietijos nepriklausomybę prieš kunigaikščius ir Romos katalikų dvasininkus. Kova buvo pasmerkta nesėkmei, nes jų neparėmė miestai ir valstietija. Gėtės dramoje parodoma, kaip Gecas fon Berlichingenas, patekęs į didžiausio priešo Bambergo vyskupo pinkles, išvengia egzekucijos, nes sukilę valstiečiai išrenka jį vadu. Tačiau toks riterių ir valstiečių suartėjimas neilgas, nes jų interesai skirtingi. Keliams išsiskyrus, valstiečiai pralaimi kovą, o Gecas daugiau nebegali slėptis nuo
persekiojimų. Drama baigiasi audringojo herojaus pralaimėjimu, nes individualus maištas (dramos herojus yra visiškai atskirtas nuo visuomenės) net ir dėl kilnių tikslų negali vesti prie pergalės.

„Audros ir veržimosi“ dramaturgams didžiausias autoritetas buvo Šekspyras. Siekdamas nacionalinės istorijos epizodui suteikti tam tikrą meninę formą, paveiktas Šekspyro istorinių kronikų, Gėtė piešia plačią epochos panoramą, vaizduoja įvairių visuomenės sluoksnių atstovus, nuolat keičia veiksmo vietą, nepaisydamas trijų vienumų reikalavimo.

Pirmoji istorinė vokiečių drama – drąsus Gėtės audrininko iššūkis, pelnęs didelį atgarsį, nors vertinimai buvo labai skirtingi – nuo entuziastingo pritarimo iki visiško nesupratimo ir pasipiktinimo.

Pereinamuoju laikotarpiu tarp ,,Audros ir veržimosi“ ir klasikos buvo parašyta istorinė drama „Egmontas“ (Egmont), pradėta paskutinėmis buvimo Frankfurte savaitėmis 1775 m., baigta Romoje 1885 m. Kaip ir „Gecas fon Berlichingenas“, drama parašyta proza ir vaizduojamas audringas istorinis laikotarpis – Nyderlandų kova prieš ispanų tironiją XVI a. Čia taip pat sekama šekspyriškąja tradicija kuriant platų istorinį foną, vaizduojant sudėtingus ir prieštaringus personažų likimus. Tačiau ,,Egmonte“ jau nebėra audringo maištininko, nors pagal pradinį sumanymą juo turėjo tapti grafas Egmontas. Paskutiniame dramos variante jis parodytas Nyderlandų išsivaduojamojo judėjimo priešakyje. Meninė tiesa ne visur atitinka istorinę. Istorinis grafas Egmontas ėjo į ešafotą būdamas nebejauno amžiaus, jis buvo vedęs Bavarijos princesę ir turėjo vienuolika vaikų. Gėtė vaizduoja Egmontą kupiną jaunatviško žavesio ir laisvą nuo šeimos rūpesčių. Istorinis Egmontas, kaip ir kiti Nyderlandų didikai, buvo atsidūręs sudėtingoje padėtyje – feodalas savo šalyje ir vasalas Ispanijos dvare. Kaip ispanų vasalas, Egmontas turėjo bendrų interesų su Nyderlandų buržuazija ir mielai būtų atsikratęs ispanų viešpatijos, bet jis visai netroško tapti Nyderlandų respublikos piliečiu ir prarasti visas aristokrato privilegijas. Dėl to Egmontas nuolat dvejojo, keitė poziciją ir negalėjo stovėti sukilusios tautos priešakyje, nors dalyvavo išsivadavimo kovoje. Tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis, juo labiau kad Egmontas liko katalikas, į protestantų tikėjimą neperėjo ir pagaliau pradėjo ieškoti būdų susitaikyti su Ispanijos didikais. Tačiau Ispanijos dvaras nubaudė Egmontą mirties bausme už dalyvavimą sukilime.

Nors ir idealizuotas, Egmontas, anot Šilerio, nėra tragiškas herojus. Recenzuodamas Gėtės „Egmontą“, Šileris taikliai apibūdina pagrindinį herojų kaip atvirą, draugišką, drąsų, truputį lengvabūdį, nes, siekdamas didžio tikslo, jis nepamiršta gyvenimo malonumų. Rašytojas tvirtina, kad tokį herojų galime pamilti, bet jis negali kelti nuostabos. Egmonto mirtis atrodo kaip didelio nerūpestingumo ir begalinio pasitikėjimo padarinys. Jis nesugeba numalšinti sukilimo, įvertinti atvykstančio hercogo Albos kaip pavojingo priešo, nepaklauso Oranijos princo įspėjimų, lieka Briuselyje ir patenka į Albos spąstus. Vis dėlto dramos pabaigoje trumpam atgyja ,,Audros ir veržimosi“ idėjos. Norėdamas suteikti Egmontui tragiško herojaus aureolę, Gėtė sugalvoja viziją – Egmontui pasirodo jau mirusi jo mylimoji Klerchen, nekilminga miestietė, kurią į žygdarbį pakvietė ne politinis sąmoningumas, o meilė Egmontui. Dabar ji – laisvės simbolis, ji įkvepia herojų pasakyti monologą, parodantį jo sielos lūžį. Jo laukianti mirtis, ką tik atrodžiusi apmaudžiu nesusipratimu ir beprasmybe, dabar įprasminama, herojus jaučiasi turįs teisę pasakyti, kad ir jis, kaip ir herojiška mylimoji, kovojo ir miršta už laisvę. Herojiškasis dramos pradas ypač išryškintas Liudviko van Bethoveno uvertiūroje „Egmontas“.

Baigdamas Egmontą, nuo audrininkų idėjų Gėtė jau buvo nutolęs.

Veimaro periodas. 1775 m. lapkričio mėnesį atvykęs į Veimarą, Gėtė tampa ką tik užėmusio sostą hercogo Karlo Augusto artimiausiu patarėju ir draugu. 1776 m. vasarą jis jau slaptasis patarėjas ir valstybinės tarybos narys, 1782 m. hercogas išrūpina iš biurgerių kilusiam poetui aristokrato titulą.

Gėtės asmenybės universalumas, labai geras išsilavinimas lėmė, kad pirmuoju gyvenimo Veimare dešimtmečiu daug jėgų teko skirti valstybinei veiklai. Iš pradžių jos ėmėsi su entuziazmu, tikėdamasis radikaliai pakeisti visuomeninę situaciją nors Saksonijos-Veimaro hercogystėje. Kalnakasyba, miškininkystė, kelių tiesimas, mokyklos reforma – tai dar ne visos sritys, į kurias buvo nukreipta aktyvi, siekianti radikalių pertvarkymų Gėtės veikla. Ilgainiui optimizmas pasikeitė nusivylimu, pasirodė esąs tik švietėjiška iliuzija, panašia į tikėjimą pozityviu apsišvietusiu monarcho vaidmeniu. Toldamas nuo visuomenę pertvarkančios veiklos, Gėtė vis labiau gilinasi į gamtos mokslus, jį traukia mineralogija ir botanika, biologija ir anatomija, fizika ir geologija. Moksliniai tyrinėjimai suteikė tvirtą empirinį pagrindą kūrėjo filosofinių bei estetinių pažiūrų raidai. Bet kūrėjas negali nekurti, o Gėtė pirmuoju Veimaro dešimtmečiu, išskyrus lyriką, nieko nesukūrė, iškilmingais mažatiražiais leidiniais pasirodydavo tik jo proginiai, rūmų iškilmėms skirti veikalėliai. Brendo
krizė.

Ankstyvuoju Veimaro periodu (1776-1786) atsiranda trumpi eilėraščiai, pvz., ,,Dvasios bailumas“ (Feiger Gedanken bängliches Schwanken), kuriuose asmeniniai jausmai pateikiami labai abstrakčiai. Subjektyvius išgyvenimus Gėtė perkelia į visuotinių apibendrinimų lygį, todėl eilėraščiai yra ir labai asmeniniai, ir filosofiškai apibendrinantys, apmąstymai padiktuoti naujos gyvenimiškos situacijos. Pirmųjų Veimaro metų dvasinę būseną geriausiai perteikia eilėraštis „Kelionė po Harcą žiemą“ (Harzreise im Winter), kurio tikroji tema – dėkingumas. 28-erių metų autorius labai dėkingas likimui, jis jaučiasi esąs dievų numylėtinis. Priešingai „Prometėjo“ minčiai, jog žmogus yra savo likimo kūrėjas, čia manoma, kad laimė yra veikiau malonė, ji mažai priklauso nuo mūsų nuopelnų.

Ankstyvuoju Veimaro periodu keičiasi Gėtės gamtos suvokimas, tai ypač akivaizdu to laikotarpio baladėse, pvz., „Žvejys“ (Der Fischer) arba „Girių karalius“ (Der Erlkönig). Išskyrus 1797 m., kai įkvėptas Šilerio Gėtė aktyviai rašė balades, jo kūryboje šis žanras – atsitiktinis reiškinys. Abiejose baladėse Gėtė, „Audros ir veržimosi“ apogėjuje apdainavęs palaimingą žmogaus susiliejimą su gamta, dabar tvirtina, kad suartėjimas, ypač susiliejimas su gamta, žmogui gali būti pavojingas ir net pražūtingas. Ta mintis tęsiama eilėraštyje „Dieviškumas“ (Das Göttliche) – čia antitezė tarp gamtos ir žmogaus. Gamta yra bejausmė ir abejinga žmogui, žmogus kaip visos gamtos dalis paklūsta amžiniesiems jos dėsniams. Tačiau kaip protinga ir kūrybinga būtybė žmogus gali įamžinti akimirką, ir tuo jis skiriasi nuo visų kitų bedvasių gamtos tvarinių.

Pirmuoju Veimaro dešimtmečiu Gėtės jausmus ir mintis buvo užvaldžiusi aukštuomenės dama Šarlota fon Štain (Charlotte von Stein), todėl to laikotarpio meilės lyrika daugiausia skirta jai. Prieštaringos meilės ištekėjusiai moteriai atspindys yra eilėraštis „Nerimstanti meilė“ (Rastlose Liebe). Tai paradoksais besiremiantis kūrinys, kuriame nuo skundo dėl neišvengiamų meilės kančių pereinama prie apibendrinimo bei meilės esmės atskleidimo: net prieštaringa ir nerami meilė vis dėlto yra gyvenimo apvainikavimas. 1778 m. parašytas pirmasis eilėraščio „Mėnuliui“ (An den Mond) variantas parodo ankstyvojo Veimaro periodo rašytojo pasaulėjautą. Dešimtmečiu vėliau, tikriausiai Italijoje, sukurtas antrasis, ilgesnis variantas yra iš esmės visai naujas kūrinys. Pirmasis variantas parašytas Gėtės ir Šarlotos fon Štain abipusės meilės pradžioje, jame tvirtinama, kad laiminga meilė išsprendžia sunkiausias gyvenimo problemas, apdainuojama vienatvė dviese ir atsiskyrimas nuo pasaulio kaip didžiausia palaima. Praėjus dešimtmečiui, situacija visiškai pasikeitė. Gėtei išvykus į Italiją, ryšiai su Šarlota fon Štain, susilpnėję dar jam esant Veimare, galutinai nutrūko. Antrajame variante apdainuojama vienatvė yra jau tikra vienatvė, jame girdėti skundas dėl praėjusios meilės, kuri, anksčiau tarsi himne išaukštinta, dabar tampa melancholiškos elegijos tema.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2932 žodžiai iš 9277 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.