Japonai šiandien
5 (100%) 1 vote

Japonai šiandien

Kraštas

Japonų, kaip ir kitų tautų, prigimtį didžia dalimi lėmė kraštas, kuriame jie gyvena. Šio krašto padėtis, klimatas, gamtinės sąlygos – tai nekintantys veiksniai, apibrėžę jų raidos ribas bei suteikę tai radai ypatingą kryptį.

Dauguma žmonių mano, kad Japonija – maža šalis. Net patys japonai tuo tvirtai įsitikinę. Pasaulio žemėlapyje ji iš tikrųjų maža – tai tik siauras smulkučių salų spurgelis rytinėj Eurazijos žemyno pakrantėj, atsiveriąs į begalines Ramiojo vandenyno platybes. Ji tiesiog suspausta artimiausių kaimynų – Kinijos ir Sovietų Sąjungos, dviejų Šiaurės Amerikos milžinų – Jungtinių Valstijų ir Kanados, žvelgiančių į ją iš anapus Ramiojo vandenyno. Bet dydis – sąlyginis dalykas. Pagal plotą ir gyventojus tai tas pats, kas Niujorkas, Niūdžersis, Pensilvanija ir visa Naujoji Anglija be Maino.

Šalis tokia kalnuota, kad tik mažiau negu penktadalis jos ploto tinka žemdirbystei ar kitokiai nei miškininkystė, kalnakasyba ar hidroenergijos gamyba ekonominei veiklai. Didžiąją Japonijos dalį užima ilgomis juostomis nutįstančios miškingos kalvos, į kurias įsiterpią siauri slėniai išskiria plonus rėželius, tinkamus gyventi ir verstis žemdirbyste. Šiame regione stūkso ir Fuji-san (Fudzijamos kalnas), nuostabus ugnikalnis, paskutinįsyk prasiveržęs 1707 m. ir iš trykštantis į 12 385 pėdų aukštį, vienu šlaitu prisiglaudęs prie jūros. Dėl savo didingumo jis visuomet buvo gyvas japonų meninėje ir literatūrinėje sąmonėje.

Japonijoje yra tik viena palyginti didelė lyguma – Kanto lyguma aplink Tokiją, plačiausioje vietoje siekianti 120 mylių. Šiaip tinkamos gyventi Japonijos dalys – tai nedidelės jūros pakrančių lygumėlės, palyginti siauri upių slėniai, keletas plokštikalnių, kuriuos vienus nuo kitų skiria skardingos kalvos arba nepereinami kalnai.

Šalies susiskaidymas į daugybę smulkių žemės plotų, topografinis susiskaidymas, lėmė senovinį šalies pasidalijimą į daugybę savarankiškų mažyčių kraštų, kurie nuo aštuntojo amžiaus tradiciškai buvo laikomi šešiasdešimt aštuoniomis Japonijos provincijomis. Japonai nuo septintojo amžiaus save laiko vieninga tauta, gyvenančia vienoje šalyje.

Kol nebuvo nutiestų vieškelių ir geležinkelių, susisiekti Japonijoje buvo gana sunku. Tik trumpos upių atkarpos tinkamos navigacijai. Bet plaukioti jūra gana lengvai įmanoma visomis pakrantėmis. Jūreivystei ypač tinkama nuostabiai graži Vidinė jūra, visais laikais buvusi didžiąja vakarinės Japonijos vandens arterija.

Žemdirbiai visur labai prisirišę prie žemės maitintojos, tačiau Japonijoje šiuos universaliuosius saitus papildo ypač stiprus gamtos grožio pojūtis. Kur būtum, iki jūros – ne daugiau kaip septyniasdešimt mylių, kur pasisuksi, visur prieš akis iškyla kalnai. Dėl gausių lietų visa šalis sodriai žalia ir miškinga, o žaisminga metų laikų kaita teikia nuostabios įvairovės. Ankstyviausioji japonų literatūra atskleidžia subtilią jūros, kalnų ir miškingų slėnių grožio pajautą, o ir šiandien japonai gausiai plūsta į žymias nuostabiausias vietas – kartais taip gausiai ir džiaugsmingai, kad jas visiškai nusiaubia. Be neprilygstamos Fudzijamos, yra dar “trys Japonijos gamtovaizdžiai” (Nihon sankei): Miyajima, sala-šventovė Vidinėje jūroje; Ama-no-hashidate, arba “Dangaus tiltas”, pušų apgaubta Japonijos jūros nerija į šiaurę nuo Kyoto; ir Matsushima, spiečius vaizdingų pušimis apaugusių salų šiaurės Japonijoj, netoli Sandai miesto atsiveriančioj įlankoj. Didžioji dalis Japonijos apylinkių turi nuostabiąsias savo vietoves, o, be jų, yra dar begalė šiaip gražių vietų bei karštųjų versmių, kaip ir tūkstančiai mažiau žinomų įspūdingų kampelių.

Skirtingai nuo neaprėpiamų Vakarų Amerikos platumų, Japonijos gamtos grožis atsiveria daugiausia nedideliais ir intymiais vaizdais. Smulkus gamtovaizdžių mastelis tikriausiai lėmė japonų sugebėjimą žavėtis kiekvienu mažiausiu gamtos trupinėliu ir pastangas jas išsaugoti, tarkim, miniatiūriniuose, iš visų pusių šurmuliuojančio miesto apgautuose, soduose, kuriuose kruopščiai parengti uolienos ir akmeny, keletas meistriškai genimų medžių ir krūmų bei keletas vandens telkinėlių byloja apie gamtos didybę.

Likimo ironija, bet, nepaisant visos gamtos meilės, japonai kaip niekad daug prisidėjo ją užteršdami ir nuniokodami. Tikriausiai tai neišvengiama šalyje, kur vienoj tinkamoj gyventi kvadratinėj mylioj – gausiausia žmonių ir pagaminama daugiausia produkcijos. Nuostabios žalios kalvos buvo iškirstos fabrikams arba gyvenvietėms, tam buvo panaudotos ir iš jūros atkovotos žemės. Per smogą nebematyti tolimesnių kalnų. Urbanistinis amaras užplūdęs didžiąją dalį kaimo vietovių, kur verčiamasi žemdirbyste. Kalnus sudarkė turistams iš miesto pritaikyti vadinamieji “privažiavimai prie horizonto”. Įžymių gražiausių vietų beveik nebesimato per viešbučius, restoranus ir suvenyrų krautuvėles. Tačiau didžioji Japonijos dalis retai apgyvendinta ir kiekviena vieta nuošaliau numinto takelio tebedvelkia pirmykščiu neliestos gamtos grožiu ir žavesiu.

Klimatas

Tankų Japonijos apgyvendinimą ir intensyvią žemės ūkio gamybą iš dalies lemia visiškai kitoks negu Europoje klimatas. Europos žemdirbystė pereina
nuo vasarų, pernelyg sausų pietuose ir pernelyg vėsių šiaurėje, o štai Japonijoje vasaros ir pakankamai šiltos, ir pakankamai lietingos, taigi palankios auginimui nuo pat ankstyvo pavasario iki rudens pradžios.

Japonijos klimatas labiau panašesnis į vyraujantį ne Europoje, bet rytinėse Šiaurės Amerikos pakrantėse.

Kadangi Japonija nuo artimiausio žemyno pakrančių nutolusi per keletą šimtų mylių, jai būdinga daugiau okeaninis klimatas. Vasaros čia ne tokios nepakeliamai karštos, o žiemos – šiltėlesnės negu atitinkamose Amerikos rytinės pakrantės platumose. Ir kritulių čia iškrenta daugiau – maždaug nuo 40 iki 120 colių per metus. Vėlyvais rudenimis ir žiemomis pakankamai sausa – visoje Japonijoje pasitaiko ilgų, maloniai saulėtų periodų. Tai lemia šaltesniais mėnesiai atšiauriuose Sibiro ir Mongolijos rajonuose pakylantis slėgis, dėl kurio nuo žemyno pučia šalti, sausi vėjai.

Betgi nėra taisyklių be išimčių. Nuo Sibiro pučiantys žiemos vėjai virš Japonijos jūros prisisunkia drėgmės, kuri sniegu iškrinta ant centrinio Honsiu salos kalnų masyvo. Dėl to Honsiu šiaurės vakarų kranto rajonus, vadinamus “sniego šalimi”, žiemomis verste užverčia sniegu, kuris daugumos vietų žemę užkloja penkių ar šešių metrų apklotu – gausiausia sniego, palyginus su bet kuriuo kitu taip tirštai apgyvendintu pasaulio regionu.

Skirtumas tarp gilių sniegynų ir niūrumos vienoj šiaurės Japonijos kalnyno pusėj ir giedro dangaus bei plikos žemės kitoj gali būti pribloškiantis. Kad jį patirtum, kartais pakanka geležinkelio tuneliu nuvažiuoti vos keletą mylių. Ir priešingai – pusiasaliai, įsiterpiantys į Ramųjį vandenyną pietinėje Japonijos pusėje, pasižymi švelniu, beveik subtropiniu klimatu, kurį lemia Japonijos srovė (arba Juodoji srovė, Kuroshio, kaip ją vadina patys japonai), skalaujanti šią pakrantę maždaug taip pat, kaip Golfo srovė – pietinius Jungtinių valstijų krantus.

Išskyrus Hokaido salą, palankus auginimui laikas didžiojoje Japonijos dalyje vidutiniškai svyruoja 200-260 dienų, bet kaitriausias laikotarpis trunka palyginti neilgai – nuo pirmųjų liepos dienų iki rugsėjo pradžios. Tačiau kaitra šiuo metu iš tikrųjų vos ištveriama – ne tiek dėl aukštos temperatūros, kiek dėl ypatingos drėgmės.

Žiemos ne itin atšiaurios, bet sukelia daug keblumų, jeigu neturi tinkamo šildymo, kaip dažniausiai būdavo Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo. Išskyrus Šiaurę ir aukščiausius kalnus, temperatūra retai nukrenta žemiau nulio, bet vieną ar du mėnesius didžiojoje Japonijos dalyje žiemos naktinmis smarkiai atšąla, o pasnigti, tai bent protarpiais pasninga visur, išskyrus Okinawą. Kadangi žiemos ne tokios atšiaurios, kad sušaltų turintys kur prisiglausti, prieš prasidedant moderniesiems laikams, japonai, kaip ir kitos panašiose klimato juostose gyvenančios tautos, naudojosi šildymu, kiek apmažinančiu žiemos rūstumą. Paprastai jų namai būdavo lengvų, vėjų perpučiamų konstrukcijų, labiau pralaidūs vėsiems ir švelniems vasaros vėjams, nei apsaugantys žiemą nuo šalčio. Dažniausia nuo šalčio gindavosi anglies žarijų krosnelėmis, arba hibachi, prie kurių prikišę rankas laukdavo, kol kraujas šilumą išnešios po visą kūną, nors kai kur kaimuose kojas galėjai sušildyti apšildomuose įdaubose, vadinamose kotatsu. Karšta vakarinė pirtis gali įkaitinti iki pat miego meto, o dienomis namą visai pakenčiamai nors trumpam prišildo ryški vidurdienio saulė. Todėl buvo svarbu, kad namas stovėtų atgręžtas į pietų pusę. Šiandien ne visuose privačiuose namuose yra centrinis apšildymas, bet senąsias anglies krosneles pakeitė elektriniai, dujiniai arba skysto kuro šildikliai, kurie sykiu su sandaresnėmis ir tvirtesnėmis namų konstrukcijomis leidžia lengviau išgyventi žiemos šalčius. Vis dėlto daugumai japonų žiema tebesisieja su storais, ilgais apatiniais baltiniais.

Tad vasaros ir žiemos Japonijos negali būti atšiaurokos, tačiau jos palyginti trumpos ir ne tokios, kad jas būtų sunku ištverti. Likusieji aštuoni metų mėnesiai labai malonūs. Kitaip nei didžiojoje jungtinių Valstijų dalyje, keturi metų laikai čia ryškiai skiriasi, o temperatūros keičiasi pamažu ir be didelių netikėtumų.

Vienas išskirtiniausių Japonijos klimato bruožų – nuolatinės cikloninės audros, vadinamieji taifūnai, kurie vėlyvomis vasaromis ir ankstyvais rudenimis kai kur visai nusiaubia šalį. Prigimtimi jie nesiskiria nuo uraganų, kurie kartais nuniokoja rytines Jungtinių Valstijų pakrantes. Ir vieni, ir kiti susidaro dėl tokių pat žemės bei oro santykių atitinkamose platumose. Tačiau taifūnai Japoniją užklumpa dažniau ir padaro daugiau žalos gyventojams bei krašto gerovei, nes dauguma japonų susitelkę kaip tik pietrytinėje pusėje, į kurios pakrantes taifūnai siūbteli pirmiausia.

Taifūnai pripratino japonus prie gamtos katastrofų ir išmokė stoiškai jas ištverti.

Visuomenė

Svarstymus parankiausia pradėti nuo individo ir grupės santykių. Žmonija susideda iš individų, bet kiekvienas gimsta ir didžiąją gyvenimo dalį praleidžia bendruomenėje. Įvairios visuomenės teikia labai nevienodą santykinę svarbą individui ir grupei. Aišku, kad japonai nuo amerikiečių (ar apskritai vakariečių) labiausiai skiriasi polinkiu daugiau
reikšmės skirti ne individui, grupei.

Japonai daug labiau nei vakariečiai linkę veikti grupėse, bent jau įsivaizduoja ,kad jiems šitai būdinga. Vakariečiai gali ne bent vaidinti, kad jie – nepriklausomi ir individualūs, o dauguma japonų drabužiais, elgsena, gyvenimo būdu, net ir mąstysena be širdies skausmo prisitaikys prie grupės normų.

Šis skirtumas tarp japonų ir vakariečių – labiau mitas negu tikrovė.

Santykis tarp grupės ir individo Japonijoje toks pat nepastovus, kaip ir kitur; kai kurie požymiai liudija, kad šiuo požiūriu Japonija ir Vakarai vis labiau panašėja. Moderni vakarų technologija sudarė aiškiai palankesne sąlygas individui tapti ekonomiškai ir kitaip labiau nepriklausomam nuo šeimos ir kitų visuomenės grupių. Iš tikrųjų šia linkme nueita tiek, kad šiuolaikinio miesto gyvenimo izoliacija ir anonimiškumas privertė sustoti ir iš naujo ieškoti artimesnių bendruomeninių ryšių. Modernios technologijos poveikis japonų ligi to neprivedė, bet apskritai padariniai panašūs kaip ir vakaruose – grupės svarba sumažėja, išauga individo reikšmė.

Kitados šiuos skirtumus aiškiai įkūnijo šeima, tačiau dabar viskas pasikeitė. Japonijos šeimą, vadinamąją ie, ikimoderniais laikais galėjo sudaryti kelios giminystės linija susijusios šeimos, kurioms vadovavo pagrindinė šeima, ir kiti nariai, tolimi giminaičiai ar visai giminės ryšiais nesusiję žmonės. Visi privalėjo paklusti tėvui arba šeimos tarybai. Tokia šeima buvo itin būdinga iškiliausiems feodalinės karių klasės sluoksniams, turtingiems pirkliams ir tam tikroms valstiečių grupėms.

Šios sistemos pėdsakų galime užtikti ir vėlesniais laikais, tačiau po karo ir naujos konstitucijos priėmimo dauguma jos bruožų išnyko. Kad ir kaip būtų, didžioji dalis žmonių ir ikimoderniais laikais gyveno pagal paprastesnį šeimos modelį. Tai – iš tėvų ir vaikų sudaryta šeimos ląstelė arba, tikriau sakant šeimos kamienas: vienas vaikas, dažniausiai vyriausias sūnus, ir jo žmona likdavo su tėvais, kad paveldėtų ūkį ar verslą, ir galiausiai perimtų, senų, nuo darbų pasitraukusių, nors tuose pačiuose namuose tebegyvenančių šeimynykščių pareigas.

Šiuolaikinės japonų šeimos struktūra nedaug skiriasi nuo amerikietiškosios šeimos ląstelės, nors kamieninės šeimos bruožai tebėra giliai įsišakniję. Japonai niekados nebuvo linkę garbinti protėvių – šitai labiau būdinga kinams, – tačiau lenteles su kelių artimiausių protėvių genealoginiu medžiu gali pamatyti ant lentynos prie budistinių relikvijų; jas dažniausiai perduoda vienam iš vaikų, paprastai vyriausiam sūnui, tuo simbolizuodami, kad jam lemta pratęsti šeimą, mat laikoma, kad likusieji vaikai įeina į kitas šeimas arba sukuria atskira. Išėję į pensiją tėvai linkę gyventi su vaiku, kuriam perduota genealoginė lentelė, nesvarbu, ar jis perėmė jų ūkį ar verslą, ar neperėmė. Geriau besiverčiantys gali turėti jiems skirtą atskirą, bet su pagrindiniu sujungtą namą ar priestatą. Šitai atspindi ne tik senus papročius bet ir būtinybę, nes pensijos ir socialinio draudimo išmokos yra nepakankamos, kad pragyventum, ir seni tėvai nuo vaikų paramos yra priklausomi labiau nei Vakaruose. Tačiau dėl ankštų miestų būtų kartais neįmanoma gyventi su seneliais – dažnai neslepiamam marčios džiaugsmui ir vis mažiau žmonių senatvėje gali tikėtis tokio aprūpinimo. Nepaisant to, trys ketvirtadaliai pensininkų vis dar gyvena su vaikais, nors miestuose, augant spūsčiai ir seniems žmonėms sudarant vis didesnę gyventojų dalį (beveik dešimtadalis gyventojų jau peržengė septyniasdešimt penkerių slenkstį), atskiri pagyvenusių žmonių ir senelių namai Japonijoje darosi vis įprastesni.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2219 žodžiai iš 6963 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.