Japonija
Japonija (Nippon arba Nihon (saulė) (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Jos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma Va (Wa, „taika“, „harmonija“) arba Jamato (Yamato, „Kalnų kelias“) pavadinimais.
Japoniją sudaro grandinė salų, kurių didžiausios, nuo pietų į šiaurę, yra Kiūšiū (, Šikoku , Honšiū (, didžiausia sala) ir Hokaido . Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė.
Istorija
Jomono epocha
Tarp 10 000 m. pr. m. e. iki maždaug 300 m. pr. m. e. į dabartinės Japonijos teritoriją migravo žmonės iš Centrinės Azijos, Sibiro ir Korėjos pusiasalio. Japonija buvo apgyvendinta jūros keliu iš Kinijos, Korėjos, Sachalino pusiasalio ir toliau į pietus esančių regionų. Archeloginiai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno paleolite, maždaug prieš 30 000 metų. Manoma, kad tai buvo ainų ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Bendras pavadinimas – jajojai. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, apie 12 000 metų pr. m. e. susikūrė Jomono kultūra, tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai, pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.
Jajojo epocha
Pirmieji patvirtinti kontaktai su Kinija prasidėjo maždaug tarp 300 m. pr. m. e. iki 300 m. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valsybių suvienijo magė-žynė Himiko.
Kofuno epocha (250-710 m.)
Glaudūs politiniai kontaktai su kaimynine Korėja. Honsiu saloje (Asukos regionas) pradeda dominuoti Jamato gentys. Remiantis Japonijos mitologija, Japonijos imperiją apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Dzimu Tenas (Džimu Tenas). Teigiama, kad jis mirė 585 m. pr. m. e. (valdė 75 metus). Istorikų manymu, pirmuoju realiu Japonijos imperatoriumi buvo Odzinas (Odžinas), valdęs 270-310 m. (gai būti, jog 270-300). Rašytinė Japonijos istorija prasideda V-VI a., kai salose pradėjo plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 metų reformos japonai kinų kultūrą ne tik perėmė, bet ir pritaikė ją savo kultūrinėms, religinėms ir net buitinėms reikmėms, taip pat pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį. Pagrindinė Japonijos religija – sintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.
Naros epocha (710-784 m.)
Naros epochoje plačiai propaguotas budizmas. Valstybės forma ėmė panašėti į kinietiškąją. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodzikis“ (712), „Fūdokis“ (713-740) ir „Nihonšokis“ („Nihongi“) (720). X-XI a. susiformavo bajorų – karių-samurajų (iš veiksmažodžio „samurou“ – „tarnauti“). Viduramžiais jų tarpusavio karai galutinai suskaldė suskaldė šalį į dalines kunigaikštystes.
Heijano epocha (794-1185 m.)
Fudživarų klano valdymo laikotarpis (852-1160). Japonijos „aukso amžius“. Sostinė Heijanas (dabar – Kiotas). Kultūros, keramikos, karo meno ir literatūros klestėjimas. Epochos gale – tarpusavio karai.