Įvadas
Japonija- tai maždaug 4000 salų grandinė, nutysusi į rytus nuo Azijos žemyno apie 2500 km ilgio. Dauguma žmonių gyvena keturiose salose: Honšū, Hokaido, Šikoku, Kiūšū. Lygumų labai mažai. Apie tris ketvirčius šalies kalnuota, statyboms ir žemdirbystei lieka mažiau kaip ketvirtadalis. Kad būtu daugiau lygesnių plotų, kertami kalvų šlaitai ir rengiami polderiai Japonijos klimatas įvairus. Pietinėse salose visus metus šilta, o šiaurėje vėsiau, žiema kalnuose pasninga. Japonai savo tėvynę vadina “Tekančios saulės šalimi”, nes virš Ramiojo vandenyno matyti patekanti saulė.
Sujungtos salos ir nerami žemė.
Susisiekti tarp salų patogu tiltais ir tuneliais. Seto ohašio tiltas jungia keletą mažesnių salų.1998 m buvo baigtas Akaši Kaikio tiltas tarp Honšū ir šikoku salų. Tai bus ilgiausias pasaulyje kabamasis tiltas.
Kasmet Japonijoje įvyksta keli šimtai žemės drebėjimų. Silpni jiudesiai registruojami kasdien, o stipresni kelis kartus per metus. Galingi požeminiai smūgiai, viską griaunantys ir nusinešantys daugybę gyvybių, ištikta retai. 1995m per baisų žemės drebėjimą Kobėje žuvo per 5000 žmonių. Mokyklose, darbovietėse ir namuose nuolat vyksta gyventojų apmokymai.
Feodalizmo laikai.
Feodalizmo laikai įrėžė neišdilomą žemę japonų kultūroje. Susiklostė taip, japonų identiteta, oruma, kartais net givybę lemdavo priklausymas žmonių grupeiir jos teikiama globa. Mūsų dienų japonai save irgi priskiria kuriai nors grupei:šeimos, kaimo, religijos, universiteto, etniniai.
Jų supratimu, priklausyma grupei yra brandumo požymis. Jokiai grupei nepriklausąs japonas jaustųsi labai pažeidžiamasir greičiausiai nepritaptų prie visuomenės. Ippiki ookami (vieniši vilkai) laikomi savanaudžiais ir nevertais pasitikėjimo. Tai absoliuti vakarietiškos kultūros priešingybė, kur brandumo požymis siejamas su asmens nepriklousomybe ir indvidualumu.
Susitapatinimo su grupe dvasia ugdoma tiek mokykloje, tiek visuomenenėje. Nors koležų studentai įkvepia šiokios tokios laisvės, dvi institucijos- bendrovė ir santuoką- užsimezgusį indvidualumą paprastai nuslopina. Verta pastebėti, jog šiuolaikinių japonų paauglių elgesys labiau nepriklausonas, lyginant su jų tėvų, tačiau tiesa yra ir tai, kad didžiuma savo indvidualumą išreikšti linkę per grupę.
Labai didelę reikšmę turi žmogaus vieta grupės herarhijoje. Tik išimtinai retais atvejiais atskirų asmenų santykiai remiasi lygybės principus. Pagarbus elgesys japonui rodomas ne priklausomai nuo jo sugebėjimų ar talento, bet priklausomai nuo amžiaus (kuo viresnis, tuo didesnis auteritetas), nuo aukštesnės padeties darbo sferos hierarhijoje, nuo geresnio išsilavinimo bei aukštesnės socialinės padėties ir pan. Susytaikymas su tokiu statusu pasireiškia ir japonų kalboje- priklausomai nuo savo padeties pašnekovo atžvilgiu žmogus vartoja skirtinga leksiką.
Tokį reiškinį nesunku pastebėti visuomenės gyvenime. Pirmą kartą susipažįstant dviem asmenims, vienas jų žemai nusilenkia ir mandagiai prisistato, tačiau pastebėjęs nors mažiausę pašnekovo užuominą, nusilenkia dar žemiau ir ima kalbėti dar nuolankiau. Nei japonui, iš pirmo žvilgsnio juokingai atrodantys nesibaigiantys lankstymaisi, tėra eilinės pastangos išsiaiškinti savo
Japonija
Darba parengė:
Darbo vadovė: Istorijos mokytoja
KAUNAS 2006 m
Turinys
Įvadas……………………………………………………………2psl
Sujungtos salos ir nerami žemė. Feodalizmo laikai……………………3psl
Darbo manijos apsesti. Nekūrybiški………………………………….4psl
Nėra asmens atskirumo. Pagarba vyresniesiems……………………….5psl
Ankstyvoji Japonija…………………………………………………6psl
Literatūros sarašas……………………………………………………………………8psl
Literatūros sarašas:
1. Prieš jus japonjia.
2. Europos ir Azijos šalys.
3. Japonija šiandien.
4. Pasaulio geografija.
Darbo manijos apsėsti.
Japonai gyvenimą skiria darbui ir bendrovei: Tiesa tai, kad japonai po antro pasaulinio karo atkūrė savo sugriautą ekonomiką per stulbinančiais trumpa laikotarpį, daugiausia jėgų paaukojusi pramonės plėtrai. Darbo diena būdavo gana ilga, o darbo
savaitės trukmė- šešios ar net septynios dienos.
Per pastarąjį dešimtmetį darbo diena sutrumpėjo, tad dauguma darbuotojų gali pasidžiaugti mažiausiai pusantros dienos poilsiu per savaitę. Tačiau senus įpročius nugalėti sunku. Daugelis Japonijos vadovaujančių darbuotojų mano, kad einantys atostogų yra nelojalūs bendrovei ir savo bendražygiams. Tik retais atvejais ima ilgesnias neimsavaitės atostogas, o vidurinė vadovaujanti grandis beveik niekada neišnaudoja visų jiems priklausančių atostogų. Keletas bendrovių priėjo iki to, kad atostogas padarė privalomas ir uždraudė viršvalandžius vieną dieną per savaitę.
Po ilgų sunkaus ir nenutrūkstamo darbo metų japonų vadovaujantiems darbuotojams dažniausiai iškildavo dilema, kur dėti laisvą laiką? Vyrams ir žmonoms, ilgus metus retai maatydavusiems vienas kitą, “laisvalaikio stresas” dažnai tapdavo skirybų priežastimi.
Tapo įprasta atostogauti užsienyje. Palei visą Japonijos pakrantę ir kalnuose pridygo golfo aikštelių ir kurortinių viešbučių savaitgaliams. Populiarūs tapo tenisas ir beisbolas, o slidinėjino kurortu Japonijoje dabar priskaičiuojama daugiau nei JAV.
Nekurybiški
Japonijos pramonės augimą pagreitinot tai, kad jie kopijuodavo ir tobulindavo kitų sukurtus išradimus ir veiksmingiau juos įdiegdavo.
Nors tai tiesa tik iš dalies, nes Japonijos gamybos metodai ir sukurtų projektų tobulinimas pasiekė tokį lygį, kurį galima drąsiai vadinti pačiu pažangiausiu. Per pastarąjį dešimtmetį šalies pramonininkai įrodė esą pasaulinio masto lyderiai naujausios technologijos, robotų gamybos ir farmacijos srityse, o jų kokybė, darbo našumas ir valdymo modeliai tapo sektiniu pavyzdžiu visam pasauliui.
Nėra asmens atskirumo.
Susitapatinimas su grupe ir priklausomumas nuo jos pareikių, labai didelis gyventojų tankumas nepalieka net minuties apie jokį asmens atskirumo jausmą. Tiesa ta, kad japonų kalboje nėra net posakio “asmens atskirumas”.
Japonai išmoko gyventi taip, tarytum šalia aplinkinių nebūtų. Sienų apmušalai nepralieidžia garso, o artimiausi kaimynai rūpinasi savo minetiūriniais sodais, nekriaipdami į kitų buvimą arti. Suspausti kaip silkės vieni prie kitų metro vagonuose, japonai nepažįstamus žmones visiškai ignoruoja. Nepažįstami tarytum neegzistuoja. Esant tokiai padėčiai, į bėdą pakliuvusiam žmogui sulauktipagalbos geriausias būdas- kreiptis tiesiog arčiausiai esantį žmogų. Toks neeilinis atvejis akimirksniu virs pavojaus signalu aplinkiniams, reiškiančiu, jog atsitiko kažkas neįprasta.
Japonų poroms, gyvenančioms kartu su šeima ir artimaisiais, japonai rado išeitį, įkūrę meilės viešbučius. Šalyje priskaičiuojama apie 35 tūkst. tokių įmantrių didingų pastatų, pasipuošusių viliojančiais pavadinimais “Viešbutis- saldainių dėžutė”, ir t.t. atvykę svečiai automobilius palieka vienviečiuose garažuose, o užsiregistruoja per specialų automatą, kad būtų išvengta tiesioginio tarpusavio kontakto akimis.