JAPONIJA
Japonija – Tekančios Saulės šalis,bet ji ir žydinčių vyšnių kraštas. Nuo –
stabus savo skirtingumu, savo gyvenimu, savo išorine išvaizda, architektū –
ra, menu, skoniu visai skirtingas kraštas, nežiūrint į japonų stengimąsi su –
europinti savo valstybę.Japonas dėvi europiečių drabužius, bet japonės tebevaikšto savo spalvotais kimono. Kaip jų gamta linksma, kaip jų klimatas
švelnus ir malonus, taip ir jų žmonės atrodo visuomet linksmi, pasitinka ta-
ve džiaugsmingai.Kiekvienos brandžios ir turtingos kultūros svarbi sudedamoji dalis yra filosofija, fiksuojanti žmogaus minties skvarbumą, originaliai mąstančių individų pastangas pažinti supantį pasaulį,jį įvertinti ir įprasminti.Tai pro –
To dvasios simbiozė, įvairios jos apraiškos, nemažai reiškiančios visuome –
nės gyvenime, nes nustato žmogaus santykį su aplinka, jo pažiūras, skatina
atitinkamą egzistavimo būdą.Filosofijos reikšmė visais laikais buvo didžiu – lė; ji tokia,o gal dar didesnė tebėra ir šiandien.Po Antrojo Pasaulinio ka – ro Japonijoje, kur anksčiau buvo toks įtakingas klasikinių konfucizmo mo – kyklų mokymas,susiformavo ir išryškėjo kelios filosofinio mąstymo kryptys – tai egzistencializmas,pragmatizmas ir personalizmas.Japonai supranta,kad negalima sėkmingai puoselėti šiandieninės dorovės
ir estetikos,dvasinio turtingumo ir sąmoningumo,griaunant ir naikinant tai, kas per šimtmečius jau sukurta, kd kultūra tampriausiais ryšiais susijusi su tautos tradicijomis, jų tąsa ir tolesniu vystymu.Jos plėtra nepertrau – kiamas procesas.Jį suardžius, didžiausi nuostoliai neišvengiami.Turbūt di – džioji dalis gyventojų niekaip nepateisintų pretenduojančio į kultūrą žmo – gaus, kuris viena ranka griauna praeities reliktus, o kita ant jų griuvėsių stato tariamai pranašesnį ir vertingesnį objektą, siekdamas tik utilitarinių tikslų.Pagarba praeičiai, jos paminklų saugojimas yra nerašyta japonų tai – syklė ir būtina jų nacionalinės savimonės dalis.Šiame savotiškame krašte daug kas kitaip nei pas mus, kitoks požiūris į mirtį.Čia nuo seniausių laikų liaudis suvokia šį ir aną pasaulį lyg nedalomą visumą.Tarp jų – jokios ryškios sienos, o mirusieji laikomi gyvųjų globėjais. Taigi mirtis esanti visai natūralus persikėlimas į nežemišką pasaulį,nesusi – jęs su baisiu liūdesiu ir niūruma.
Be to, japonų estetika gerokai skiriasi nuo vakarietiškos: jeigu europie – tis mėgsta nušveistus, blizgius daiktus, tai japonas žavisi tuo, kas turi lai – ko žymių, kas jau truputį aplinkos paveikta ir akies nerėžia. Mes neretai klaidingai manome, kad grožis ir gausumas – tapačios sąvokos;Japonijoje vertinamas kuklumas,paprastumas,lakoniškumas ir ypač natūralumas – šios ypatybės,matyt, ir lemia estetinę vertę.Be abejo, geras skonis, estetinis išprusimas savaime neatsiranda. Tai rezultatas šimtmečius trukusio grožio kulto, intensyvaus estetinio auklėjimo ir meninių gabumų lavinimo, tų visų rimtų pastangų ugdyti grožio jausmą, su kuo japoniukas susiduria jau ankstyvoje vaikystėje, vos peržengęs darželio ar mokyklos slenkstį. Jis pamilsta grožį visam gyvenimui, išmoksta jį vertinti ir saugoti. Vaiko dvasia trokšta grožio, o jis subrandina ir moralinės atsakomybės principus.Tai stipri užtvara nevalyvumui,tamsumui ar paprasčiausiam vandalizmui,ko,de – ja,taip apstu.Vis dėl to Japonijoje daug kas skiriasi nuo Vakarų : jeigu dažna apkvai – tusi nuo emancipacijos amerikietė akiplėšiška ir arogantiška, tai japonė kukli,mandagi ir subtili,nepraradus žavaus moteriškumo;jeigu Amerikoje ir Vakarų Europoje šlovinama jaunystė ir jėga, nevertinant senyvo žmogaus, tai čia jis gerbiamas,čia paisoma jo nuomonės ir išminties,kaip buvo įpras- ta per šimtmečius.Daug reikšmės japonui turi dzenbudizmas.Sudzukis,vienas geriausių jo žinovų, rašo:”Dzenbudimo esmė yra tai,kad įgyjamas visiškai naujas požiūris į gyvenimą,apskritai į viską.Taigi,jei mes norime pasinerti į tą giluminį gyvenimą – dzenbudizmą,- privalome pabandytisurasti kokią kitą mąstyseną,įgalinčią kitaippažvelgti į pasaulį.”Dzenbudizmas – tai nuolatinio dvasinio tobulėjimo programa,tai pagaliau nemenkų pastangų reikalaujantis įsipareigojimas ją vykdyti.Kas be ko, įvairios metamorfozės,tarp jų ir ne – gatyvios, šiandien neišvengiamos, bet japonui tikriausiai visada bus būdin – gas grožio troškimas,ištikimybė tradicijoms ir dėmesys dvasiniam pradui. Čia pravartu prisiminti,sakysim, plačiai žinomą arbatos gėrimo ceremoniją. Mes paprasčiausiai gurkšnojam arbatą, neteikdami šiam veiksmui jokios prasmės, o Japonijos gyventojui tai ištisas gana sudėtingas ir prasmingas ritualas, simboliškas aktas, dorumo ir rafinuotumo adoracija, vidinės pil – natvės paskata…Ši tradicija sena.Jau ketvirtajame amžiuje ji įsišaknijo Kinijoje,arbatos tėvynėje.Tiesa,tada arbatos paruošimas gudrumu nepasi- žymėjo.Lapelius susmulkindavo ir virdavo su ryžiais, imbieru,apelsino žie – velėmis,druska, užpildavo pienu.Vėliau įprato gerti arbatą kaip vaistus,im- ta tikėti,kad ji taiso nervus, grąžina gyvenimo džiaugsmą.Ypač,jeigu jos gurkšnį palydėsi begeriant sukurtomis eilėmis,daina ar muzika.Arbatos
ce- remonijos ritualas irjo turinys viena iš Rytuose paplitusių meditacijos at – mainų,kuri kitaip negu kitos orientacijasi į aukščiausias humanistines ver – tybes,vienijančias žmones.Pripažinta,kad ši ceremonija padeda įveikti stresus,neurozes,visa tai, ką įpratome vadinti mokslo ir technikos revo – liucijos padariniais.Geišos – nacionalinis reiškinys,kurio likimu susirūpinusi visuomenė.Geišų institutas susiformavo gana vėlai,septynioliktame – aštuonioliktame amžiu-