Japonija2
5 (100%) 1 vote

Japonija2

JAPONIJA





Japonija tai ne tik sakurų žydėjimo ir tekančios saulės šalis. Nuo triukšmingo, modernaus Tokijo bruzdesio iki klasikinio Kijoto ramybės, nuo šiaurinės, sniegu padengtos, Hokaido salos iki spalvingosios Kiušu pietvakariuose Japonija yra ryškių kontrastų ir prieštaravinų šalis: geiša ir futbolas, Kabuki teatras ir aliejaus rafinavimo fabrikėliai, dangoraižiai iš stiklo ir plieno, ritualiniai smėlio ir akmenų sodai, ikebanos menas ir arbatos gėrimo tradicijos. Unikalus ir žavingas senovės ir šiuolaikinio modernumo derinys matomas ir juntamas kiekviename žingsnyje.

Demografija

Etninė sudėtis: apie 99,2% japonai, 0,6% korėjiečiai, 0,1% kinai, 0,1% ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.

Miestuose gyvena daugiau nei 82% gyventojų, virš 26% – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra beveik visi didžiausi miestai.Tai yra : Honšū, Hoakaidas, Šikoku, Kiūšū.

EPOCHOS

Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą – trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą bei iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. Šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos – Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainų tauta ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Pirmasis legendinis užkariautojų vadas Kamu Yamato Ivare Hiko jūros keliu pasiekė šiandieninio Osakos miesto teritoriją ir Yodo upe pasiekė Kioto pietuose esančias žemes – Yamato, Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įkurta 660 m.prieš m.e. Yamato provincijoje.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys karalystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai buvo su Pakche, kuriai Japonija padėdavo kovose/kovoti su kaimynais. Taip Korėja tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daug pasekėjų.

Konservatyviųjų pasipriešinimą palaužė Soga šeima. Garsus jos atstovas – Taiši Šotoku (573-621 m.), geriau žinomas kaip princas (kunigaikštis) Šotoku. Jis laikomas daugelio kovos menų pradininku.

Šotoku buvo pirmojo septyniolikos Japonijos kodekso straipsnių autorius, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur /šie parvežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, o nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį ir civilizacijos suklestėjimą.

Mirus princui Šotoku, jo šeimos įtaka sumenko, tačiau sustiprėjo Fudzivara giminės įtaka. Jos varomoji jėga – Katamori – kinų pavyzdžiu energingai diegė stiprios, vienos giminės kontroliuojamos centrinės valdžios elementus.

Nara epocha (710–778 m.)

710 metais Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – Nara mieste, pastatytame tuometinės Kinijos sostinės Chang-an pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis simboliškesnė:jis karaliavo, bet nevaldė. Faktiškai valstybę valdė Fudzivara giminė, primesdama valdovams žmonas ir patarėjus iš savo giminės.

Tuo tarpu japonų valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė: Ainų tauta buvo stumiama vis toliau į šiaurę. Didžioji karo našta teko pasienio feodalams – kariaudami jie vis stiprėjo. Tačiau tai silpnino Fudzivara klano, iš aukšto vertinusio „laukinį“ riterių amatą, įtaką.

Stiprėjo ir budistų šventikų pozicijos. Apie 740 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau – Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn rūmų aplinką arba oficialiuosius valdovus. Dokyo sugebėjo įvykdyti perversmą ir užimti valdovo sostą, bet jam nepavyko ilgai išsilaikyti soste ir 769 metais jis buvo ištremtas iš šalies.

Esmine jo nesėkmės priežastimi galėjo būti Japonijai būdingas reiškinys – imperatoriaus politinė valdžia galėjo būti silpna, bet jis būdavo garbinamas kaip Dievo vietininkas žemėje. Didelę reikšmę Japonijos raidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tokių konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose.

Norėdamas atsikratyti vienuolių įtakos, imperatorius 784 metais valdžią perkelia į sostinę Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.

Heian laikotarpis (784–1184 m.)

(Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai; toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas)

Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje.
Ši įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam ir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu – 782–805 metais) arba garsiems didikams, pvz., Sugavara Mičizane, devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus Širakava nuopelnai – jis 1086-aisiais metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129-ųjų metų energingiau valdyti savo įpėdinius vienuolyne.

Budistų vienuolynai jau Nara laikotarpiu suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tapo ir stipria militaristine grupuote.

Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.

Reikia pastebėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik „pogrindiniu“ šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo ir mafijozinė slapto žudymo organizacija, o kartais ir atvira karine jėga.

Tuo tarpu vietiniai feodalai išugdė galingą gerai apmokytų karių ir puikių karvedžių armiją. Šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu, nors dar nerašytu kodeksu – Bushi-do (kario kelias).

Sustiprėjo Taira ir Minamoto giminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.

Kamakura laikotarpis (1185–1333 m.)

Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų labai greitai peraugo į karą. Iš pradžių, 1159 m., Taira giminė, po keleto kovų, pasibaigusių lemiamomis kautynėmis, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi nuopelnai priskiriami žymiam strategui, tačiau labai kląstingam Kiyomori Taira (1118–1181m.). Po niokojimo išliko tik keli žymūs vadai, tarp jų garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jie pradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodžio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.

1181 m., po Kiyomori mirties, Taira šeima neteko iškilaus stratego. Minamoto klanas išvijo Taira šeimą iš Kioto, o 1185 m. garsiose jūros – sausumos kautynėse prie Dan-no-ura (1185 m. balandžio 25 d.), galutinai su jais susidorojo. Nugalėtojai atsirevanšavo Tairų šeimai tokiomis pat žiauriomis represijomis, kaip su jais buvo susidorojęs Kiyomori Taira.

Pergalės vaisius, iškovojus pagrindines pozicijas valstybėje – labai gardus kąsnelis. Taigi, nedelsiant įsiplieskė konfliktas tarp Yoshitsune (riteriškos dorybės ir pagarbos pavyzdžio) ir Yoritomo (puikaus diplomato ir intrigų meistro). Po ilgų kovų, priešininkų užspeistas į kampą, Yoshitsume su savo ištikimu draugu Benkei įvykdo sepuku (savižudybės ritualą). Abu draugai japonų literatūroje iki šių dienų išliko riteriškos dorybės (garbės) simboliu.

Yoritomo nutarė pasitraukti iš pavojingų intrigų pilnų valdovo rūmų ir Kamakuroje sukurti karinės ir politinės administracijos sritį. Iš to ir kilęs viso istorijos laikotarpio pavadinimas.

1192 m. kovose Yoritomo užsitarnavo Sei-i-tai-Siogun (sutr. “siogun”) vardą, pažodžiui reiškiantį „barbarus sumušęs generolas“. Pirmą kartą šis vardas suteiktas aštuntojo amžiaus pabaigoje Sakanoue Tamarumaro už nuopelnus kovose su Ainų gentimis. Nuo to laiko sioguno titulas reiškė „karo vadas“ – asmuo, turintis faktinę valdžią feodalinėje japonų valstybėje.

Siogunas Yoritomo sudarė iliuziją, kad vykdo imperatoriaus įsakymus, ir įgijo neribotą valdžią. Po jo mirties sioguno instituciją kontroliavo Yoritomo krikštatėvis – Tokimasa Hodžio. Ilgą laiką Hodžio giminė kitiems siogunams turėjo tokią stiprią įtaką, kaip Fudzivaros savo laiku imperatoriui.

1268 m. pas imperatorių atvyko Korėjos pasiuntiniai su laišku nuo Kubilaj-chano (1215–1294) – Juan dinastijos Kinijoje mongoliškojo įkūrėjo, Čingis-chano anūko. Kubilaj-chanas siūlė Japonijai pripažinti jį Japonijos valdovu ir paklusti jo valiai. Tokimune Hodžio, žmogus, faktiškai kontroliavęs ir sioguną, ir imperatorių, į Kubilaj-chano laišką neatsakė (nukirto pasiuntiniams galvas ir nusiuntė atgal chanui), o taip pat iš šalies išprašė ir kitus mongolų pasiuntinius. Japonų atsisakymas pripažinti „pasaulio valdovo“ viršenybę Mongolijai buvo didžiausias įžeidimas.

1274 m. Kiusiu saloje išsilaipina galingas mongolų desantas (Kubilaj-chano klaida: Kiusiu – viena iš turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių salų). Vietiniai feodalai ryžtingai pasipriešina. Atviroje kovoje mongolai greitai įgyja taktinį pranašumą. Jų pagrindinė smogiamoji jėga – raiteliai ir lankininkai – nušluoja japonų pajėgas. Supratę, kad atvira kova nieko gero neduos, japonai vengia mūšio, manevruoja, puldinėja ir vėl traukiasi. Mongolai įsivelia į nevaisingus mūšius pakrantės ruože ir tris mėnesius “trypia vietoje”. O čia ateina taifūnų metas ir vienas iš šių uraganų paskandina visą mongolų laivyną.

Įsiutęs Kubilaj-chanas 1281 m. pasiuntė į Japoniją šimtatūkstantinę armiją. Japonija, besiruošdama atremti agresiją, pergyveno ypatingą laikotarpį. Nežiūrint tarpusavio vaidų, visa tauta ruošėsi šalies gynybai. Tai
aukšto (valstybės) visuomenės pilietinio sąmoningumo pavyzdys, kuris sudarė prielaidas po kelių amžių Japonijos suvienijimui. Buvo pastatyti gigantiški fortai. Kubilaj-chanas kartoja klaidą ir vėl puola Kiusiu pakrantę. Užpuolikų laivynas įtraukiamas į nuožmias, kruvinas kautynes. Mongolai, negalėdami išnaudoti savo taktinio pranašumo, sunkiai veržiasi į šalies gilumą. Japonai įnirtingai priešinasi, vengdami lemiamo mūšio.

Lemiamu momentu japonams į pagalbą ateina gamta – labai stiprus taifūnas Kamikadzė (“dieviškas vėjas” – taip jį pavadins japonai) vėl paskandina užpuolikų laivyną. Nežiūrint ekonominių sunkumų, Hodžio klano pozicijas sustiprino pergalė prieš mongolus. Hodžio viešpatauja iki 1315 m., kai „shikkena“ (imperatoriaus patarėjo) instituciją perima negabus Takaoki Hodžio.

Tokioje situacijoje valdžią į savo rankas nutarė perimti imperatorius Daigo II (Go-daigo). Pradžioje tai pavyko ir Hodžio klanas neteko įtakos. Tačiau greitai, 1338m., Daigo II pakliūva paskelbto siogunu Tokaudzi Ašikagos (1305-1358) įtakon. 1336 metais imperatorius apleidžia Kioto ir persikelia į Japonijos pietus – ten, padedamas vietinių feodalų, daugelį metų kovoja dėl valdžios.

Ašikaga siogunatas

Ašikaga klanas, nenuilstamai kariavęs tarpusavio karus, išsiugdė kelis žymius politikus ir didžius meno mecenatus. Vienas tokių – Yošimitsu Ašikaga (1367-1395) – 1392 m. kinų imperatoriaus buvo tituluotas valdovu. Jis, diplomatiškai bendradarbiaudamas su kinais, padėjo suvaldyti pietinių japonų feodalų piratavimą. Nuo to laiko sutvirtėjo Japonijos ryšiai su Kinija. Svarbu pažymėti, kad galimybė kontroliuoti piratus buvo vienas geriausių būdų gauti pastovias pajamas iš prekybos apsaugos. Dauguma japonų pralobo piratataudami arba kovodami su piratais . Tuo metu užmegzti prekybiniai santykiai su Filipinais, Sijamu, Malajais, Java ir Sumatra. Tai sąlygojo krašto vystymąsi, taip pat nusistovėjo vidinė pusiausvyra.

Ši idilė truko neilgai. Yošimasa Ašikaga (1447-1474) buvo rafinuotas estetas, bet negabus politikas. Jo silpnumas išprovokavo naują tarpusavio karų bangą. Dominavo valdžios centralizavimo tendencija, bet konfrontuojančių klanų ir grupuočių jėgos buvo apylygės, todėl ryškios persvaros nepavyko pasiekti nė vienai pusei. Kol stiprieji klanai siekė sugriebti valdžią į savo rankas, silpnieji smarkiai tam priešinosi ir pereidavo iš vienų sąjungų į kitas. Toje išdavysčių ir intrigų epochoje svarbus vaidmuo teko militarizuotiems vienuolynams, kurie kovojančioms pusėms teikė kvalifikuotus šnipus ir sabotažininkus. Vienuolynams labai svarbu buvo kurstyti klanų nesantaiką ir išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Tokie vadai kaip Šingen Takeda ir Kensin Uesugi turėjo galimybių tapti Japonijos valdovais, jei ne jų tarpusavio vaidai. Politiniame Japonijos gyvenime iškilo nauja asmenybė – Oda Nobunaga, gimęs 1534aisiais metais. Šis smulkus, neįtakingas didikas, ilgus metus kariavęs su kitais klanais, įgavo svarbų vaidmenį šalyje. XVI amžiuje, kad galėtų sėkmingai kovoti su budistų vienuolynais, jis į pagalbą pasitelkė į Japoniją atvykusius krikščionis. Daugiausia tai buvo portugalai – jie atsivežė šaunamuosius ginklus, vadintus tanegašima (pavadinimas kilęs nuo salelės, kur pirmą kartą išsilaipino portugalai, pavadinimo). Puikūs japonų kalviai greitai įvaldė šių ginklų gamybos technologiją ir šie ginklai pasirodė kovų laukuose.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2027 žodžiai iš 6628 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.