Japonija3
5 (100%) 1 vote

Japonija3

TURINYS

ĮVADAS 3

Geografinė padėtis 4

Istorinė praeitis 5

Politinė padėtis 6

Religija 7

Socialinė padėtis 7

Demografinė padėtis 8

Administracinis suskirstymas 11

Kalbos 11

Švietimas 11

Ekonominė politika 12

Lietuvos respublikos ryšiai su Japonija 17

Pramonė 19

Turizmas 20

LITERATŪRA 23

ĮVADAS

Turbūt nė apie vieną kitą valstybę nėra prirašyta tiek knygų ir straipsnių, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingų, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingųjų salų” šalį – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėktuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai į japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrūs ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi ir paklusnūs samurajų palikuonys, išugdę Antrojo pasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatikai, savos firmos patriotai, nežinantys kas tai yra ekonominis streikas… Dar kiti nuoširdžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi, kurie sukurs visiškai naują technologizuotą pasaulį, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimėjimus ir viską pagaminti kur kas geriau…

Daugeliui Japoniją primena firmų ir jų gaminių pavadinimai: „Toyota“, „Toshiba“, „Suzuki“, „Honda“, „Mazda“, „Fuji“ ir kt. Japonija žinoma kaip tobuliausių technologijų, didžiausio pragyvenimo lygio ir aukščiausių kainų šalis. Plačiai žinoma ir kitokia Japonija – savitos, per daugybę metų išaugotos kultūros šalis. Ją įvardija kiti žodžiai: karate, bushidō, samurajai, kamikadzės… Gali pasirodyti, kad japonai labai griežti, šalti, fanatiški žmonės. Viduramžiais kaustyti negailestingų samurajų taisyklių, o dabar – paskendę savo technikoje, turintys vienintelę meno šaką: karaoke.

Iš tikrųjų patys japonai iš prigimties labai jautrūs žmonės ir ši jautri tauta pasauliui padovanojo gausybę meno šakų. Daugelis jų sutinkamos arbatos gėrimo ceremonijos metu.

Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės

Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Yra trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, dangų ir žemę. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Visame japonų mene ryški ma (pauzė), kurią galima aptikti ir ikebanoje, nors ji ir sunkokai pastebima. Ma reikalinga, kad žmogus susimąstytų, susitelktų. Pagal ma vietą, trukmę sprendžiama apie aktoriaus profesionalumą. Jei ma parinkta tinkamai, iškart atgyja žiūrovai.

Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito ne taip jau seniai. Tai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų.

Japonai savo šalį vadina Nipon. Japonija (Nippon/Nihon (saulė) (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“). Jos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės, ir išreiškia Japonijos rytinę geografinę padėti Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma Va arba Jamato pavadinimais, kuris reiškia Kalnų kelias.

Geografinė padėtis

Japonija – salų valstybė išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę, valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1km² ploto. Keturios pagrindinės salos: Honšiu (230 448 km²), Hokaido(78 073 km²), Kiušiu (36 554 km²), Šikoku (1 825 km²). sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Tarp Honšiu ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos arba Paragvajaus – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km. Šioje kontrastų šalyje yra 165 ugnikalniai (77 veikiantys), iš kurių žymiausias ir gražiausias – Fudzijama, du trečdalius ploto užima kalnai – Japonijos “Alpės”.Dauguma Japonų gyvena lygumose (kalnai sudaro apie 80 % viso šalies ploto).

Kasmet Japonijoje įvyksta keli šimtai žemės drebėjimų. Silpni judesiai registruojami kasdien, o stipresnis
drebėjimas, pridarantis žalos, pasitaiko kelis kartus per metus. Galingi požemyniai smūgiai, viską griaunantys ir nusinešantys daugybę gyvybių, ištinka retai. Tada sugriūva pastatai ir tiltai, sunaikinami plentai ir geležinkeliai, kyla didžiuliai gaisrai. 1995 m. per baisų žemės drebėjimą Kobėjoje žuvo per 5 000 žmonių. Mokyklose, darbovietėse ir namuose nuolat vyksta gyventojų apmokymai.

Ekologinės problemos Japonijoje būtų tokios: oro užterštumas dūmais ir dulkėmis iš kaminų, dėl kurių kyla rugštūs lietus; ežerų ir kitų vandens telkinių užrugštėjimas sukelia vandenų degradaciją ir kelia grėsmę vandens organizmams; būdama viena iš didžiausių žuvų bei tropikų medienos vartotojų, ši šalis žymiai sumažina jų atsargas Azijoje, o tuo pačiu ir visame pasaulyje.

Geografiniai duomenys

Geografinė padėtis Rytų Azija, salų grandinė tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, į rytus nuo Korėjos. Strateginė padėtis Šiaurės-Rytų Azijoje

Bendras plotas 377 835 km2

Sausumos plotas 374 744 km2

Vandenų plotas 3 091 km2

Kranto linija 29 751 km

Klimatas nuo tropinio pietuose iki vidutinio šiaurėje

Aukščiausias taškas Fujiyama: 3 776 m

Žemiausias taškas Hachiro-gata: -4 m

Ilgiausia upė Šinanas (370 km)

Didžiausias ežeras Biva (673 km2)

Istorinė praeitis

Japonijos imperijos pradžia tradiciškai laikomi 660 m.pr.m.e., kai ją įkūrė legendinis imperatorius Jinmu. V-ame ir VI-ame amžiuje salą pasiekė raštas, budizmas ir kitos sudėtinės kinų kultūros dalys.

VII a. antrojoje pusėje įsivyravo feodaliniai santykiai, susiformavo centralizuota feodalinė valstybė. Japonijos valdovus pradėta vadinti imperatoriais.

Kinijos miestų pavyzdžiu 680m. buvo pastatytas pirmasis Japonijos miestas – Nara, kuris 710m. tapo sostine. Tuo metu imperatoriaus valdžia darėsi vis labiau simboliška: karaliavo, bet nevaldė. Budistų vienuolynai suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje.. Tų laikų vienuolynai panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus paluko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Iki X a. vid. feodalinis dvaras ir vienuolyno valda tapo pagrindinėmis žemvaldystės formomis.

VIII a. pab. – XII a.vid. įsigalėjo stambieji feodalai Fudzivaros. Jie faktiškia valdė už imperatorius. 794 m. Japonijos sostinė perkelta į jų valdose pastatytą Hejaną (dabartinį Kijotą)

XI a. vid. – XII a. šalyje šeimininkavo feodalai, turėję ginkluotas samurajų kariaunas.

1274 ir 1281 m. Japoniją bandė užkariauti mongolai, tačiau abi chano Chu Bi-lajaus surengtos karinės jūrų ekspedicijos buvo nesekmingos.

XII a. atsirado karinė jėga – siogūnai, kurie dalijosi valdžia su imperatoriais apie 600 metų.

XVI a. salas pasiekė Anglijos, Protugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai.

Karvedys Oda Nobunaga (1573 – 1582m.) ėmėsi vienyti Japoniją. 1573m. jis nuvertė Asikagas, užimtose srityse panaikino vidaus muitus, vietinius mokesčius, teismus. Japoniją toliau vienijo karvedys Hidejosis Tojotomis. Galutinai šalį suvienijo siogūnų Tokugavų dinastijos pradininkas Jejasus.

XVII a. valdžia uždarė savo sienas užsieniečiams ir tai truko iki XIX a. Per tą laiką Japonijos technologijos dėl izoliacijos labai atsiliko.

1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė su 9-nių garlaivių laivynu ir privertė nuo XVII a. beveik visiškai izoliuotą Japoniją atsiverti pasauliui.

1867-1868m. įvyko vadinamoji Meidzi Isino revoliucija ; ji panaikino siogūnatą ir atkūrė imperatorių valdžią, atvėrė kelius socialiniams ir ekonominiams buržuaziniams pertvarkymams, ekonomika pradėjo atsigauti, ūkis modernėjo, t.p. kolonizavo Korėją, Kiniją ir kt. Azijos šalis.

1869m. sostinė iš Kioto buvo perkelta į Tokiją.

1889 vyriausybė imperatoriaus vardu paskelbė konstituciją, panašią į Prusijos.

XIX a. pab. – XX a. pr. Japonijoje prsidėjo imperializmo stadija. 1894 – 1895 ši šalis kariavo grobikišką karą su Kinija (Kinijos – Japonijos karas).1904 m. Nepaskelbusi karo, užpuolė Rusiją (Rusijos – Japonijos karas).1905m. pavertė protektoratu, o 1910m. aneksavo Korėją. Grobikiški karai spartino ekonominę plėtotę ir gamybos koncentraciją.

I Pasauliniame kare kariavo Antantės pusėje. 1914-8-23 ji paskelbė karą Vokietijai.

1930 m. dėl ekonominės krizės pramonės gamyba sumažėjo 50%.

1931 m. pradėjo karo intervenciją Mandžiūrijoje ir ten sukūrė Mandžuko valstybę.

1933 m. išstojo iš Tautų sajungos.

1937 m. ji vėl pradėjo karinę intervenciją Kinijoje.

1940-09-27 su Vokietija ir Italija sudarė Berlyno paktą, kuriuo buvo susitarta perdalyti pasaulį.

1941-12-07 užpuolė JAV karo laivyno bazę Perl Harbore. Prasidėjo Japonijos karas su D.Britanija ir JAV.

1945-08-06 JAV Hirosimoje ir 08-09 Nagasakyje numetė atomines bombas.

1945-09-02 Japonija besalygiškai kapitulivo. Tais pačiais metais sąjungininkų vardu okupavo JAV.

1946-08-24 priimta nauja konstitucija, apribojusi imperatoriaus ir išplėtusi parlamento teises.

1978m. Japonijos vyriausybė sudarė su Kinija taikos ir draugystės sutartį.

Taikos sutartis iki šiol nepasirašyta su Rusija. Tam trukdo Rusijos sudėtyje esančios “šiaurinės žemės” – Etoforu,
Šikotano ir Habomajaus salos, į kurias Japonija reiškia pretenzijas.

Politinė padėtis

Japonija yra konstitucinė monarchija. Pagal 1947 metų konstituciją aktyviąją rinkimų teię turi piliečiai, sulaukę 20 metų. Oficialus pavadinimas – Japonijos imperija. Formali valstybės galva – imperatorius – yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios. Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui , kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai ir patarėjų rūmai. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Kabinetą sudaro premjerministras ir valstybės ministrai. Visi jie turi būti civiliai. Premjerministras skiria ir atliedžia ministrus.Nuo 1955 m. (nuo susikūrimo) su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto).

Nors vyriausybė ir premjeras keičiasi gana dažnai, bet valdo visą laiką ta pati Liberalų Demokratų partija. Ji visada surenka du trečdalius balsų. Iš kitos pusės, opozicija, į ją įeina ir komunistų partija, beje, labai savotiška, nuolat gauna trečdalį balsų. Į valdžią nepatenka, bet išsaugo tai, kas neleidžia pakeisti 1946 metų konstitucijos ir tvarkos, kurią ta konstitucija įvedė.

Teismų sistemą sudaro Aukščiuasiasis teismas, Apeliacinis teimas ir žemutinės instancijos teismai.

Tarptautiniai klausimai ir ginčai: ginčas su Rusija dėl 1945 m. Sovietų Sąjungos užimtų pietų Kurylų (salos Etorofu, Kunashiri, Shikotan ir Habomai grupė); ginčas su Pietų Korėja dėl Liancourt Rocks salelės (Takeshima i Tokdo); ginčas su Kinija ir Taivaniu dėl Senkaku salų.

Šiuo metu imperatorius yra Akihito, o ministras pirmininkas- Koizumi Junichiro (nuo 2001)

Valiuta – jenas (L’)

Japonijos vėliava Japonijos herbas

Religija

Budizmas yra ta Japonų religija, kuri panašiausia į krikščionybę, nes abi jos remiasi pomirtinio gyvenimo ir žmogaus sielos išganymo idėjomis. Sinto, ankstyviausia ir išskirtinė japonų religija, irgi nustumta į šiuolaikinės urbanistinės Japonijois gyvenimo pakraštį.

Kalbant apie religiją Japonijoje, iškyla sumaištingas ir nelabai aiškus paveikslas. Visur pilna sintoistinių ir budistinių šventovių. Daugumos japonų gyvenimas neapseina be religinių apeigų – tai šventyklų festivaliai, namuose – “dievų lentynos” ir budistiniai altorėliai, sintoisinės arba krikščioniškos vedybos, budistinės laidotuvės, o tarp jų – daugybę kitų religinių ritualų. Tačiau dauguma japonų – kokie 70 ar 80 procentų– nelaiko savęs tikinčiaisiais, net jeigu ir yra įtraukti į vienos ar kitos religinės organizacijos sąrašus. Didžioji japonų etikos dalis kilusi iš konfucionizmo, kuriam niekas dabar ‘nepriklauso”. Populiarių religinių papročių šaltinis – sinto ir budizmas, kuriais tiki saujelė. O religiškai aktyvūs yra atsidavę liaudiškiems religiniams tikėjimams bei nojosioms religijoms, kurių autoritetas ir įtaka menki. Tad akivaizdu, kad religija šiuolaikinėje japonijoje nėra nei visuomeninio, nei kultūrinio gyvenimo centras.

Taigi Japonijoje sintoistai ir budistai sudaro 84%, o kiti 16%, iš jų 0,7% krikščionys.

Socialinė padėtis

Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač sparčiai. Tą gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame bankų, klubų, parduotuvių, verslo būstinių Ginzos rajone Tokijyje gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipantį frakuotą solidų turtuolį ir jo žmoną, apsirengusią spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesią mėnesienos naktį gali išsėdėti miesto skvere ir gėrėtis žydinčios japoniškos vyšnios – sakuros – žiedais. Sename tradiciniame kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimėjimus, vėlgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.

Tačiau japonai nelinkę identifikuotis su klase; apie 90% priskiria save neapibrėžtai “viduriniajai klasei”, dauguma – “aukštesniajam” jos sluoksniui. Klasinio pojūčio silpnumas tam tikra prasme atspindi tikrovę. JAV ir Japonijos gyventojų pajamos yra maždaug tokios pačios, bet jų pasiskirstymas nevienodas – Japonijose yra daug daugiau turtingų žmonių ir daug mažiau “neprivilegijuotų”.

Jeigu pažvelgsime į apatinę skalės dalį, tai pamatysime, kad dėl, didelio kultūrinio homogeniškumo ir palyginti ribotos bei vienodos geografinės aplinkos nėra nei etninių, nei regioninių “neprivilegijuotų” grupių kaip JAV. Tam tikrų problemų kelia barakuminai ir korėjiečiai; pasitaiko tarp jų ir valkataujančių ir nusikaltėlių. Bet nedaug žmonių priskirtini prie vargšų. Daugiausia tai – maitintojo netekusios našlės ir jų vaikai, kuriems jokiu būdu nelemta visą gyvenimą likti neprivilegijuotiems.

Tai, kad Japonijoje palyginti mažai reikšmės turi klasės, liudija ir klasinių skirtumų neatspindinti kalba. Galima užtikti regioninių skirtybių, ypač tarp mažiau apsišvietusių žmonių, žodyną sąlygoja ir išsilavinimas, bet japonų kalbai nebūdingi požymiai, liudijantys žmogaus priklausomybę klasei, kurie tokie raiškūs JAV .

Taigi kalbant apie Japonojos hierarchiją reikia pabrėžti tai, kad jinai sukelia mažiau įtampos ir pagiežos nei rangų skirtumai Vakaruose. Į tuos kurie stovi ant aukštesnės pakopos,
kaip į vyresnius, anksčiau karjeros laiptais pradėjusius žengti žmones; nekyla net įtarimas, kad jie ten būtų prasibrovę nesąžiningai. Viskam – savas laikas.Japonai mąsto taip:”jeigu jie aukščiau už mane, tai todėl, kad geriau išsilavinę ir geriau išlaikė išbandymus”. Homogeniškoje visuomenėje išsilavinimo skirtumus lemia asmeniniai sugebėjimai, o ne nevienoda socialinė padėtis. Dėl to, kad viršininkai stengiasi nebūti įsakmiai valdingi, dėl įpročio tartis, dėl pasidalijimo sprendžiant svarbius reikalus, pavaldinio padėtis Japonijoje labiau pakenčiama nei Vakaruose. Grupės solidarumas, iš praeities užsilikęs tėviškas vadovų dėmesys ir žemesnę padėtį užimančių asmeninis lojalumas sušildo tarpasmeninius santykius ir suartina rangų skiriamus žmones. Galiausiai poreikis priklausyti – t.y. dalyvaujant grupėje pasiekti tapatybės pačiam sau pojūtį,- skatina žmones noriau susitaikyti su savo statusu, kad ir koks jis būtų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2503 žodžiai iš 8140 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.