Japonija6
5 (100%) 1 vote

Japonija6

J A P O N I J A

ĮVADAS

Turbūt nė apie vieną kitą valstybę nėra prirašyta tiek knygų ir straipsnių, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingų, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingųjų salų” šalį – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėktuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai į japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrūs ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi ir paklusnūs samurajų palikuonys, išugdę Antrojo pasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatikai, savos firmos patriotai, nežinantys kas tai yra ekonominis streikas…… Dar kiti nuoširdžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi (beje, dar ne taip seniai Japonijos užsienio reikalų ministras už tokį posakį Vakarų žurnalistams vos neatsisveikino su postu), kurie sukurs visiškai naują technologizuotą pasaulį, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimėjimus ir viską pagaminti kur kas geriau……

Tokią situaciją sukūrė keletas aplinkybių, nuo kurių dar ir šiandien daug kuo priklauso Japonijos ekonomika ir politika, pačių japonų psichologija, gyvenimo būdas. Pirmiausia, salose išsidėsčiusi Japonija šimtmečius kūrė savitą gyvenimą, kuriam didelę reikšmę turėjo gamtinės ir geografinės sąlygos. Ji ilgiau nei kitos valstybės buvo izoliuota nuo viso pasaulio, netgi nuo savo vakarinių kaimynų – kinų, korėjiečių, Sibiro tautų. Be to, japonų siogūnai ir nenorėjo tų kaimynų matyti. Gal ir neįtikėtina, bet akivaizdu – Vakarų šalys į Japoniją duris atidarė, tiksliau sakant taranavo, tiktai XIX a. viduryje, kai amerikietis Metju K.Peris (Matthew C.Perry), vadovaudamas beveik ketvirtadaliui JAV laivyno, 1853 m. pagrasino užblokuoti įlanką ir sugriauti sostinę Edą (Tokiją). Antra, daugybė tradicijų, papročių, šalies valdymo sistema sukūrė ir įtvirtino stiprią savisaugos sistemą, kuri saugojo nuo viso to, kas buvo ne japoniška. Netgi iš kinų perimti hieroglifai (552 m. Korėjos imperatorius atsiuntė dovaną – budistų sutras) tariami kitaip. Ir šiandien japonų kalbos ir rašto sudėtingumas daugeliui žmonių uždaro duris į turtingą ir savitą japonų kultūros lobyną.

Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač sparčiai. Tą gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame bankų, klubų, parduotuvių, verslo būstinių Ginzos rajone Tokijyje gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipantį frakuotą solidų turtuolį ir jo žmoną, apsirengusią spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesią mėnesienos naktį gali išsėdėti miesto skvere ir gėrėtis žydinčios japoniškos vyšnios – sakuros – žiedais. Sename tradiciniame kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimėjimus, vėlgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.

GEOGRAFINĖ PADĖTIS

Japonija yra Tolimuosiuose Rytuose už 7800 km tiesia linija nuo Lietuvos. Japoniją sudaro keturios didelės ir daugybė mažų salų. Salos išsidėsčiusios kreive, kurios ilgis yra 2400 km ir kuri tęsiasi nuo šiaurės rytų iki pietvakarių Ramiajame vandenyne išilgai Azijos kontinento rytinės pakrantės. Valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto. Keturios sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos (338 000 km2) arba Paragvajaus (407 000 km2) – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km. Apie 80% Japonijos paviršiaus užima kalnai.

Išorinėje (Ramiojo vand.) zonoje – raukšliniai kalnai, suskaidyti sprūdžių ir tektoninių dapresijų, vidinėje zonoje – luistinės plynaukštės. Honsiu salą skersai kerta Fosa Manga – 250 km ilgio gilus Žemės plutos lūžis. Išilgai jo ir pagal vidinę zoną – vulkanų grandinės. Japonijos aukščiausias taškas – Fudzijamos vulkanas (3776 m, Honsiu s.). Iš viso Japonijoje yra apie 150 vulkanų, iš jų 15 veikiančių. Japonija yra viena seismingiausių pasaulio vietų. Per metus būna apie 1500 žemės drebėjimų. Didžiausi žemės drebėjimai, dažnai su cunamiais, būna Ramiojo vandenyno pakrantėje.

KLIMATAS. VIDAUS VANDENYS

Pietvakarinė Japonijos dalis yra subtropinėje zonoje, o šiaurės rytinė – šaltojoje zonoje. Todėl Japonijos klimatas yra labai įvairus, nuo karšto ir drėgno subtropinio iki sauso ir šalto. Pavyzdžiui, pietvakarinėje dalyje esančioje Kiusiu saloje, po pusantro mėnesio trunkančio lietingo periodo eina karšta vasara. Šiaurės rytuose, pavyzdžiui, Hokaido saloje, klimatas yra šaltas, o žiemos ilgos. Klimatas musoninis (Okinavoje – tropinis, iki 380 šiaurės platumos – subtropinis, šiaurėje – vidutinių platumų). Sausio viduryje temperatūra šiaurėje nuo -5 iki -10(kalnuose iki -20),
Tokijo apylinkėse 0-5, Japonijos pietuose 5-100C; rugpjūčio (šilčiausias mėnuo) vid. temperatūra šiaurėje 15-20 , pietuose 25-300C. Kritulių per metus šiaurėje ir tarpukalniuose iškrinta 1000-1200 mm, pietuose 2000 mm, kalnuose iki 4000 mm. Japonijos vakaruose daugiausia kritulių iškrinta žiemą, rytuose – vasarą. Rudenį dažni taifūnai.

Upių daug, bet jos trumpos (tik 24 ilgesnės kaip 160 km). Dauguma upių sraunios, jų slėniai siauri, baseinai nedideli. Šiaurės vakaruose šlaitų upės patvinsta žiemą, pietritinių – vasarą. Ilgiausios upės: Sinanas(369 km, Honsiu s.), Isikaris(366 km, Hokaido s.), Tonė (322 km), Kitakamis(243 km), Kisas(232 km, visos Honsiu s., teka į Ramųjį vandenyną). Ežerų daug. Didžiausias yra tektoninės kilmės Byvos ežeras.(716 km2, Honsiu saloje). Vulkaninės kilmės (karų, kalderų, lavų užtvarų) ežerai gilūs (giliausias Tadzavos ež., 425 m; Honsiu s.), lagūniniai – seklūs(Kasumiga, Hacyras – Honsiu s., Saroma – Hokaido saloje). Prie vulkanų yra daugiau nei 10000 terminių versmių.

GYVENTOJAI

Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi – 126,64 milijono – ji užima aštuntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 338 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijuje ir gretimose prefektūrose. Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką ir Nagoją – dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų. Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse. Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos.

Apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.

Japonai – ilgaamžiai gyventojai. Vyrai gyvena vidutiniškai 77, moterys – 84 metus. Tai ne riba. Mokslininkų projektuose jau numatyta sukurti pasaulyje sveikiausią ir ilgiausiai gyvenančią naciją. Į tai jau ir einama. Kūdikių mirtingumas (3,5 mirtys 1000 gimusiųjų) yra mažiausias pasaulyje, nes kūdikiai, jei jie serga, dažnai išgydomi dar motinos įsčiose. Japonų šeimos yra stiprios, skyrybos retos (1-2 skyrybos 1000 gyventojų). Tačiau nei aukštas medicinos lygis, nei didelė materialinė parama šeimoms, turinčioms vaikų, neišsprendžia vienos problemos – gimstamumo. 1950 m. 1000 gyventojų dar gimdavo per 28 vaikus. Dabar šis skaičius tesiekia 9-10. To priežastis – per “baby boom” (pokario metu didelio gimstamumo) laikotarpį buvusi agitacija už nedideles šeimas. Tokią pačią politiką šiandien propaguoja Kinija, tačiau jai to padaryti nepavyksta, o japonų šeimos šiandien išties turi po 1, rečiau 2 ar daugiau vaikų. Kai kurių demografų nuomone prie to prisideda ir vėlyvos vedybos: moterys pirmą kartą išteka vidutiniškai 27 metų, vyrai veda sulaukę 29, kai jau yra užsitikrinę tam tikrą materialinę ir socialinę padėtį. Dėl mažėjančio gimstamumo mažėja ir bendras gyventojų skaičius. Po 50 metų Japonijoje gyvens tik 100 mln. žmonių. Galima manyti, kad tankiai gyvenamoje šalyje, kokia yra Japonija, žmonių skaičiaus natūralus sumažėjimas nėra jau toks blogas reiškinys, bet iškyla kitos rimtos problemos. Tarp jų – gyventojų senėjimas: sumažės dirbančiųjų, o pensininkų (po 65 metų) dalis bus per 32 proc. (dabar 17 proc.).

Pagrindinės dvi religijos Japonijoje yra Buddhism (budizmas) ir Shinto (Sintoizmas). Religija neturi didelės reikšmės Japonų gyvenime. Pagrindiniai religiniai ritualai atliekami tik gimus , mirus ar vestuvių metu. Didžiuosiuose miestuose dabar ypač madinga tuoktis pagal krikščionių tradicijas nors nei vienas iš jaunųjų nėra šios religijos atstovas.

Valstybinė kalba – japonų; naudojamas mišrus ideografinis skiemeninis raštas – kinų hieroglifai ir skiemeninė abėcėlė kana. Japonai hieroglifų raštą skolinosi iš kinų maždaug prieš 2000 metų. Apie 300 po Kr. skolinimas buvo baigtas. Pradėta jį modifikuoti, taikyti prie japonų kalbos ypatybių. Japonų kalba turi ne tik hieroglifus, bet ir
kaną – skiemenų abėcėlę (skiemenyną). Kanos ženklai vartojami gramatiniams požymiams ir tarptautiniams žodžiams užrašyti. Kaną sudaro 46 ženklai. Yra dvi skirtingai rašomos kanos. Katakana daugiausia vartojama tarptautiniams žodžiams, chiragana – gramatiniams požymiams užrašyti. Baigdamas vidurinę mokyklą (tiksliau, vadinamąją gramatinę mokyklą) japonas privalo žinoti 881 hieroglifą. Tai raštingumo minimumas. Baigdamas aukštąją mokyklą – 1850. Koledže reikia išmokti maždaug 3000 hieroglifų. Apie 5000 reikalinga moksliniams tekstams skaityti. Istoriniams – 50 000. Šie tūkstančiai simbolių sudaryti mažiau kaip iš 300 grafinių elementų, primenančių labai stilizuotus piešinius. Dauguma iš jų retai naudojami.

ISTORIJA

Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia(2500 m.pr.m.e.- 710 m.)

Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą- trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą, o iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos-Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainais ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Pirmasis legendinis užkariautojų vadas Kamu-yamato-ivare-hiko jūros keliu pasiekė šiandieninio Osakos miesto teritoriją, o Yodo upe pasiekė Kioto pietuose esančias žemes – Yamato – Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įsikūrusi 660 m.prieš m.e. Yamato provincijoje.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys karalystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai su Pakche, padedant pastarajai kovose su kaimynais. Taip Korėja tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daugpasekėjų.

Konservatyviųjų pasipriešinimą palaužė Soga šeima . Garsus jos atstovas Taiši šotoku (573-621 m.m.) , geriau žinomas kaip princas (kunigaikštis) šotoku. Jis laikomas kovos menų kūrimo pradininku.

Šotoku buvo pirmojo septyniolikos straipsnių Japonijos kodekso autoriumi, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur pastarieji parsivežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, o nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį ir civilizacijos suklestėjimą.

Mirus princui šotoku, jo šeimos įtaka sumenko, tačiau sustiprėjo Fudzivara giminės įtaka. Jos varomoji jėga – Katamori – energingai diegė kinų pavyzdžiu stiprios, vienos giminės kontroliuojamos centrinės valdžios elementus.

Nara epocha (710 – 78ė m.m.) 710 metais Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – Nara mieste, pastatytame tuometinės Kinijois sostinės Chang-an pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis labiau simboliška: karaliavo, bet nevaldė. Faktiškai valstybę valdė Fudzivara giminė, primesdama valdovams žmonas ir patarėjus iš savo giminės.

Tuo tarpu Japonų valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė: Ainu tauta buvo išstumiama vis toliau į šiaurę(žiūr.pieš.Nr.1.2). Didžioji karo našta teko pasienio feodalams – kariaudami jie vis stiprėjo. Tačiau tai silpnino Fudzivara klano , iš aukšto vertinusio “laukinį” riterių amatą, įtaką.

Stiprėjo ir budistų šventikų įtaka. Apie 7ė0 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn rūmų aplinką arba įgavę didžiulę įtaką valdovams. Dokyo sugebėjo įvykdyti perversmą ir užimti valdovo sostą, bet jam nepavyko ilgai išsilaikyti soste ir 769 metais jis buvo ištremtas iš šalies.

Esminė jo nesėkmės priežastimi galėjo būti Japonijai būdingas reiškinys – imperatoriaus politinė valdžia galėjo būti silpna, bet jis būdavo garbinamas, kaip Dievo vietininkas žemėje. Didelę reikšmę Japonijos raidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tų konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose, bet jų šioje apžvalgoje nenagrinėsime – labai plati tema.

Norėdama atsikratyti vienuolių įtakos 78ė metais valdžia perkelia sostinę į Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.

Heian laikotarpis (784 – 1184 m.m.)Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai, toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas.

Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje. ši įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam ir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu 782 – 805 metais) arba garsiems didikams, kaip pvz. Sugavara Mičizane devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus širakava nuopelnai – jis 1086
metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129 metų energingiau valdyti savo įpėdinius vienuolyne.

Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tampa ir stipria militaristine galybe.

Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.

Reikia pažymėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik “propagandiniu” šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo ir mafijozine slapto žudymo organizacija arba atvira karine jėga.

Tuo tarpu vietiniai feodalai išsiugdė galingą armiją gerai apmokytų karių ir puikių karvedžių. šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu, nors dar nerašytu kodeksu – Bushi – do (kario kelias).

Sustiprėjo Taira ir Minamoto giminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.

Kamakura laikotarpis (1185 – 1333) Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų greitu laiku įgavo atviro karo formą. Iš pradžių 1159 m. Taira giminė po keleto kovų, pasibaigusių lemiamu mušiu, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi “nuopelnai” priskiriami žymiam strategui, tačiau labai klastingam Kiymori Taira(1118-1181). Po pogromo išliko tik keli žymūs vadai, tarpe jų – garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jie pradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodzio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.

1181 m. po Kiyomori mirties, Taira šeima neteko iškilaus stratego. Minamoto klanas priremia ir išveja Taira šeimą iš Kioto, o 1185 m. garsiose jūros-sausumos kautynėse prie Dan-no-ura(1185 m. balandžio 25 d.) , galutinai su jais susidoroja. Nugalėtojai atsirevanšavo Tairų šeimai tokiom pat žiauriomis represijomis , kaip su jais buvo susidorojęs Kiyomori Taira.

Pergalės vaisius, iškovojus pagrindines pozicijas valstybėje – labai gardus kąsnelis. Taigi greitu laiku įsiplieskia konfliktas tarp Yoshitsune – riteriškos dorybės ir pagarbos pavyzdžiu ir Yoritomo – puikaus diplomato ir intrigų meistro. Po ilgų kovų, priešininkų užspeistas į kampą Yoshitsume su savo ištikimu draugu Benkei įvykdo sepuku (savižudybės ritualą). Abu japonų literatūroje ligi šių dienų išliko riteriškos dorybės (garbės) simboliu.

Yoritomo nutarė pasitraukti iš pilnų pavojingų intrigų valdovo rūmų ir Kamakuroje sukurti karinės ir politinės administracijos sritį. Iš to ir kilęs viso istorijos laikotarpio pavadinimas.

1192 m. kovose Yoritomo užsitarnavo Sei-I-tai- Siogun (sutr. “siogun”) vardą, pažodžiui reiškiantį – barbarus sumušusio generolo vardas. Pirmą kartą šis vardas suteiktas aštuntojo amžiaus pabaigoje Sakanoue Tamarumaro už nuopelnus kovose su Ainu gentimis. Nuo to laiko sioguno titulas reiškė “Karo vadas” – asmuo, turintis faktinę valdžią feodalinėje japonų valstybėje.

Siogunas Yoritomo sudarė iliuziją, kad vykdo imperatoriaus įsakymus ir įgijo neribotą valdžią. Po jo mirties sioguno instituciją kontroliavo Yoritomo krikštatėvis – Tokimasa Hodzio. Ilgą laiką Hodzio giminė kitiems siogūnams turėjo tokią stiprią įtaką, kaip Fujivaros savo laiku imperatoriui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2822 žodžiai iš 9314 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.