Japonijos ekonomika
5 (100%) 1 vote

Japonijos ekonomika

JAPONIJOS ŪKIS PO ANTROJO PASAULINIO KARO 2

XX A.PENKTOJO DEŠIMTMEČIO ANTROSIOS PUSĖS – ŠEŠTOJO DEŠIMTMEČIO PIRMOSIOS PUSĖS REFORMOS. 2

JAPONIJOS PIRMAVIMAS PASAULIO ŪKIO SISTEMOJE 5

EKONOMINĖJE IR ISTORINĖJE LITERATŪROJE DAŽNIAUSIAI AIŠKINAMA, JOG JAPONIJOS SEPNTINTOJO DEŠIMTMEČIO EKONOMINĮ BUMĄ SĄLYGOJO: 6

BE TO, JAPONIJOS ANALITIKAI NURODO ŠIAS YPATYBES: 6

IŠVARDINTUS VEIKSNIUS PASTARAISIAIS METAIS PAPILDO KITI: 6

JAPONIJOS EKONOMIKA ANTROJE DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO PUSĖJE – DEŠIMTAJAME DEŠIMTMETYJE. 8

VIDUTINIAI METINIAI JAPONIJOS EKONOMIKOS AUGIMO TEMPAI: 9

SVARBIAUSI VEIKSNIAI, LEMIANTYS JAPONIJOS PREKIŲ KONKURENCINGUMĄ VISO PASAULIO, TAIP PAT IR AMERIKOS, RINKOSE: 9

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

Japonijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

1945 m. rugsėjo 2d., spaudžiama sąjungininkų armijų, tarp jų ir TSRS, kuri 1945m.rugpjūčio 9 d. paskelbė Japonijai karą, Japonija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Taip pasibaigė antrasis pasaulinis karas. Pasibaigus kariniams veiksmams, Japoniją okupavo Amerikos kariuomenė, atstovavusi visoms sąjunginėms valstybėms. Aukščiausioji valdžia šalyje perėjo okupacinei Amerikos armijai, kuriai vadovavo generolas D. Makarturas.

Sąjunginių valstybių pokarinės politikos pagrindai Japonijos atžvilgiu buvo nustatyti 1945m. Liepos 26 d. Potsdamo deklaracijoje. Joje buvo įtvirtinta nuostata, kad būtina visiems laikams panaikinti militarizmą Japonijoje, pašalinti demokratinių tendencijų atnaujinimo ir sustiprinimo japonų visuomenėje kliūtis, įtvirtinti žodžio, tikėjimo ir minties laisvę, gerbti ir saugoti pagrindines žmogaus teises.

XX a. penktojo dešimtmečio antrosios pusės – šeštojo dešimtmečio pirmosios pusės reformos.

JAV, kaip okupacinė valstybė, laikėsi pagrindinių Potsdamo deklaracijos nuostatų. Tuo pat metu vadovaujantys Jungtinių Valstijų sluoksniai dėjo visas pastangas siekdami neleisti, kad iš Japonijos pusės vėl kiltų grėsmė jos interesams Ramiojo vandenyno regione. Be to, beveik tuoj po Antrojo pasaulinio karo pradėjo formuotis dviejų pasaulio sistemų – socializmo ir kapitalizmo – priešinimo politika, kuri pasireiškė “Šaltojo karo” forma. Platų užmojį įgavo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Kinijoje, Šiaurės Korėjoje ir Šiaurės Vietname įsigalėjo komunistiniai režimai.

Šie ir kiti procesai privertė JAV vykdyti Japonijos demilitarizavimo politiką pagal amerikietiškus standartus. Savo ruožtu valdantieji Japonijos sluoksniai, bijodami, kad dėl kapituliacijos šalyje nekiltų revoliucija, savo buvusį priešą – JAV, laikė ne tik savo sąjungininku, bet potencialiu pagalbininku. Susiklosčius tokiai visuomeninei politinei situacijai, okupacinė valdžia įgyvendino keletą direktyvų, susijusių su demilitarizavimu, taip pat ir ekonomikos srityje.

Pasibaigus karui, Japonijos ekonomika buvo sugriauta, nors pramoninė techninė jos bazė nedaug nukentėjo nuo karinių veiksmų, net ir po 1945 m. Amerikos atominių bombardavimų Hirosimoje bei Nagasakyje. Tuo metu žaliavų, kuro ir maisto produktų importas praktiškai buvo sustabdytas, dauguma įmonių uždaryta. 1946m.pradžioje pramonės produkcijos lygis siekė 14 % prieškario lygio. Šalyje siautėjo infliacija: nuo 1945 iki 1947 m. popierinių pinigų kiekis padidėjo 4 kartus. 1945 m. pabaigoje realus darbininkų darbo užmokestis sudarė 13 % prieškario užmokesčio. Dėl armijos ir laivyno demobilizacijos, japonų deportavimo iš buvusių kolonijų ir anksčiau okupuotų teritorijų nedarbas tapo masinis ir bedarbių skaičius išaugo iki 10 mln.

Pradžioje Japonijos monopolijos sabotavo ekonomikos atkūrimą, argumentuodamos tuo , kad atliekant reparacijas gali būti demontuojamos veikiančios įmonės. Gamyklos ir fabrikai buvo uždaromi dėl nerentabilumo, žaliavų bei lėšų stokos ir t.t. Dvejus pokario metus pramonės gamyba siekė ne daugiau kaip 1/3 prieškario lygio.

Jei tuoj po okupacijos JAV nesiekė atkurti Japonijos ekonomikos, tai dėl kilusios socialinio politinio konflikto grėsmės buvo priverstos suteikti Japonijai ženklią ekonominę pagalbą. 1946 – 1949 m. buvo įgyvendinta žemės reforma, kuri beveik visiškai panaikino dvarininkų dirbamos žemės nuosavybę. Žemės nuosavybė buvo ribojama iki 3 ha, o Hokaido saloje – 12 ha. Likusią dvarininkų žemę turėjo išpirkti valstybė ir vėliau parduoti jos buvusiems nuomininkams. Iki 1950 m. sausio mėnesio valstiečių savininkų skaičius išaugo nuo 1,9 iki 3,8 mln., o nuomojančios žemės plotas sumažėjo nuo 46 iki 9,3 % visos dirbamos žemės. Mokestis natūra, siekęs 50 % derliaus, buvo pakeistas mažesniu piniginiu mokesčiu. Po reformos valstiečių žemės nuosavybės sistema iš esmės tapo lemiančia, padidėjo žemės ūkio prekingumas, ėmė atsigauti vidaus rinka.

Rimti pokyčiai vyko ir pramonėje. Buvo likviduoti monopoliniai koncernai – “dzaibacu” – Mitsui, Mitsubishi, Sumitomo, Yasuda. Jų akcijos ir vertybiniai popieriai turėjo būti parduoti šių kompanijų darbuotojams. 1947 m. įsigaliojo įstatymas dėl per didelės ekonominių pajėgumų koncentracijos draudimo, pagal kurį buvo draudžiama kurti akcijų turėtojų kompanijas, kartelius ir kitus monopolistinius susivienijimus, taip pat turėti daugiau kaip 25 % kitų kompanijų akcijų.

1946 – 1947 m. buvo
priimti nauji darbo įstatymai: nustatyta 8 valandų darbo diena, pakeltas darbo užmokestis už viršvalandžius, įvestos apmokamos atostogos ir socialinis draudimas, darbininkai turėjo teisę streikuoti, buvo numatyta moterų ir paauglių darbo apsauga ir t.t. Palyginti su prieškario ir karo metais, Japinjos darbininkų padėtis pagerėjo.

1946 – 1947 m. okupacinė administracija parengė ir išleido naują Japonijos Konstituciją, kuri įsigalėjo 1947 m. gegužės 3d. Ji pavertė absoliučią Japonijos monarchiją konstitucine parlamentine monarchija. Pagal naująją Konstituciją, imperatoriaus statusas buvo iš pagrindų pakeistas: vietoj absoliutaus monarcho jis tapo “nacijos vienybės simboliu” ir iš jo faktiškai buvo atimta politinė valdžia. Konstitucijos 9 straipsnyje parašyta: “Japonijos liaudis visiems laikams atsisako karo, kaip suverenios nacijos teisės, taip pat grasinimu arba karinės jėgos panaudojimo, kaip ir tarptautinių ginčų sprendimo būdo”. Taip pat pažymėtas atsisakymas formuoti karines pajėgas. Numatyta formuoti savigynos pajėgas bei skirti jų paramai 1 % bvp. Visos šios priemonės neabejotinai atliko svarbų vaidmenį tolesnėje Japoinijos istorijoje, taip pat ir ekonomikos raidoje.

Po to, kai buvo priimta Japonijos Konstitucija, JAV Japonijos atžvilgiu pradėjo vykdyti naują politiką. Taip 1948m.buvo priimtas dekretas Nr. 201, draudžiantis valstybės tarnautojų streikus. Nuo 1949 m.pradžios okupacinė valdžia pradėjo vykdyti Japonijos “ekonominės stabilizacijos planą”. Plano ir finansų klausimams, žinomas Amerikos finansininkas, Detroito banko prezidentas D. Dodžas. Būtent jis parengė subalansuoto valstybės biudžeto projektą, kuriame buvo numatytas staigus mokesčių padidinimas 62 % negrąžintinų valstybės subsidijų pakeitimas bankiniu komerciniu kreditu, darbo užmokesčio stabilizacija, valstybės kontroliuojamų kainų įvedimas ir t.t.

Taip pat buvo padaryti esminiai pakeitimai Amerikos ekonominės pagalbos sistemoje, Buvo sukurtas taip vadinamasis “ekvivalentų fondas”, į kurį buvo pervedamos lėšos, gautos už Amerikos prekes, kurios anksčiau buvo tiekiamos kaip pagalba, parduotas Japonijoje. Iš šio fondo, okupacinei valdžiai kontroliuojant, buvo suteikiami kreditai stambioms Japonijos kompanijoms. Siekiant subalansuoti prekybą buvo imtasi priemonių, padėjusių išplėsti Japonijos eksportą, ir net tokių prekių eksportą, kurių neužteko pačiai Japonijai. Buvo nustatytas tvirtas keitimo kursas – 360 jenų už 1 JAV dolerį.

1949 m. įvykdyta mokesčių sistemos reforma. Kaip pažymėta, mokesčiai buvo žymiai padidinti, Tačiau tuo pat metu jie buvo perskirstyti: perkainavus pagrindinio kapitalo vertę – buvo sumažinti korporacijos mokesčiai, padidinus mokesčius darbininkams – panaikintas viršpelnio mokestis. Tai sudarė palankias sąlygas greičiau sukaupti kapitalą ir pagreitinti ekonomikos augimą, kuris vis dar buvo apribotas žema pirkėjų paklausa, kadangi pirmaisiais pokario metais Japonijos darbininko darbo užmokestis buvo 50-08 kartus mažesnis nei Vakarų Europos ir Amerikos darbininko darbo užmokestis. D. Dodžui rekomendavus, Japonijos vyriausybė sutvarkė administracijos aparatą ir perorganizavo įmonių valdymą, 1949m. Atleisdama daugiau kaip 0,5 mln. valdininkų. Buvo apribotos profesinių sąjungų teisės atleidžiant darbuotojus, taip pat jų veiksmų laisvė įmonėse.

1950 m. prasidėjęs karas Korėjoje suvaidino lemiamą vaidmenį Japonijos ekonomikos raidoje. Karinių veiksmų metu ji tapo Amerikos armijos užnugariu. Dėl karo žymiai padidėjo ginkluotės ir karinių medžiagų, karinių pervežimų ir paslaugų, maisto produktų ir kt. paklausa. Tai sąlygojo karinės pramonės bumą Japonijos ekonomikoje. 1950 – 1593 m. įplaukos iš amerikiečių karinių užsakymų siekė 2,5 mlrd.jenų. Tai leido Japonijai padengti užsienio prekybos deficitą ir padidinti žaliavų išteklių importą. Vykdant Amerikos karinius užsakymus buvo naudojami pokario Japonijos pramonės pajėgumai, išlikę atsisakius JAV konfiskuoti Japonijos pramonės įrangą kaip reparacijų dalį. Pramonės ir užsienio prekybos srityse buvo panaikinti visi apribojimai.

1949 – 1951 m. pramonės gamybos apimtys Japonijoje dėl šių pasikeitimų išaugo daugiau negu 1,5 karto ir aplenkė prieškario lygį. Per 1950-01954 m. laikotarpį, palyginti su 1945 – 1949 metais, užsienio prekybos apyvarta padidėjo beveik 10 kartų. Tačiau Japonijos pramoninė bazė technikos ir technologijų atžvilgiu buvo atsilikusi. Per 70 % staklių buvo daugiau kaip 10 metų senumo, trūko vietos produktų.

Būtina atsižvelgti į tai, kad 1951 m. rugsėjo 8d. San Franciske su Japonija buvo sudaryta taikos sutartis, kurią pasirašė 48 šalys. Tik TSRS atsisakė pasirašyti šią sutartį. San Francisko sutarčiai įsigaliojus, visa valdžia Japonijoje buvo perduota vyriausybei, tačiau pagal kitus dvišalius susitarimus šalyje teisėtai buvo dislokuojama Amerikos kariuomenė.

Tokiu būdu 1945 – 1951 m., kai Japonija buvo okupuota Amerikos kariuomenės, Japonijos ekonomika ne tik sėkmingai praėjo atkūrimo periodą, bet ir sugebėjo padėti tolesnės raidos pagrindus. 1951 m. visose šakose buvo pasiektas prieškario pramonės gamybos lygis.

Naujomis sąlygomis Japonijos mokslininkai ekonomistai su japonišku entuziazmu ir pedantiškumu pradėjo aktyviai domėtis
Vakarų ekonomikos teorijų pasiekimais ir intensyviai juo įsisavinti. J.M. Keinso teorija buvo panaudota kaip Japonijos pokario ekonomikos raidos modelio pagrindas. J.M. Keinso koncepcijos japoniškasis variantas užtikrino šeštajame – aštuntajame dešimtmečiuose intensyvų Japonijos industrializavimą. Šią politiką vykdė ilgus metus vadovavusios liberalų demokratų partijos vadovai. Ypač reikia pažymėti, jog tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japonijoje prasidėjo karšta diskusija dėl nacionalinės ekonomikos raidos krypčių. Ypač intensyvūs ginčai vyko tarp užsienio ekonomikos šalininkų ir jų oponentų, pasisakiusių ž vidaus rinkos plėtrą. Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai tapo pirmosios krypties triumfo epocha.

Svarbiausiomis praktinėmis priemonėmis, realizuojant tam tikrus prioritetus, tapo 1952m. Japonijos vyriausybės sprendimai, kurie panaikino bet kokius santykių tarp stambių kompanijų ir jų “dukterinių” įmonių ribojimus. Didžiulį vaidmenį konsoliduojant kapitalą suvaidino finansų ir pramonės susivienijimai, tokia kaip Mitsubishi, Sumitomo, Fuji ir kt. Tačiau šios naujosios monopolinės grupuotės nebuvo vien tik ikikarinių “dzaibacu” atkartojimas. Šeimyninį valdymą jose pakeitė įsigalėjusi nauja kolektyvinė saugumo praktika – svarbiausių kompanijų, sudarančių finansų ir pramonės grupes, prezidentų pasitarimai.

Kad Amerikos parama būtų efektyviau naudojama, 1952m.”akvivalentinis fondas” buvo pertvarkytas į “Specialiąją pramonės investicijų sąskaitą”. Šios sąskaitos lėšos sujungtos su Eksporto ir importo banko, Plėtros banko, Ilgalaikių paskolų banko ir kt. lėšomis. 1952mJapoinija buvo priimta į Tarptautinį valiutų fondą, o 1955 m. tapo nuo 1948m.veikusio Visuotinio prekybos ir muitų susitarimo nare (GATT)

Pirmoje šeštojo dešimtmečio pusėje Japonijos vyriausybė didžiausią dėmesį skyrė užsienio ekonomikos plėtrai. 1952 m. primtas įstatymas, leidęs kurti eksporto kartelius. Siekiant paskatinti eksportą, jis dažnai buvo subsidijuojamas. Importo licencijos daugiausiai išduotos pirkti įrengimus bei žaliavas įmonėms modernizuoti. Užsienio kapitalo patekimas į Japoniją buvo ribojamas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1814 žodžiai iš 5867 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.