Japonijos kultūros analizė
3 (60%) 2 votes

Japonijos kultūros analizė

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………..3

1. Šalies geografija…………………………………………………………………………………….5

2. Šalies istorija…………………………………………………………………………………………7

2.1. Seniausieji laikai, Nara epochos pradžia…………………………………………………7

2.2. Nara epochos vėlyvasis laikotarpis………………………………………………………..7

2.3. Heian laikotarpis…………………………………………………………………………………8

2.4. Kamakura laikotarpis…………………………………………………………………………..8

2.5. Tokugavos era…………………………………………………………………………………….9

2.6. Meidzi era…………………………………………………………………………………………..9

3. Socialinės institucijos……………………………………………………………………………..10

3.1. Vyrai ir moterys………………………………………………………………………………..10

3.2. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje…………………………………………………..11

3.3. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijos mokyklose……………………………………13

3.4. Japonų etiketas………………………………………………………………………………….16

4. Politinė/teisinė sistema……………………………………………………………………………18

4.1. Politinis paveldas……………………………………………………………………………….18

4.2. Imperatorius……………………………………………………………………………………..19

4.3. Parlamentas………………………………………………………………………………………21

4.4. Ministerijos, ministrai, žinybos, prefektūros………………………………………….23

4.5. Rinkimai…………………………………………………………………………………………..25

4.6. Politinės partijos………………………………………………………………………………..27

4.7. Sprendimų priėmimas………………………………………………………………………..30

4.8. Politinis stilius…………………………………………………………………………………..32

5. Verslo papročiai ir praktika……………………………………………………………………..34

5.1.Ikimoderniųjų laikų patirtis………………………………………………………………….34

5.2. Verslo organizavimas…………………………………………………………………………35

6. Socialinės organizacijos………………………………………………………………………….40

6.1. Japonija – tai pirmiausia japonai………………………………………………………….40

6.2. Socialinės klasės………………………………………………………………………………..41

6.3. Subkultūros……………………………………………………………………………………….41

6.4. Tik japonams būdingos subkultūros……………………………………………………..41

7. Japonų literatūra ir religija………………………………………………………………………45

7.1. Šinto religija……………………………………………………………………………………..51

7.2. Šin budizmas…………………………………………………………………………………….52

7.3. Budizmas………………………………………………………………………………………….54

8. Gyvenimo sąlygos………………………………………………………………………………….56

8.1. Būstas………………………………………………………………………………………………56

8.2. Dieta ir mityba…………………………………………………………………………………..57

8.3. Darbo sąlygos……………………………………………………………………………………59

8.4. Rūbai……………………………………………………………………………………………….60

8.5. Kalba……………………………………………………………………………………………….62

Išvados…………………………………………………………………………………………………….63

Literatūra ir šaltiniai………………………………………………………………………………….66

Įvadas

Japonijos kultūros pažinimas yra pirmasis ir vienas iš svarbiausių žingsnių, siekiant suvokti ir įsigilinti į potensialias šios šalies rinkos galimybes ir grėsmes. Norint pažinti Japoniją reikia atsižvelgi ir išnagrinėti svarbiausius šios šalies kultūros veiksnius t.y. šalies istoriją, geografinę
aplinką, socialines institucijas, politinę sistemą, teisinę sistemą, socialines organizacijas, verslo papročius ir praktiką, filosofiją ir realigiją, gyvenimo sąlygas.

Taigi pagrindinis šio darbo tikslas plačiau susipažinti su Japonijos kultūra ir suvokti kokią įtaką ji gali turėti verslo plėtrai šioje šalyje.

Šiame darbe keliame tokius uždavinius:

• Apžvelgti glaustą šalies istoriją;(A.Borvidytė)

• Išnagrinėti geografinę Japonijos padėtį;(A.Borvidytė)

• Susipažinti su Japonijos socialinėmis institucijomis, šeimos padėtimi šalyje, išsilavinimo kokybe bei lygiais;(S.Butavičiūtė)

• Išnagrinėti Japonojos politinę sistemą bei suprasti kaip tai veikia verslo organizavimą;(M.Poderytė)

• Susipažinti su japonų teisine sistema, teisiniu verslo organizavimo reguliavimu;(M.Poderytė)

• Apžvelgti šalies socialines organizacijas, klases, subkultūras;(S.Butavičiūtė)

• Susipažinti su Japonijos verslo papročiais ir tradicijomis;(M.Poderytė)

• Įsigilinti į japonų religiją, filosofiją, papročius. Suvokti kokią įtaką tai turi verslo organizavimui;(R.Makaveckaitė)

• Susipažinti su japonų gyvenimo sąlygomis, tradiciniais patiekalais, tipišku gyvenimo būdu;(I.Jusytė)

Tiriant Japonijos kultūrą į pagalbą pasitelkėme įvairią literatūrą apie Japoniją ir jos žmones, taip pat ir internetinę medžiagą. Surinktą medžiagą skaitėme, analizavome, rikome svarbiausius faktus, apibendrinome.į pagalbą pasitelkėme lenteles, paveikslėlius.

Buvo sunku rasti duomenų apie Japonijos teisinę sistemą. Šią problemą bandėme spresti apjunkdami ją su politine sistema.

Mūsų nuomone, į Japoniją buvo galima pažvelgti lyginant ją su kitomis, panašų ekonominį svorį turinčiomis, valstybėmis, tačiau tai būtų labai išplėtę darbo apimtį

1. Šalies geografija

Japonija – tai kalnų kraštas, esantis Rytų Azijoje. Tai salų grandinė tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, į rytus nuo Korėjos. Ją supa: Vakaruose Japonijos, Pietuose – Rytų Kinijos, Šiaurėje – Ochotsko jūros. Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto, keturios iš jų sudaro 99,37 % šalies teritorijos, tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Šios šalies bendrasis plotas užima 374744 km2, o vandenų 3091 km2. Ši šalis plona kreive nusidriekusi daugiau kaip 3800 km.( http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/10/10j.html )

Japonų tauta susidarė iš žmonių gyvenusių įvairiose vietovėse. Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė Japonijoje ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką gyvenimui, kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos.

Japonija yra viena tankiausiai gyvenamu šalių pasaulyje. Taip yra todėl, kad daugelyje miestų žemė nėra labai lygi, kas trukdo statyti namus ar tiesti kelius. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos srityse: rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione t.y. didžiausiuose miestuose.

Japonijos klimatas musoninis (Okinavoje – tropinis, iki 38 laipsnių Šiaurės platumos – subtropinis, Šiaurėje – vidutinių platumų). Kritulių kiekis per metus yra labai skirtingas: apie 1000 – 1200 mm. Šiaurėje ir tarpukalniuose, pietuose – apie 2000mm., o kalnuose iki 4000mm. Japonija tai nelygumuų kraštas, didžiąją dalį sudaro kalnai, jos aukščiausia vieta Fujiyama esanti 3776m. aukščio, tačiau čia yra ir lygumų, bei įdubų: žemiausia vieta šioje šalyje – Harchiro – Gata, esanti 4 metrai žemiau jūros lygio. Taip pat piečiausiais taškas yra Etoforu, Hokaido prefektūroje; Ryčiausiais taškas – Minamitorishima, Tokyo prefektūroje; Vakatiausias taškas – Youagunijama, Okinavos prefektūra irŠiauriausias taškas yra Okinotorishoma, Tokyo prefektūroje.

Japonijos kraštovaizdis stebina paslaptingais ir nepaprasto grožio kalnais, lygumomis ir daugybe upių. Čia jos yra trumpos, bet labai sraunios, jų slėniai siauri, o baseinai nedideli.Ilgiausios upės yra šios: Sinanas – 369km., Isakiris – 365 km., Kitakamis – 243 km., bei Kisas – 232 km.Taip pat galime pastebėti, kad japonai dažnai save vadina Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija ir visa kultūra.( http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL= L& TopicID=53)

Šios šalies dirvožemis yra įvairus: Šiaurėje ir Vakaruose daugiausiai jaurinis, pelkinių pievų, Pietuose – geltonžemiai, raudonžemiai, lateriniai, Rytuose – miškų rudžemiai, o lygumose – sukultūrinti aliuviniai.Ši žemė panaudojama: Žemės ūkyje, sodams, miškams. Ariama žemė sudaro 11%, sodai ir plantacijos – 1 %, pievos ir ganyklos – 2%, miškai ir augalija – 67 %, kita – 19 %. Japonijoje yra apie 5500 augalų rūšių, iš jų 723 medžių ir krūmų rūšys. Šiaurėje auga kėniai, pušys, eglės, beržai. Taip pat Japonija turi labai gausią gyvūniją. Šioje šalyje yra apie 270 žinduolių, 800 paukščių ir 110 roplių rūšių. Honsiu, Kiusiu ir Sikojaus salose gyvena juodieji lokiai, makakos, vilkai, šernai, lapės, mangutai, kiaunės, šeškai ir kiti.; Hokaido saloje – rudieji lokiai, vilkai, mangutai, pelėnai, šermuonėliai; Riukiaus saloje – vabzdžiaėdžiai, šikšnosparniai, driežai, tritonai ir daugybė
Taip pat japonai užsiima žuvininkyste. Prie krantų yra apie 800 žuvų ir 1200 moliuskų rūšių. Verslinės žuvys yra šios: tunai, sardinės, lašišos, silkės, menkės ir kitos.

Japonija yra gamtos stichijų kraštas, todėl žmonės nuolat tikisi natūralios grėsmės iš veikiančių vulkanų, vyksta apie 1500 žemės drebėjimų per metus, bei gali užklupti sunamis. Taip pat daug problemų kelia ekologiniai reiškiniai: oro užterštumas, dūmais ir dulkėmis iš kaminų, bei automobilių išmetamųjų vamzdžių, dėl kurių kyla rūgštūs lietūs. Ežerų ir kitų vandens telkinių rūgštėjimas sukelia vandenų degradaciją ir kelia grėsmę vandens organizmams. Kadangi Japonija yra viena didžiausių žuvų bei tropinių medienos vartotojų bei importuotojų, ši šalis žymiai sumažina jų atsargas Azijoje, o taip pat ir visame pasaulyje.(http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=53)

2. Šalies istorija

2.1. Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia

(2500 m. pr. m. e.)

Japonų salose žmonės apsigyveno apie 2 – 3 tūkstantmetį prieš mūsų erą. Japonija buvo apgyvendinta greičiausiai jūros keliu iš Kinijos, Korėjos Sachalino pusiasalio ir toliau į pietus esančių regionų. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilu salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą bei iš Pietryčių azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. Šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos – Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainų tauta ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Japonijos imperijos pradžia laikomi 660 m. pr. m. e., kai ją įkūrė legendinis imperatorius Jinmu. 1 – 4 m. e. a. Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavyje kovojo trys karalystės: Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai buvo su Pakche, kuriai ir padėdavo kovose. 538 – 552 m. Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams paauksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Taip Japonija pasiekė raštas, budizmas ir kitos kultūros dalys. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daug pasekėjų.

Taiši Šokotu (573 – 621), geriau žinomas kaip kunigaikštis Šokotu. Tai pirmojo septyniolikos Japonijos kodekso autorius, mokslininkas, menininkas ir apsukrus politikas.

2.2. Nara epochos vėlyvasis laikotarpis(710 – 778 m.)

710m. japonijos vadovai pirmą kartą įsikūrė pastovioje sostinėje – Nara mieste. Imperatoriaus valdžia tuo metu buvo simboliška: jis kariavo, bet nevaldė valstybės. Tuo tarpu Japonijos teritorija labai smarkiai plėtėsi: Ainų tautą vis labiau stūmė į šiaurę, o pasienio feodalai vis stiprėjo.

Stiprėjo budistų ir šventikų įtaka. Vienuoliai valdė imperatorius, taip palenkdami rūmų valdytojus ir oficialius vadovus savo pusėn. Vienuolis Dokyo net sugebėjo įvykdyti perversmą, užimti valdovo sostą, tačiau pergalė truko neilgai ir 769 m. jis buvo ištremtas.

784 m. valstybės valdžia perkelta į sostinę Nagaoka, o dar vėliau 779 m. į šiandieninio Kioto teritoriją. Tai buvo daroma norint atsikratyti vienuolių įtakos.(http://www.ninjutsu.lt/static.php?strid=1034&

2.3. Heian laikotarpis (784 – 1184)

Budistų vienuolynai visoumet vaidino svarbų vaidmenį japonų gyvenime, o Heian laikotarpiu tapo ypač stipria militaristine grupuote. Tais laikais vienuolynai buvo panašūs į tvirtoves, kurios buvo pilnos įvairaus plauko perėjūnų, besirengiančių vienuoliais tik tam, kad užantėje galėtų lengviau paslėpti ginklą. Daugiausia vienuoliai kariavo tarpusavyje ir taip kėlė didžiulę grėsmę valstybei. Vienuolių įtaka tapo itin aktyvi, jie ne tik valdė imperatorius, bet ir tapo atvira karine jėga.

Tuo metu atsirado ir gerai apmokytų karių grupuotės. Juos apmokė ir išsiugdė turtingi feodalai. Visi jie vadovavosi nerašytu kodeksu: Bushi – do (kario kelias). Tai buvo kovos menų pradžia.(http://www.ninjitsu.lt/static.php?strid=1034&)

2.4. Kamakura laikotarpis (1185 – 1333 m.)

Šiuo lakotarpiu Japoniją drebino kovos tarp dinastijų. Kiekviena norėjo būti geriasia, stipriausia ir valdyti šalį. Visi apgaule ir melu siekė valdžios. O ją gavę ilgai neišlaikydavo savo rankose, nes kildavo naujas ginčas, kuris visuomet peraugdavo į karą.

Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau buvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava (1616 – 1628) ir Iemitsu tokugava (1623 – 1651) išvijo iš šalies visus svetimšalius, o 1638 m. kraujyje paskandino Japonijos krikščionių sukilimą Šimabaroje. Japonams buvo uždrausta vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, o olandai – nedidelėje saloje Dešima. 1640m. Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusia valstybe.

2.5. Tokugavos era

Militaristiniu ir istoriniu požiūriu šis laikotarpis visai neįdomus – jokių istorinių įvykių: nei karų, nei konfliktų. Šiame laikotarpyje labiausiai klestėjo kovų menai. Japonija tuo tarpu buvo izoliuota nuo kitų šalių, dėl to ir suklestėjo mokslas, kultūra, menai. Tačiaui ekonominiu atžvilgiu kilo daug sunkumų, nes 200 metų Japonija buvo nutraukusi santykius su visomis užsienio šalimis.

19 a.
amerikiečius sudomino Japonijos uostai patogiai išsidėstę salų grandinėje. Taip buvo sudarytos prekybinės sutartys su JAV, Anglija, Prancūzija ir Olandija.Tačiau daug žmonių šios minties nepalaikė ir dėl to kildavo maištai. Didžiausi iš jų buvo Kogašimos ir Šimonzeki miestų apšaudymai, o jie labiausiai ir įtikino samurajus, kad šaunamieji ginklai geriau nei kardai.(http://www.ninjitsu.lt/ststic.php?strid=1034&)

2.6. Meidzi era

Šiuo laikotarpiu didelį pelną nešė šilko gamyba, taip pat sparčiai vystėsi mokslas. 1889 m. Japonija priėmė naują konstituciją ir parlamentinę santvarką. 1894m. Vyksta karas Kinijoje, dar po kelerių metų japonai pasiekia dar vieną triuškinamą peraglę konflikte su Rusija. Taip pasaulis ėmė pripažiti šią valstybę.(http://www.ninjitsu.lt/static.php?strid=1034&)

(http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=6)

3. Socialinės institucijos

Kadangi kultūra yra tai, ką žmogus, visuomenė ar atskiri individai sukuria ir naudoja, tad išskirtini trys jos aspektai yra veikla kuriant kultūros vertybes, pačios vertybės ir veikla jas naudojant. Jenaga Saburas „Japonų kultūros istorija“. Dėl papročių nesiginčijama. (Japonų priežodis )( www.straipsniai.lt)

3.1. Vyrai ir moterys

Japonijoje moterys buvo kiek daugiau įsitraukę į religiją ir tokia situacija išliko ilgiau, nei kitose senovinėse Azijos visuomenėse. Yra svarių įrodymų, jog ankstyvoji Japonija buvo matriarchato šalis, o moterys šamanės atliko išskirtinį religinį vaidmenį. Tačiau kartu su Konfucijaus etikos plitimu prasidėjo moterų nužeminimas, kurio pasekoje moterys prarado savo pilietines teises. Įdomu pažymėti, jog išliko keistas moters vaidmens suvokimo dviprasmiškumas. Iš vienos pusės buvo dvaro damos idealas, išreiškiantis eleganciją bei romantiką bei vadovaujantis manieringam, erotiškam, atsipalaidavusiam ir meniškam dvaro gyvenimui. Iš kitos pusės, kai kurios moterys buvo priverstos peržengti savo moterišką silpnumą ir prisiimti vyrišką stiprybę bei drąsą. Nuo vaikystės jos buvo mokomos užgniaužti savo jausmus ir panaudoti savo moterišką grėsmę.

Prieškario Japonija buvo vyrų valdžios ir visiško moters beteisiškumo šalis. Tai buvo įteisinta įstatymais, papročiais, morale. Vyras turėjo teisę į visos šeimos materialines vertybes, nuo jo noro priklausė žmonos darbas namuose, laisvalaikis. Ji neturėjo jokios teisės priešintis. Japonų išsiauklėjimas buvo paremtas trimis klusnumo kriterijais: dukra auklėjasi tėvui, žmona – vyrui, motina – sūnui.

Šalyje labai aukšta tėvų pedagoginė kultūra. Čia išleidžiama daugiau kaip 50 savaitraščių bei mėnesinių žurnalų, kuriuos gali prenumeruoti tėvai. Knygynuose platus auklėjimo vadovėlių pasirinkimas. Kai kuriuose rajonuose tėvai, nelankantys vaikų auklėjimui skirtų susirinkimų, net baudžiami.

Japonijoje tėvų namai ar žemė yra visų šeimos narių. Paveldėjęs tėvų turtą, vyriausiasis sūnus kartu imasi šeimos galvos vaidmens bei atsakomybės, beje, ne tik nusenusiems tėvams, bet ir jaunesniesiems broliams. Vienas iš jų, likęs be darbo, gali tikėtis, kad žmoną ir vaikus visada priglaus tėvų namai. Dėl to kiekviena šeima nori turėti sūnų. Japonui neturėti sūnaus – ne kas kita, kaip pasmerkti save vienišai senatvei. Šeima be sūnaus laikoma nelaiminga. Sūnus yra giminės tęsėjas, garbės ir turto saugotojas. Jis privalo pakeisti tėvą, ne tik padėti jam. Valstiečiai mano, kad jie neįvykdė savo gyvenimo tikslo, įžeidė savo protėvius, jei nepagimdė berniuko– įpėdinio, pratęsiančio vyriškąją liniją. Jei šeimoje yra tik dukterys, vienai iš jų tėvai ieško sužadėtinio, kuris sutiktų būti įsūnytas. Tada vyras gauna žmonos pavardę ir kartu imasi sūnaus pareigų įtėviams. Vadovaudamiesi šūkiu: „viskam savo vieta“, nuo neatmenamų laikų japonai įprato skirstyti moteris į 3 kategorijas: 1. namų židoniui saugoti; 2. giminei pratęsti – žmona; 3. sielai – išprususi geiša; kūnui – oirana, kurios vietą, uždraudus prostituciją, užėmė kabaretų ir barų merginos. Kai ateina vestuvių metas, kiekviena japonė tampa rami, nusižeminusi ir klusni.( Dialogas. 2000 m. Rugpjūčio 4 d. Nr 31(432))

3.2. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje

Japonijoje labai vertinamas išsiauklėjimas, o tėvų pareiga – kuo geriau išmokinti ir išauklėti vaikus. Japonai sėkmingai lavina savo vaikus, todėl visuomenėje didžiausią prioritetą turi geras vaikų išsimokslinimas ir išsiauklėjimas, o ne turtų kaupimas ar tarnybinė sėkmė. Net šeimos “geras” vardas priklauso nuo to, kaip vaikas pritampa visuomenėje, kokį turi jis išsilavinimo ir išsimokslinimo lygį.

Svarbiausia moters profesija – būti gera motina, todėl pirmuosius septynerius metus, kol auga mažylis, beveik visos japonės nedirba. Ryšiai su vaiku yra be galo glaudūs, motina su juo praleidžia nepaprastai daug laiko: visada būna šalia, net miega kartu su mažyliu. Eidama į parduotuvę ar šiaip į miestą, paprastai jį nešasi ant pečių. Daro viską, kad mažylis kuo mažiau verktų. Verkiantis vaikas japonams kelia sielvartą. Jų manymu, vaiko asmenybė susiformuoja iki 5–6 m., o to negali padaryti jokia vaikų įstaiga. Japonijoje vyrauja nuomonė, kad motina yra vienas iš svarbiausių auklėjimo sistemos veiksnių, be
sistema neišsiverstų. Jau vaiko kūdikystėje motina turi aiškią mažylio auklėjimo programą. Be to, motinos čia labai išradingos: moko vaikus žaidimų, šokių, dainavimo, kalbėjimo meno, fizinių pratimų, gaminti įvairų maistą. Taigi mažyliai vis kažko mokomi, jie vis ką nors maišo, lipdo, piešia ir panašiai. Kitataučiams tiesiog malonu stebėti japonę, bendraujančią su savo mažyliu. Ypač stebina, kad mamos niekada nebara vaikų kitiems girdint. Japonijoje vyrauja paprotys, kad visa šeima, maudosi vienoje ir toje pačioje vonioje. Pirma įsimaudo tėvas, po to motina kartu su mažyliu. Mama prausdama save prausia kartu ir jį, kūdikis neverkia, nes jaučia motinos meilę ir šilumą, švelnumą ir gėrį. Pasak japonų, vaikas iki 5-6 metų šeimoje turi būti princas, iki 12 – tarnas, o nuo 13 metų su juo reikia elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.(www.ausis.gf.vu.lt)

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2742 žodžiai iš 8760 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.