Romualdo Granausko apysakos „Jaučio aukojimas“
ištraukos interpretacija
Ištrauka: „ir veltui stengiesi įžvelgti ką nors trijų lydinčių vyrų veiduose, kai sustojat ratu ant upeliūkščio kranto, rinkdami nakvynei vietą, o kai vieta jau aprinkta, visi keturi einat nusiplauti kelionės prakaito ir dulkių, paskui anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, paskui abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet tau kažkas pasidaro su gerkle: nuo seniai matytos duonos kvapo, taip pat- dėl gailesčio ir graudumo, tylėdamas atsistoji ir eini atgal prie upokšnio, vėl atsigeri vandens, valgai ajerus ir besugrįžti atgal, kai jau visai sutemę, kai jie visi trys jau guli susirietę žolėj aplink įsmeigtą žemėn ietį, ir tu guliesi šalia jų, bet niekaip neleidžia užmigti tas duonos ir žuvies kvapas, ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn, nors rytoj visą dieną, iki pat vakaro, brausies paskui juos per tankynes, brisi brastomis ar, apsipildamas prakaitu, kopsi į statų šlaitą ir pats jausi, kaip senka paskutinės jėgos senatvės išdžiovintuose raumenyse,- jie tai supranta, gal net dar daugiau supranta, nes tyli, kai tu nusviedi tolyn jų duoną, tyli, kai tu iš naujo guliesi į žolę, o jau vėliau klausi kiek apsiraminęs, kuo jie vardu, ir jie tau nuoširdžiai ir paprastai atsako: „Jaušis, Keklys, Daukantas“, bet tau vis dar negana, todėl kiek patylėjęs sviedi į tamsą lyg kažkam į veidą: “Aš klausiu ne to, kokiais vardais motinos šaukė, o kaip jūs dabar vienas kitą vadinat!“- ir būtum patenkintas, jeigu bent vienas pašoktų, pagriebęs ietį: „Žyny, jeigu nesiliausi, mes tave užmušim!“- bet niekas nepašoksta, akyse vėl ta pati šilta ir tiršta pamiškės tyla, kurioje pasigirsta vieno jų žodžiai: „Dabar mes visi esame Jonai“,- ir tu jau žinai, apie ką galvosi per visą šią trumpą naktį, kai netrunka išaušti,
ir jūs vėl leidžiatės į kelionę nieko nevalgę,- vakar nusviedei į tamsą jų duoną ir žuvį, todėl šiandien tavo akivaizdoj nė vienas neišdrįso valgyti, ir ligi pat vakaro visi lygiai kentėsit alkį ir kaitrą,- gal tau pavyko pasėti jų širdyse tą mažytę kietą sėklą, kuri nesutrūnys net tada, kai pats seniai būsi miręs, paskui gal persiduos į jų vaikus ir vaikų vaikus, galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais, nes juk reikia kam nors sėti, visą laiką sėti, net ir tada, kai žinai neišvysiąs nei žiedų, nei vaisių, tegu auga po giedra ir amžina saule,“
Romualdas Granauskas – prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Jis yra regioninis autorius, visa jo kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Granausko kūrinyje žmogus dedamas ant istorijos kataklizmų aukuro, tampa nežinomų jėgų valios vykdytoju ir nepermaldaujamų sprendimų auka. Priklausomybės gijos ateina iš amžių glūdumos, nepastebimai apraizgo visą žmogų ir įsitempia iki tragiško spengimo. Granausko prozos herojai gyvena ne tiek pasipriešinimo veiksmais, kiek neišvengiamybės nuojauta.
Egzistencialistinės kūrybos atstovas, Romualdas Granauskas, savo apysakoje „Jaučio aukojimas“ nagrinėja šventumo, garbės ir išdidumo klausimą bei jo subjektyvumą ir abstrakčią vertę.
Šioje apysakos ištraukoje veiksmo beveik nėra. Joje pasakojama, kaip trys kaimo gyventojai vedasi žynį iš miško į kaimą, kur jis turi įvykdyti paskutinį aukojimą seniesiems dievams. Čia taip pat aprašomas vyrų vietos nakvynei ieškojimas. Vis dėlto ištraukos statiškumas yra tik pirmasis įspūdis. Iš tiesų joje verda daugybė minčių, gilių apmąstymų, kur kas svarbesnių už simbolių pripildytą ir statiško vaizdo veiksmą.
Vyrams suradus vietą naktiniam poilsiui, jie nusprendžia, kad jau atėjo laikas vakarieniauti. Šis epizodas ypač išskirtas, veiksmas tarsi prislopintas ir sulėtintas: „anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį“. Šitoks kiekvienos mažytės detalės išryškinimas ir sureikšminimas parodo skaitytojui šio momento svarbumą ir išskirtinumą. Vienas vyras laukia, kol kitas išsiims maistą ir tik tada abu kartu jį deda ant žolės – čia, galima sakyti, pirmąjį kartą pabrėžiamas krikščionybės, brolybės principas.
Keliautojai nedrįsta valgyti padėtojo maisto, lydintieji laukia, ką darys žynys. O jisai užuodžia maisto kvapą ir šis jį suerzina: „ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn…“. Žynys negali sau leisti priimti maisto iš tų, kurie išdavė senąjį tikėjimą, kurie nusižemino ir priėmė krikštą. Tikėjimas žyniui yra svarbesnis už žmoniškąjį instinktą. Beje, duona ir žuvis nėra tik maisto produktai, jie turi gilesnę prasmę. Šie įvaizdžiai buvo panaudoti Biblijoje, kai dviem žuvimis ir keliais kepaliukais duonos buvo pamaitinta didžiulė minia, atėjusi klausytis Kristaus ir tai buvo vienas jo stebuklų. Sprendžiant pagal tai, žuvis ir duona atspindi krikščioniškosios įtakos plitimą.