Jaunimo darbo tendencijos
5 (100%) 1 vote

Jaunimo darbo tendencijos

Turinys

Turinys 1

Referato įvertinimas 2

Parengto makroekonomikos referato savarankiškumo patvirtinimas 3

Lentelių sąrašas 4

Įvadas 5

1. Darbo rinka 7

2. Jaunimo padėtis darbo rinkoje 10

2.1. Jaunų bedarbių socialinė demografinė charakteristika 10

2.2. Darbo netekimo ir neįsidarbinimo priežastys 11

2.3. Jaunimo nedarbo problemos kaimo regionuose 12

3. Jaunimo integracijos į darbo rinką problemos 14

3.1 Jaunimo integracijos į darbo rinką ypatumai 14

3.2 Jaunimo integracijos į darbo rinką priemonių sistema 15

4. Organizacijos, padedančios jaunimui įsidarbinti 20

4.1 Europos organizacijos, padedančios jaunimui įsidarbinti 20

4.2 Organizacijos, padedančios įsidarbinti jaunimui Lietuvoje 22

4.3 Lietuvos organizacijos, padedančios jaunimui įsidarbinti užsienyje 24

Išvados 25

Literatūra 26

Parengto makroekonomikos referato savarankiškumo patvirtinimas

Patvirtiname, kad parengtas makroekonomikos referatas „Jaunimo darbo tendencijos“:

• atliktas savarankiškai ir nebuvo kaip visuma pateiktas jokiam dėstomajam dalykui atsiskaityti šiame ar ankstesniuose semestruose;

• nebuvo pateiktas atsiskaityti kitame KTU fakultete arba kitoje Lietuvos aukštojoje mokykloje;

• turi visas į referato literatūros sąrašą įtrauktų informacijos šaltinių nuorodas.

Lentelių sąrašas

1 pav. Darbo rinka

2 pav. Nurodytos pagrindinės neįsidarbinimo priežastys 2005m vykusioje apklausoje. (http://www.ldb.lt/panevezys/apklausos/Pakartotina_besireg20051.html)

3 pav. Jaunimo integracijos į darbo rinką schema

4 pav. Profesinio orientavimo ir konsultavimo veiklos tobulinimas

5 pav. Aktyvių darbo rinkos priemonių tobulinimo kryptys

Įvadas

Jauno žmogaus gyvenime daugelis svarbių įvykių, turinčių įtakos tolesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Lietuvoje jaunimo integracijos į darbo rinką problemai skiriama nepakankamai dėmesio, nepaisant to, kad ši problema pastaruoju metu mūsų šalyje ypač aktuali – realūs jaunimo nedarbo mastai ne tik nemažėja, bet kasmet vis sparčiai auga ir viršija bendro nedarbo mastą.

Lietuvoje „jaunimo“ sąvoka apibrėžia valstybinė jaunimo politikos koncepcija, patvirtinta 1996 m. Pasak šios koncepcijos, jaunimas gali būti apibrėžiamas kaip 16-29 metų amžiaus žmonių grupė, išgyvenanti formavimosi bei integravimosi į visuomenės socialinį, politinį – ekonominį ir kultūrinį gyvenimo laikotarpį. Šiuo laikotarpiu jaunimas tampa nepriklausoma visuomenės dalimi ir ruošiasi aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime. Anot koncepcijos, jaunystė yra amžiaus tarpsnis, kai formuojasi žmogaus asmenybė, kai jis savarankiškai pradeda dalyvauti visuomenės gyvenime ir daryti jam įtaką.

Jaunimą galima suskirstyti į smulkesnes amžiaus tarpsnių grupes, pavyzdžiui, 16-18-mečiai, kurie dar mokosi ir nėra pradėję savarankiško gyvenimo, 19–24–mečiai, kurie tęsia studijas arba tik pradeda aktyvų ekonominį gyvenimą, ir 25–29–mečiai, kurie jau ilgesniam laikui stabilizuoja savo gyvensenos ir socialinės elgsenos būdą. Taip pat skiriasi jaunimo grupės pagal baigtų mokslų pobūdį, pagal tai, ar jie dirba, ar ne ir pan.

Jaunimo apklausos duomenimis, darbas jaunimo vertybių skalėje yra antroje vietoje po šeimos. 96,7 proc. apklaustųjų teigė, kad jiems darbas yra labai svarbus. Taip pat jaunimas apklausos metu kaip vieną aktualiausią tiek visos Lietuvos, tiek Lietuvos jaunimo problemą išskyrė nedarbą.

Iš visų 14-29 metų apklausoje dalyvavusiųjų, 35,2 proc. yra dirbantys. 14-18 metų amžiaus grupėje dirbantys teigia 1,2 proc., 19-24 m. – 37,2 proc. ir 25-29 m. – 72,5 proc. apklaustųjų. Tik 14,1 proc. besimokančiųjų vienoje ar kitoje švietimo įstaigoje derina mokslą su darbu, tačiau vyrauja nuomonė, kad suderinti kokybiškas studijas ir darbą yra neįmanoma – tenka kažkurį vieną paaukoti kito vardan.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi, 1999 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. VIII – 1271, 2000-uosius paskelbė jaunimo metais. Tačiau jaunimo nedarbas – bene aktualiausia socialinė problema – per pastaruosius metus ne tik nemažėjo, bet, kaip ir bendras nedarbo lygis šalyje, augo. Daugelį jaudina, kas laukia vis labiau į bedarbystę grimztančių jaunų žmonių – narkotikai, alkoholis ar perpildyti kalėjimai. Norint sėkmingai išspręsti jaunimo nedarbo problemą ir sušvelninti jo pasekmes, reikalingos visų valstybinių institucijų sutelktos pastangos.

Darbo tikslas: išsiaiškinti jaunimo darbo tendencijas.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti darbo rinkos sąvoką.

2. Nusakyti jaunimo padėtį darbo rinkoje.

3. Aptarti jaunimo integraciją į darbo rinką.

4. Nusakyti ir aptarti organizacijas, kurios padeda jaunimui įsidarbinti.

Metodai:

• Mokslinės literatūros analizė.

1. Darbo rinka

Kalbant apie jaunimo darbo rinką, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra darbo rinka. Terminas „darbo rinka“ savo pirmine, siaurąja prasme, reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. ( V. Navickas, K. Paulavičius „Darbo rinka-teorija ir valstybės politika“ 1999, 7 psl.) Šiuo metu rinka nusako sąlygas, kurios leidžia pirkėjams ir pardavėjams susisiekti vienam su kitu bei konkurencijai
atsirasti. Konkurencija – neišvengiamas rinkos komponentas.

Darbo jėga yra visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. (Kauno technologijos universitetas „Makroekonomika-vadovėlis ekonominių specialybių studentams“, Kaunas: Technologija, 2005).

D a r b o jėga (labour force / manpouwer) – tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai.

Dažnai vartojamą sąvoką „darbo jėga“ ekonomistai apibūdina kaip fizines ir protines pastangas, kurias žmonės įdeda kurdami prekes bei paslaugas.

Šalies ekonomikos lygis ir potencialas priklauso nuo darbingų žmonių darbo. Jie savo darbu kuria materialines vertybes ir teikia paslaugas, kurios tenkina mūsų pačių poreikius. Bendras žmonių, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius nusako Lietuvos Respublikos darbo jėgą. (B. Martinkus, V. Žilinskas „Ekonomikos pagrindai“, Kaunas: Technologija, 1997)

Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos savininkai), tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos). Santykiai tarp darbo rinkos subjektų dėl darbo jėgos įsigijimo, panaudojimo, valdymo reguliuojami valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.

Darbo rinkos santykių negalima suvesti tik į darbo jėgos pirkimą – pardavimą. Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu programų įgyvendinimais, naujų darbo vietų kūrimas, bedarbių registravimas ir materialinis rėmimas, ieškančių darbo apmokymas ir perkvalifikavimas.

Rinkos ekonomika neatsiejama nuo darbo pasidalijimo tarp darbuotojų, įmonių ir šalių. Darbo pasidalijimas leidžia žymiai padidinti darbo našumą, kadangi specializuotas darbas yra žymiai našesnis. Specializuojasi darbuotojai įmonės viduje, įmonės specializuojasi tam tikros produkcijos gamybai, net atskiros šalys specializuojasi tam tikrų produkcijos rūšių gamybai.

Darbo pasidalijimo privalumai yra šie:

o padidėja atskirų operacijų greitis;

o galima pritaikyti specializuotus įrengimus;

o skirtingo pasiruošimo ir kvalifikacijos darbuotojus galima priskirti atitinkamo lygio operacijoms atlikti ir taip užtikrinti geriausią darbuotojų panaudojimo lygį.

Darbo pasidalijimo privalumai ypač pasireiškia masinėje ar serijinėje gamyboje, o tada pasiekiamas didžiausias darbo našumas ir pagaminama pigi produkcija. Tačiau per didelis darbo pasidalijimas neigiamai veikia jį atliekantį darbuotoją, ypač jei tai aukštos kvalifikacijos, iniciatyvus, siekiantis savo tikslų darbuotojas. Prie neigiamų darbo pasidalijimo momentų reikia priskirti:

• sumažėja darbuotojų motyvacijos lygis, nes jie gamina nuasmenintą produktą;

• reikia labai aukštos darbo disciplinos, padidėja konfliktų tikimybė, nes visų darbuotojų darbas tarpusavyje susijęs;

• darbas yra monotoniškas ir nuobodus;

• aukštas darbo specializacijos lygis didina darbo koordinavimo laipsnį.

Kuo aukštesnis darbo pasidalijimo lygis, tuo daugiau dėmesio reikia skirti atskirų gamybinių procesų tarpusavio suderinimui. Todėl labai aktuali tampa darbo kooperavimo problema.

Darbo pasidalijimas ir kooperavimas daro darbo rinką labai sudėtingą, nes joje dalyvauja skirtingos kvalifikacijos darbuotojai, dažnai kalba eina ne apie konkretų žmogų, bet apie kolektyvinį darbuotoją, kuris reikalingas tam tikram darbų kompleksui atlikti.

Darbo rinkoje darbuotojai konkuruoja tarpusavyje, stengdamiesi gauti darbo vietą ar geriau apmokamą darbą. Šioje rinkoje konkurencija būtinai susiduria su nedarbu, kaip neišvengiamu reiškiniu rinkos sąlygomis. Nedarbo lygis svyruoja priklausomai nuo šalies išsivystymo ir darbo rinkos socializacijos laipsnio, kuris pasireiškia vyriausybei ir profsąjungoms aktyviai reguliuojant darbo rinkos procesus, ypač veikiant nedarbo lygį. Darbo rinkos situacija pateikta 1 paveiksle.

Taigi rinką veikia ne tik ekonominiai veiksniai (rinkos kaina, pasiūla ir paklausa). Egzistuoja socialinis aspektas, kuris suprantamas kaip veikiančių visuomeninių institutų (profsąjungos, vyriausybės, įstatymų, diskriminacijos, kuri svarbi tik tam tikroms grupėms žmonių, bet ne visai darbo rinkai) susiklosčiusių tradicijų kišimasis į darbo rinkoje vykstančius procesus. Šie visuomeniniai institutai padeda reguliuoti darbo rinką ir yra darbo socializacijos prielaida (B. Martinkus, A. Sakalas, A. Savanevičienė „Darbo išteklių ekonomika ir valdymas“, Kaunas: Technologija, 2006).

2. Jaunimo padėtis darbo rinkoje

Šalies visuomenę vis labiau neramina jaunimo socialinės problemos, kurių sprendimas ekonomikos nuosmukio sąlygomis yra sudėtingas. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi, 2000-uosius paskelbė jaunimo metais. Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkai Respublikinės darbo biržos užsakymu atliko kompleksinį tyrimą “ Nedirbančio jaunimo darbo motyvacija,
mobilumas ir integravimas į darbo rinką”, apimantį darbo biržose užsiregistravusio jaunimo sociologinę bei darbdavių ekspertinę apklausas. Tyrime dalyvavo 2239 jauni bedarbiai bei 66 darbdaviai. Atranka buvo vykdoma pagal regionus ir respondentų išsilavinimą, atsižvelgiant į nedarbo lygį. Jie (atrinkti regionai) atspindi skirtingas jaunimo dalyvavimo darbo rinkoje galimybes priklausomai TDB aptarnaujamų regionų urbanizacijos lygio. Tyrimo rezultatai yra pakankamai reprezentatyvūs ir atspindi nedirbančio jaunimo padėtį šalies darbo rinkoje.

2.1. Jaunų bedarbių socialinė demografinė charakteristika

Bendras jaunimo nedarbo lygis visuose į tyrimą patekusiuose regionuose apklausos metu buvo 14%, vyrų – 15%, moterų – 12%, kaime – 16%, mieste – 13%. Didžiąją jaunų bedarbių dalį (58%) sudaro 21–24 m. žmonės, daugiau nei kas dešimtas jaunas bedarbis (11%) neturi 18 m., beveik kas trečiam (31%) – 19-20 m. Tarp TDB (teritorinių darbo biržų) užsiregistravusio jaunimo daugiau vyrų (59%) nei moterų (41%). Tyrimas padėjo atskleisti jauno bedarbio socialinį demografinį portretą. Taigi, tipiškas jaunas bedarbis – tai 21 – 24 metų amžiaus žmogus (58 proc.), turintis pakankamai žemą išsilavinimą (net 50,0 proc. iš jų neturėjo profesinio pasirengimo), neturintis paklausios profesijos, be pastovaus pajamų šaltinio, neturintis vaikų bei gyvenantis kartu su tėvais ir jų išlaikomas asmuo, kuris nesėkmingai bando įsitvirtinti darbo rinkoje. 55 proc. šiame tyrime dalyvavusių jaunų bedarbių mano, jog labiausiai jaunimo įsidarbinimą įtakoja bendrasis išsilavinimas ir profesinis pasirengimas.

Tyrimas parodė, kad pagrindinė jauno žmogaus integracijos į darbo rinką prielaida – paklausi profesija. Labai svarbu, kad kuo daugiau jaunimo įgytų profesiją nuosekliojo švietimo sistemoje. Jauni bedarbiai mažai išsilavinę. Pusė visų TDB registruotų į tyrimą patekusių jaunų bedarbių nekvalifikuoti. Tai žymiai daugiau nei vidutiniškai tarp visų bedarbių. Tik 2% jaunimo turi aukštąjį, 7% – aukštesnįjį, o 41% jaunuolių – profesinį išsilavinimą.

Dauguma respondentų (daugiau nei 4/5) gyvena kartu su tėvais, 9% šių žmonių nuomoja butą. Mažiau nei dešimtadalis (tik 9%) turi atskirą nuosavą būstą. Taigi jaunų bedarbių materialinės ir būsto sąlygos sudėtingos. Daugelis respondentų ekonomiškai priklauso nuo tėvų. Ypač sunku jaunoms bedarbių šeimoms, nepajėgiančioms savarankiškai spręsti savo finansinių ir būsto problemų.

2.2. Darbo netekimo ir neįsidarbinimo priežastys

Analizuojant jaunimo padėtį darbo rinkoje, paaiškėjo jų nedarbingumo priežastys:

 rimtos kliūtys siekiančiam įsidarbinti TDB jaunimui – silpna profesinio tobulėjimo motyvacija, menka kvalifikacija (išsilavinimas), mažas teritorinis mobilumas;

 jauni bedarbiai ankstesnės darbo vietos praradimą daugiau linkę aiškinti ne profesinio pasirengimo stoka, bet bloga ekonomine situacija ir darbo vietų stoka susijusiomis aplinkybėmis;

 didelė dalis apklaustųjų profesinį pasirengimą (išsilavinimą) suvokia tik kaip abstrakčią priežastį, lemiančią jaunimo įsidarbinimą, mažiau susietą su tyrime dalyvavusio konkretaus individo profesinio tobulėjimo galimybėmis. Tad keldami didesnius reikalavimus jaunimo įsidarbinimui apskritai, apklausti žmonės profesinio tobulėjimo požiūriu mažiau reikalauja iš savęs.

Panevėžio darbo biržoje pakartotinai besiregistravusių bedarbių, 2005m. gegužės 1d. buvo 5779 asmenys, tai sudarė 93 proc. nuo bendro bedarbių skaičiaus. Siekiant 90 proc. rezultatų patikimumo, apklausti 98 bedarbiai. Taigi pagrindines neįsidarbinimo priežastis tyrimo dalyviai, nurodė : nepakankamas išsimokslinimas (20 proc.), neturėjimą profesinio pasirengimo (16 proc.) ir nepakankamą praktinių įgūdžių (15 proc.). Mažiausiai, respondentų manymu, sėkmingam įsidarbinimui įtakojo darbo paieškos įgūdžių stoka ( 3 proc.). Teigtina, kad išsimokslinimas ir profesinis pasirengimas yra būtini sėkmingai integracijai į daro rinką.2 pav. Nurodytos pagrindės neįsidarbinimo priežastys 2005m vykusioje apklausoje. (http://www.ldb.lt/panevezys/apklausos/Pakartotina_besireg20051.html)

Taigi iš diagramos matome, jog didžiausią reikšmę turi išsimokslinimo stoka (20%), kuri turi įtakos įsidarbinimui. Kitos, ne mažiau reikšmingos priežastys yra: neturėjimo profesinio pasirengimo (16%), nepakankami praktiniai įgūdžiai (15%), netenkina darbo užmokestis (13%) ir kt. Vertinant neįsidarbinimo priežastis, bene svarbiausi veiksniai- profesinio pasirengimo nebuvimas ir darbo patirties stoka. Jeigu atsižvelgsime ir į pajamų stoka susijusias neįsidarbinimo priežastis, tai savo įtaka jos faktiškai su kaupu atsveria profesinį pasirengimo ir darbo patirties stokos veiksnius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2049 žodžiai iš 6768 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.