Įvadas
Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra ekonominių ir politinių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.
Šio referato tikslas – atskleisti, kodėl, būtent nedarbas yra neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos ir t. t.
Žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių ir kitų veiksnių, tarp savęs labai glaudžiai susijusių. Nedarbas kaip socialinis ekonominis reiškinys, yra ypač nepalankus šių veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas. Nedarbo problema aktuali visame pasaulyje. Beveik visose Europos valstybėse, išskyrus Austriją ir Vokietiją, jaunimo nedarbo lygis yra dvigubai aukštesnis už bendrą nedarbo lygį.
Per visus 1991-2001 metus Lietuvoje jaunimo nedarbo lygis buvo aukštesnis už bendrą nedarbo lygį šalyje. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2001 šalyje vidutinis metinis nedarbo lygis siekė 12,5 proc., o jaunimo- 15,3 proc. (Darbo biržos naujienos, 2002). Tačiau nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą. Būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis ir sukurti priemonių sistemą, didinančią integracijos į darbo rinką galimybes.
NEDARBAS
Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.Bedarbiams nepriskiriami:
§ vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;
§ asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;
§ pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;
§ gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.
Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.
Dėl kai kurių nedarbo lygio apskaičiavimo metodų vis dar abejojama. Tarkim ar reikia iš nedarbo jėgos išskaičiuoti kareivius, kurie jau daugelyje pasaulio šalių yra samdomi ir gauna atlyginimus? Kodėl ignoruojamas dalinis nedarbas, kuomet dirbantiesiems priskiriami asmenys, kurie dirba ne visą darbo dieną, ne visą mėnesį ar ne visus metus? Be to nedarbo skaičiavimo metodika kai kuriais atvejais priklauso nuo pačios šalies. Griežčiausi reikalavimai dirbantiesiems yra nustatyti JAV. Čia į dirbančiųjų gretas patenka asmenys gaunantys darbo užmokestį dirbdami tik kartą savaitejė arba dirbantys savo šeimos versle ne mažiau, kaip 15 val. per savaitę, tačiau negaunantys darbo užmokesčio. Šiai nepilną darbo dieną dirbančiųjų kategorijai priskiriami ir savanoriai, kurie patys pasirinko tokį darbo grafiką (moterys auginančios mažus vaikus), bei šiuo metu sudarantys 1/3 šalyje gyvenančių žmonių.
Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais.
NEDARBO RŪŠYS
Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.
Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:
ь Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.
ь Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau
darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.
ь Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%).
NEDARBO PRIEŽASTYS
Nagrinėjant svarbiausius nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t. y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.
Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realus darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Paveiksle parodyta, kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realus darbo užmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.
Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai darbo užmokesčio lygis w1, – N1. viso to pasekmė – nedarbas, kurį rodo atkarpa E1A. neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant darbo užmokesčiui w0. nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.
Nelanstus darbo užmokestis ir nedarbas
Nedarbas, atsiradęs kaip nelanstaus darbo užmokesčio rezultatas, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu (wait unemployment).
Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį.
Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija paklausą, darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:
1. minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;
2. profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;
3. skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.
Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių:
1. paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas;
2. paaugliai firmose labai dažnai „nemokamai“ įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę.
Neoklasikinė teorija nedarbui pateikia nemažai argumentų.
Tuo tarpu Dž. M. Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jei bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu sumažėja prekių ir
paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybę atspindi paveikslas. Iš jo matome, kad, verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo) stadiją (a), ciklinio nedarbo lygis yra mažiausias (b), o verslo ciklui pasiekus depresijos (krizės) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias. Taigi verslo ciklo ir ciklinio nedarbo kreivės vingiuoja priešinga kryptimi.