Jaunimo nusikalstamumas
5 (100%) 1 vote

Jaunimo nusikalstamumas

112131

Turinys

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………….3

1. DABARTINĖ PADĖTIS LIETUVOJE…………………………………………………………………..4

2. PSICHOLOGINĖS IR SOCIOLOGINĖS PERSPEKTYVOS……………………………….4

3. SOCIALIZACIJOS INSTITUTAI…………………………………………………………………….4 3.1. Šeimos aplinka………………………………………………………………………………………………………..5

3.2. Mokykla…………………………………………………………………………………………………………………6

3.3. Kriminalinės justicijos institucijos…………………………………….. ……………………………………. 7

3.4. Neformalios grupės …………………………………………………………………………………………………7

3.5. Neužimtumas…………………………………………………………………………………………………………..8

3.6. Žiniasklaida……………………………………………………………………………………………………………..9

3.7. Visuomenės vertybinės orientacijos……………………………………………………………………………9

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………….11

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………..………..12

Įvadas

Iš žiniasklaidos vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai – sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų – apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Apie tai kalba žmonės gatvėse, kaimynai, pažįstami……Kyla klausimas, kodėl vaikai tokie žiaurūs?

Vaikai – silpniausi visuomenės nariai, kuriems reikia daug dėmesio ir meilės. Kas atsitiko, kad jie bando šitokiais nepriimtinais būdais atkreipti visuomenės dėmesį? Ar tokį elgesį apskritai galima vadinti dėmesio reikalavimu? Ar įmanoma pastebėti pirmuosius vaiko nepageidaujamo elgesio požymius? Galima ieškoti asmenų, atsakingų už vaiko padarytą nusikaltimą. Galima kaltinti šeimą, mokyklą, draugus, televiziją ar visuomenę, patį nepilnametį, pasirinkusį kelią į nusikaltimą, tačiau į klausimus “Ką daryti, kad vaikai netaptų nusikaltėliais?“ ir “Ar galima ką nors daryti?“ lieka neatsakyta [1,p. 8].

Nepilnamečių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, norint suprasti jaunimo padaromus nusikaltimus, būtina žinoti nepilnamečių nusikaltimus lemiančius veiksnius.

Aptarsime socialinius veiksnius, galinčius lemti nepilnamečių nusikalstamą elgesį, bet tai nereiškia, kad tik šie veiksniai yra reikšmingi ir vieninteliai. Taip pat reikia pabrėžti ir tai, kad aptariamos priežastys nebūtinai veda prie nusikaltimo – iš vienos pusės, ne visi asmenys, patyrę jų poveikį, nusikalsta, kita vertus, yra asmenų, kurie padaro nusikaltimus ir be aptariamų veiksnių įtakos. Veiksnių buvimas tik rodo padidėjusią tikimybę nusikalsti.

Prieš aptariant socialinius veiksnius, reikia pažymėti, kad socialinis gyvenimas yra gana sudėtingas ir įvairus. Todėl ir nusikalstamą elgesį lemiantys veiksniai veikia ne po vieną, o kaip visuma, tik konkrečiu atveju skiriasi jų svarba [4 ].

1. Dabartinė padėtis Lietuvoje

Per pastaruosius 25 metus nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Jų koeficientas tūkstančiui gyventojų 14-17 metų amžiaus grupėje viršija tą patį rodiklį tarp suaugusiųjų. Teigiama, kad nusikaltėliai jaunėja, vis daugiau nusikaltimų padaro 14-17 metų paaugliai ir jaunesni vaikai, kurie dėl savo amžiaus nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tai pat daugėja nepilnamečių padarytų sunkių nusikaltimų [3,p.104].

Daugiametė teisės pažeidimų analizė rodo, kad kuo anksčiau žmogus padaro pirmąjį teisės pažeidimą, tuo didesnė šių pažeidimų recidyvo tikimybė. Jei paauglys už pirmąjį teisės pažeidimą nubaudžiamas realia laisvės atėmimo bausme, nusikaltimo recidyvo tikimybė gali padidėti net 17-19 kartų. Nuo 1990m. vis dažniau užfiksuojami pakartotini nepilnamečių nusikaltimai. Nemažą jų dalį sudaro paaugliai, grižę iš laisvės atėmimo vietų. [1,p.10].

2. Psichologinės ir sociologinės perspektyvos

Psichologinės ir sociologinės perspektyvos. Studijose apie nepilnamečių deviacijos problemas, ypač šeimos atžvilgiu, galima išskirti dvi teorines perspektyvas – psichologinę ir sociologinę. Nors psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais
(sociologija akcentuoja sistemą, psichologija – nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės“ tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančius išorinius socialinės kontrolės procesus. Deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu [2].

3. Socializacijos institutai

Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas – nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų auginimo praktikų sąveika [2].

3.1. Šeimos aplinka

Aptarti pradėsime nuo šeimos, tai yra nuo to, kas vyksta joje ir gali lemti nepilnamečio nusikaltimą. Šeima yra pirmasis vaiko socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų, lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės, t. t. Vaikai mokosi iš tėvų. Tėvai savo ruožtu saugo vaiką nuo socialiai nepriimtinų normų perėmimo. Tačiau tai gali ir neįvykti, ir tokiu atveju vaikas gali būti orientuotas visuomenei nepriimtina linkme. Šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo gyvenimo metais, po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui. Prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų. Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima pasakyti, kad nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų turi mažiau galimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo bendraamžių nesinori.

Kalbant apie šeimą, galima paminėti ir tai, kad siekti tikslo visuomenei nepriimtinais būdais nepilnametis gali pradėti ir dėl šeimos kontrolės, apsaugos, auklėjimo funkcijų susilpnėjimo jo atžvilgiu, t. y., kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, o kartais net nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja ir pan. Prie auklėjimo sutrikimo galima priskirti tokį tėvų elgesį, kaip jėgos naudojimas šeimoje (tai matydamas vaikas gali imti manyti, kad teisus tik stipresnis), tikslo siekimo bet kokiomis priemonėmis pateisinimas ir pan. Tokiose šeimose nepilnamečiui neužtikrinamos sąlygos normaliam vystymuisi, vaikai gali nelankyti mokyklų, atsilikti nuo savo bendraamžių, ieškoti į save panašių draugų ir pan. [4].

3. 2. Mokykla

Mokykla: tai antras nepilnamečio socializacijos agentas. Lietuvoje galioja privalomo mokslo iki 16 metų įstatymas. Pasiekę mokyklinį amžių, vaikai privalo mokykloje praleisti nemažą dalį savo laiko. Vadinasi mokykla užima reikšmingą vietą mokinių gyvenime, joje vykstantys įvykiai ir gaunamos žinios daro įtaką asmenybės raidai ir pasaulėvaizdžiui [1,p.28].Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Mokykloje svarbus yra ir jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis.

Problematiška ir tai, kad ne visi turi galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam
Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais – neteisėtais – būdais [4].

Žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kas gali atsitikti, didėjant mokslo prestižui. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad vis daugiau jaunų žmonių bando įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Kasmet didėja norinčiųjų tapti studentais skaičius. Tačiau tuo pačiu vis dažniau kalbama (ir daroma), kad mokslas (ypač gimnazijose, licėjuose, aukštosiose mokyklose) turi būti (ir kai kur yra) mokamas. Akivaizdu, kad greitai susidarys tam tikra terpė, kurioje atsiras jauni žmonės, nepatekę į norimą aukštesniąją ar aukštąją mokyklas. Be to, galima tvirtinti, kad iš anksto šioje terpėje dalį sudaro maždaug 30 tūkst. jaunuolių, kurie šiuo metu nelanko vidurinių mokyklų. Galima daryti prielaidą, kad vis aukštesnis mokslo vertinimas visuomenėje skatins vidine asmens įtampa tarp poreikio siekti visuomeninio pripažinimo ir realių galimybių. Taigi gali atsitikti taip, kad mokslo prestižo augimas skatins nusivylimą tų, kurie neturi galimybių įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, bei didins jų norą užsiimti pavojinga ir priešinga teisei veikla [3].

3.3. Kriminalinės justicijos institucijos

Kriminalinės justicijos institucijos: šios institucijos su nepilnamečių nusikalstamu elgesiu susiję taip: pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado spragų, t. y. pereinant iš totalitarinio režimo į demokratinį, įvyko daug pokyčių ir teisinėje sistemoje. Šis laikotarpis – savotiškas suirutės periodas, kai kūrėsi naujos institucijos, natūraliai neturėjusios darbo su nusikaltusiais nepilnamečiais patirties arba įgaliojimų imtis atitinkamų veiksmų. Tokia padėtimi pasinaudojo į teisės pažeidimus linkę nepilnamečiai.

Kalbant apie teisinę sistemą, pastebima ir tai, kad kovos su nepilnamečių nusikaltimais priemonės nėra efektyvios. Dažnai taikomos griežtos bausmės (laisvės atėmimo bausmė), kurios problemos neišsprendžia. Atlikus bausmę, nepilnamečiui sunku pritapti visuomenėje ir taip gali susidaryti užburtas ratas, kai vėl imamasi neteisėtų priemonių ir vėl nusikalstama. Principas paprastas: kaip elgiamasi su nepilnamečiu, taip ir jis elgiasi su aplinkiniais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1709 žodžiai iš 3325 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.