Turinys
Įvadas 3
Subkultūra socializacijos procese 4
Subkultūrų atsiradimo priežastys 5
Subkultūrų rūšys 6
Individo pasirinkimo ir suvokimo laisvė 8
Išvados 9
Literatūra 10
Įvadas
Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą,
sąveikaujant su aplinka, įsisavinant socialines normas, kultūros vertybes,
save tobulinant ir realizuojant toje visuomenėje, kuriai individas
priklauso.
Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir
pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio
statuso bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip
pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet
nusvilimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes. Žmogaus,
bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta dvasios
pokyčiai ir savęs atradimo procesas visuomenėje.
Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje
egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo rato tradicinės kultūros
ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Toliau subkultūros aplinka dažnai yra
pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja,
joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius.
Subkultūra socializacijos procese
Daugelis mokslininkų išskiria dvi kultūras – bendrąją (kaip visumą ar
branduolį) ir specifinę ( kaip tam tikros grupės). Specifinė – tai taip pat
visuma, susieta su tam tikra visuomene ar žmonių grupe. Pirmuoju atveju
apie kultūrą kalbama apskritai arba Kultūrą iš didžiosios raidės (
„aukštoji kultūra“). Jos pagrindą sudaro aukšti, daugumos priimti
standartai.
Kai antropologai kalba apie visuomenės kultūrą arba apie kokią nors
žmonių grupės, veikiančios visuomenėje, vadinamąją subkultūrą, jie omenyje
turi gyvenimo būdo ar modelio pasirinkimą ( bendros kultūros fone), būdingą
tik tai visuomenei ar grupei.
Dar viena specifinė vertybė – veikimo laisvė. Kiekvienas žmogus turi
teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Ši laisvė
demokratinėje visuomenėje akcentuojama pagrindiniame įstatyme –
Konstitucijoje. Be to, kiekvienas žmogus turi laisvę, neapribodamas kitų
žmonių laisvės, ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją
ir idėjas, nepaisant žodžių, raštu arba spausdinta forma, meno kūrinių
forma ar kitais pasirinkimo būdais.
Kultūros marginalumo sampratą aptariant objektyviuoju požiūriu,
marginalijoms priskirtume kultūros paribyje esančias „kultūrines mažumas“
neatitinkančias vyraujančių lokalinės kultūros vertybių kriterijų.
Marginaliniu asmeniu ar grupe laikytume suvokiantį (arba suvokiančius) savo
„kultūrų vienišumą“ aplinkinių vertybių kontekste.
Subkultūra – tai visuomenės grupė bendroje kultūroje, pasižyminti savo
specifinėmis normomis, įsitikinimais ir vertybių sistemomis.
Subkultūra formuojasi, kai individai patekę į analogiškas situacijas,
yra suvaržomi, izoliuojami, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą,
palaikymą, bendravimo aplinką. Subkultūrą galima laikyti visuomenės dalį,
besiskiriančią nuo dominuojančios daugumos savo specifinėmis vertybėmis,
gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip
skirtybės nuo visumos. „Kultūrinės mažumos“ formuojasi specifinių veiksmų,
sąlygų ir poreikių įtakoje, su kuriomis didžioji visuomenės dalis
nesusiduria.
Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. Šeštame dešimtmetyje, kai JAV
dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo
vertybių sistemos ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių laikomas
nenormaliu.
Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis
jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslai, o renkasi sau
patogiausią gyvenimo būdą, mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais.
Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo
sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jie
bandė kompensuoti pripažinimą, statusu savo vienminčių neformaliose
grupėse.
Galėtumėm sakyti, kad yra ir kitas veiksnys – asmens adaptacijos
problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės
aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi stimulo ar nesugeba greitai
įsisavinti naujos aplinkos kultūrą. Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie
jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis galu būti savimi,
atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinanti savo norus.
Vieni sako, kad subkultūra yra nukrypimas nuo tradicinės kultūros, o
kiti subkultūra, kurios svarbiausias požymis – pasaulėžiūrinės orientacijos
pagrindu tampanti individualiosios patirties ieškojimas, į subkultūrą
žvelgti kaip į savarankišką, vertingą, idėjas ir naujoves produkuojančią
kultūros terpę (E.Ramanauskaitė, 2004).
Subkultūra – tai
dominuojančios kultūros subdivizija, kuri turi savas
normas, vertybes ir tikėjimo jomis sistemą. Subkultūros atsiranda, kai
panašiose situacijose esantys individai ima suprasti, jog didžioji
visuomenės dalis juos apleido, nuo jų atsiribojo. Todėl tokie individai
buriasi į grupę, siekdami vienas kitą paremti. Subkultūros egzistuoja
visuomenėje, bet ne atskirai nuo jos, todėl subkultūros narių vertybės
paprastai skiriasi nuo dominuojančiųjų toje visuomenėje.
Subkultūrų atsiradimo priežastys
Kultūra yra sudėtinga visuma, jungianti žinojimą, tikėjimą, meną,
moralę, papročius ir visus kitus sugebėjimus bei įpročius, kuriuos žmogus
įgyja būdamas visuomenės nariu. Pirminės socializacijos proceso metu
svarbiausi socializacijos veiksniai yra tėvai. Tėvai gali manyti, kad yra
pajėgūs išugdyti vaikuose tokias savybes, kurias jie pageidautų matyti.
Tačiau, tėvai yra skirtingi ir tai sudaro galimybę diegti vaikui visai
priešingą vieno ar kito reiškinio suvokimą.
Socializacija – ne vien žodžiai, bet ir elgsena. Socializacijos
veiksniai -televizija, kompiuteris, draugai, bendraamžiai, mokykla,
knygos, laikraščiai, žurnalai ir kt. Sąmonės ir gyvenimo kontrolė vykdoma
per masines informacijos priemones ir edukaciją.
Kultūros perdavimas ir unikalios asmenybės sukūrimas pasireiškia tuo,
kad juo labiau visuomenė primeta savo normas ir vertybes, tuo mažiau lieka
vietos skirtingų individualybių pasireiškimui. Nukrypęs nuo įprastų
socialinių normų elgesys gali reikšti nepilną ar netinkamą socializaciją.
Tai gali reikšti, kad asmuo dar neišsprendė konflikto, vykstančio tarp
socializacijos jėgų.
Bendrijos įvaizdis, vis labiau populiarėjantis tarp jaunimo, tampa
masinės mados dalimi. Dėl šios priežasties subkultūra praranda savitumą ir
išskirtinumą, stiliaus autentiškumą. Masiškas paauglių žavėjimasis visų
tipų subkultūra sukelia konfliktą tarp skirtingo amžiaus šios bendrijos
narių. Išsiskiria skirtingų kartų ideologija ir požiūris į subkultūrą.
Dominuojantys subkultūriniai įvaizdžiai šiomis dienomis yra tiražuojami,
todėl tampa visiems prieinami. Jie tampa įprastais, niekuo
neišsiskiriančiais, nuvertėjusiais ir sumenkintais. Subkultūrinis stilius
virsta populiariosios mados atributu, todėl bendrija yra priversta ieškoti
naujų įvaizdžio idėjų, kad išskirti ir apibrėžti save kaip subkultūrą.
Jaunimas formuoja kitokią subkultūrinę erdvę nuo dominuojančio kultūros
modelio.
Subkultūrų teorijos atsirado kaip kultūrų teorijų ir įtampos teorijų
sintezė. Ji apjungė teiginius: – nusikaltimus asmenys daro todėl, kad tokio
elgesio standartus jie įsisavina savo grupėse. – asmenys negali pasinaudoti