Turinys
Įvadas 3
Subkultūra socializacijos procese 4
Subkultūrų atsiradimo priežastys 5
Subkultūrų rūšys 6
Individo pasirinkimo ir suvokimo laisvė 8
Išvados 9
Literatūra 10
Įvadas
Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą,
sąveikaujant su aplinka, įsisavinant socialines normas, kultūros vertybes,
save tobulinant ir realizuojant toje visuomenėje, kuriai individas
priklauso.
Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir
pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio
statuso bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip
pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet
nusvilimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes. Žmogaus,
bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta dvasios
pokyčiai ir savęs atradimo procesas visuomenėje.
Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje
egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo rato tradicinės kultūros
ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Toliau subkultūros aplinka dažnai yra
pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja,
joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius.
Subkultūra socializacijos procese
Daugelis mokslininkų išskiria dvi kultūras – bendrąją (kaip visumą ar
branduolį) ir specifinę ( kaip tam tikros grupės). Specifinė – tai taip pat
visuma, susieta su tam tikra visuomene ar žmonių grupe. Pirmuoju atveju
apie kultūrą kalbama apskritai arba Kultūrą iš didžiosios raidės (
„aukštoji kultūra“). Jos pagrindą sudaro aukšti, daugumos priimti
standartai.
Kai antropologai kalba apie visuomenės kultūrą arba apie kokią nors
žmonių grupės, veikiančios visuomenėje, vadinamąją subkultūrą, jie omenyje
turi gyvenimo būdo ar modelio pasirinkimą ( bendros kultūros fone), būdingą
tik tai visuomenei ar grupei.
Dar viena specifinė vertybė – veikimo laisvė. Kiekvienas žmogus turi
teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Ši laisvė
demokratinėje visuomenėje akcentuojama pagrindiniame įstatyme –
Konstitucijoje. Be to, kiekvienas žmogus turi laisvę, neapribodamas kitų
žmonių laisvės, ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją
ir idėjas, nepaisant žodžių, raštu arba spausdinta forma, meno kūrinių
forma ar kitais pasirinkimo būdais.
Kultūros marginalumo sampratą aptariant objektyviuoju požiūriu,
marginalijoms priskirtume kultūros paribyje esančias „kultūrines mažumas“
neatitinkančias vyraujančių lokalinės kultūros vertybių kriterijų.
Marginaliniu asmeniu ar grupe laikytume suvokiantį (arba suvokiančius) savo
„kultūrų vienišumą“ aplinkinių vertybių kontekste.
Subkultūra – tai visuomenės grupė bendroje kultūroje, pasižyminti savo
specifinėmis normomis, įsitikinimais ir vertybių sistemomis.
Subkultūra formuojasi, kai individai patekę į analogiškas situacijas,
yra suvaržomi, izoliuojami, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą,
palaikymą, bendravimo aplinką. Subkultūrą galima laikyti visuomenės dalį,
besiskiriančią nuo dominuojančios daugumos savo specifinėmis vertybėmis,
gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip
skirtybės nuo visumos. „Kultūrinės mažumos“ formuojasi specifinių veiksmų,
sąlygų ir poreikių įtakoje, su kuriomis didžioji visuomenės dalis
nesusiduria.
Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. Šeštame dešimtmetyje, kai JAV
dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo
vertybių sistemos ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių laikomas
nenormaliu.
Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis
jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslai, o renkasi sau
patogiausią gyvenimo būdą, mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais.
Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo
sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jie
bandė kompensuoti pripažinimą, statusu savo vienminčių neformaliose
grupėse.
Galėtumėm sakyti, kad yra ir kitas veiksnys – asmens adaptacijos
problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės
aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi stimulo ar nesugeba greitai
įsisavinti naujos aplinkos kultūrą. Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie
jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis galu būti savimi,
atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinanti savo norus.
Vieni sako, kad subkultūra yra nukrypimas nuo tradicinės kultūros, o