Jaunimo subkultūra socializacijos prosese
5 (100%) 1 vote

Jaunimo subkultūra socializacijos prosese

1121

Turinys

Įvadas 3

Subkultūra socializacijos procese 4

Subkultūrų atsiradimo priežastys 5

Subkultūrų rūšys 6

Individo pasirinkimo ir suvokimo laisvė 8

Išvados 9

Literatūra 10

Įvadas

Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą,

sąveikaujant su aplinka, įsisavinant socialines normas, kultūros vertybes,

save tobulinant ir realizuojant toje visuomenėje, kuriai individas

priklauso.

Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir

pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio

statuso bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip

pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet

nusvilimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes. Žmogaus,

bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta dvasios

pokyčiai ir savęs atradimo procesas visuomenėje.

Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje

egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo rato tradicinės kultūros

ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Toliau subkultūros aplinka dažnai yra

pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja,

joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius.

Subkultūra socializacijos procese

Daugelis mokslininkų išskiria dvi kultūras – bendrąją (kaip visumą ar

branduolį) ir specifinę ( kaip tam tikros grupės). Specifinė – tai taip pat

visuma, susieta su tam tikra visuomene ar žmonių grupe. Pirmuoju atveju

apie kultūrą kalbama apskritai arba Kultūrą iš didžiosios raidės (

„aukštoji kultūra“). Jos pagrindą sudaro aukšti, daugumos priimti

standartai.

Kai antropologai kalba apie visuomenės kultūrą arba apie kokią nors

žmonių grupės, veikiančios visuomenėje, vadinamąją subkultūrą, jie omenyje

turi gyvenimo būdo ar modelio pasirinkimą ( bendros kultūros fone), būdingą

tik tai visuomenei ar grupei.

Dar viena specifinė vertybė – veikimo laisvė. Kiekvienas žmogus turi

teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Ši laisvė

demokratinėje visuomenėje akcentuojama pagrindiniame įstatyme –

Konstitucijoje. Be to, kiekvienas žmogus turi laisvę, neapribodamas kitų

žmonių laisvės, ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją

ir idėjas, nepaisant žodžių, raštu arba spausdinta forma, meno kūrinių

forma ar kitais pasirinkimo būdais.

Kultūros marginalumo sampratą aptariant objektyviuoju požiūriu,

marginalijoms priskirtume kultūros paribyje esančias „kultūrines mažumas“

neatitinkančias vyraujančių lokalinės kultūros vertybių kriterijų.

Marginaliniu asmeniu ar grupe laikytume suvokiantį (arba suvokiančius) savo

„kultūrų vienišumą“ aplinkinių vertybių kontekste.

Subkultūra – tai visuomenės grupė bendroje kultūroje, pasižyminti savo

specifinėmis normomis, įsitikinimais ir vertybių sistemomis.

Subkultūra formuojasi, kai individai patekę į analogiškas situacijas,

yra suvaržomi, izoliuojami, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą,

palaikymą, bendravimo aplinką. Subkultūrą galima laikyti visuomenės dalį,

besiskiriančią nuo dominuojančios daugumos savo specifinėmis vertybėmis,

gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip

skirtybės nuo visumos. „Kultūrinės mažumos“ formuojasi specifinių veiksmų,

sąlygų ir poreikių įtakoje, su kuriomis didžioji visuomenės dalis

nesusiduria.

Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. Šeštame dešimtmetyje, kai JAV

dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo

vertybių sistemos ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių laikomas

nenormaliu.

Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis

jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslai, o renkasi sau

patogiausią gyvenimo būdą, mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais.

Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo

sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jie

bandė kompensuoti pripažinimą, statusu savo vienminčių neformaliose

grupėse.

Galėtumėm sakyti, kad yra ir kitas veiksnys – asmens adaptacijos

problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės

aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi stimulo ar nesugeba greitai

įsisavinti naujos aplinkos kultūrą. Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie

jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis galu būti savimi,

atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinanti savo norus.

Vieni sako, kad subkultūra yra nukrypimas nuo tradicinės kultūros, o

kiti subkultūra, kurios svarbiausias požymis – pasaulėžiūrinės orientacijos

pagrindu tampanti individualiosios patirties ieškojimas, į subkultūrą

žvelgti kaip į savarankišką, vertingą, idėjas ir naujoves produkuojančią

kultūros terpę (E.Ramanauskaitė, 2004).

Subkultūra – tai
dominuojančios kultūros subdivizija, kuri turi savas

normas, vertybes ir tikėjimo jomis sistemą. Subkultūros atsiranda, kai

panašiose situacijose esantys individai ima suprasti, jog didžioji

visuomenės dalis juos apleido, nuo jų atsiribojo. Todėl tokie individai

buriasi į grupę, siekdami vienas kitą paremti. Subkultūros egzistuoja

visuomenėje, bet ne atskirai nuo jos, todėl subkultūros narių vertybės

paprastai skiriasi nuo dominuojančiųjų toje visuomenėje.

Subkultūrų atsiradimo priežastys

Kultūra yra sudėtinga visuma, jungianti žinojimą, tikėjimą, meną,

moralę, papročius ir visus kitus sugebėjimus bei įpročius, kuriuos žmogus

įgyja būdamas visuomenės nariu. Pirminės socializacijos proceso metu

svarbiausi socializacijos veiksniai yra tėvai. Tėvai gali manyti, kad yra

pajėgūs išugdyti vaikuose tokias savybes, kurias jie pageidautų matyti.

Tačiau, tėvai yra skirtingi ir tai sudaro galimybę diegti vaikui visai

priešingą vieno ar kito reiškinio suvokimą.

Socializacija – ne vien žodžiai, bet ir elgsena. Socializacijos

veiksniai -televizija, kompiuteris, draugai, bendraamžiai, mokykla,

knygos, laikraščiai, žurnalai ir kt. Sąmonės ir gyvenimo kontrolė vykdoma

per masines informacijos priemones ir edukaciją.

Kultūros perdavimas ir unikalios asmenybės sukūrimas pasireiškia tuo,

kad juo labiau visuomenė primeta savo normas ir vertybes, tuo mažiau lieka

vietos skirtingų individualybių pasireiškimui. Nukrypęs nuo įprastų

socialinių normų elgesys gali reikšti nepilną ar netinkamą socializaciją.

Tai gali reikšti, kad asmuo dar neišsprendė konflikto, vykstančio tarp

socializacijos jėgų.

Bendrijos įvaizdis, vis labiau populiarėjantis tarp jaunimo, tampa

masinės mados dalimi. Dėl šios priežasties subkultūra praranda savitumą ir

išskirtinumą, stiliaus autentiškumą. Masiškas paauglių žavėjimasis visų

tipų subkultūra sukelia konfliktą tarp skirtingo amžiaus šios bendrijos

narių. Išsiskiria skirtingų kartų ideologija ir požiūris į subkultūrą.

Dominuojantys subkultūriniai įvaizdžiai šiomis dienomis yra tiražuojami,

todėl tampa visiems prieinami. Jie tampa įprastais, niekuo

neišsiskiriančiais, nuvertėjusiais ir sumenkintais. Subkultūrinis stilius

virsta populiariosios mados atributu, todėl bendrija yra priversta ieškoti

naujų įvaizdžio idėjų, kad išskirti ir apibrėžti save kaip subkultūrą.

Jaunimas formuoja kitokią subkultūrinę erdvę nuo dominuojančio kultūros

modelio.

Subkultūrų teorijos atsirado kaip kultūrų teorijų ir įtampos teorijų

sintezė. Ji apjungė teiginius: – nusikaltimus asmenys daro todėl, kad tokio

elgesio standartus jie įsisavina savo grupėse. – asmenys negali pasinaudoti

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1121 žodžiai iš 2228 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.