Jaunimo subkultūra
5 (100%) 1 vote

Jaunimo subkultūra

Turinys

Įvadas 2

I. Kultūros samprata 4

1. Kultūros sąvokos atsiradimas 4

2. Kultūros esminės charakteristikos 4

3. Kultūra ir socializacija 5

4. Kultūros elementai 5

5. Kultūrų įvairovė 7

5.1 Etnocentrizmas 7

5.2. Kultūrinis reliatyvizmas 7

6. Kultūrų vidiniai skirtumai. Subkultūra, jos bruožai 7

II. Jaunimo subkultūros bruožai 8

III. Jaunimo grupės 10

1. Akademinės grupės 11

1.1. Lietuvos studentų sąjunga 11

1.2. Lietuvos moksleivių sąjunga 13

1.3. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) 15

2. Politinės grupės 16

2.1. Jaunųjų konservatorių lyga 16

2.1.Lietuvos liberalus jaunimas 17

3. Religinės grupės 20

3.1. Ateitininkų atsiradimo istorija 20

3.2. Ateitininkų federacija 21

4. Laisvalaikio grupės 22

4.1. Autostopas – realus gyvenimo aromatas 22

4.2. Vilniaus autostopo klubas 22

Išvados 27

Literatūros sąrašas 28

Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje individai gyvena nuolatinėje bereikšmiškumo grėsmėje, todėl miestai virsta ne tik šiuolaikinio konsumerizmo, bet ir simbolinių impresijų bei ekspresijų „atsivėrimo“ vieta. Individai bando įgyvendinti įsivaizduojamus modelius, kaip jie turėtų gyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra, ir kaip toks pasaulis turėtų būti tvarkomas pagal jų įsivaizduojamą gyvenimą. Ir nors visų visuomenės narių protai yra užpildyti tam tikrų kultūrinių kodų sistemų, tačiau būtent jaunimo biologiškai, psichodinamiškai, socialiai bei kultūriškai sąlygotas lankstumas suteikia jiems stiprų „seismografinį“ sugebėjimą registruoti gilius, bet paslėptus socialinius judėjimus ir juos išreikšti aiškia stiliaus kalba. Toks įvairių jaunimo grupių „jautrumas“ ir ekspresyvumas gali būti siejami ne tik su kultūros naujovėmis ir progresyvumu, bet ir įtakoti jaunimo, kaip tam tikros visuomenės problemos, suvokimą.

Noras įrodyti, kad esi kitoks (kitaip rengiesi, kitaip mąstai, kitaip elgiesi), bandymas paneigti tradicines suaugusiųjų vertybes, maištauti prieš jas, kurti savąją kultūrą (subkultūrą) – jaunimo įsitvirtinimo visuomenėje požymiai. Galima būtų vardinti įvairiausias jaunimo subkultūros sroves, kurių kiekviena buvo ir yra savita, išskirtinė, tačiau apie kiekvieną suaugusieji turėjo ir turi daugybę išankstinių stereotipinių nuostatų, neigiamų vertinimų. Tai, kas yra suaugusiųjų nepripažįstamos vertybės, pateko į kritikos lauką. Kyla labai daug klausimų dėl kultūrų skirtumų, pagrindinis iš jų – ką padaryti, kad „susikalbėtų“ jaunimo ir suaugusiųjų kultūros atstovai, kad jie nebūtų priešiški vieni kitiems? 2003 m. atsakymo ieškoti pradėjo Pilietinių iniciatyvų centras, kuris pradėjo įgyvendinti Europos Sąjungos SOCRATES programos remiamą projektą „Pažink mane, pažink save“. Pagrindinė hipotezė ta, kad santykiai tarp jaunimo ir formalios suaugusiųjų kultūrų yra komplikuoti, priešiški dėl tarpusavio supratimo ir informacijos trūkumo. Tai dažnai sukelia informacijos apie jaunimą stoka, kuri sukelia nusistatymą prieš juos. Projektą „Pažink mane, pažink save“ remia Europos Sąjungos SOCRATES programos koordinavimo paramos fondas (pagal programą GRUNDTVIG 2). Šiame projekte, be Lietuvos, dalyvauja dar 6 Europos valstybės: Airija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Slovakija, Norvegija. Lietuvoje buvo rengiami organizuoti seminarai policininkams ir pedagogams – toms suaugusiųjų grupėms, kurios dažnai ir betarpiškai susiduria su jaunimo grupėmis ir gali spręsti kylančias problemas. Šiuos seminarus suaugusieji lankė labai noriai (4).

Jaunimo subkultūros tyrinėjimai yra aktuali problema šiomis dienomis. Jo subkultūrų labai daug ir įvairių tipų, sutinkamos paprastos, devintinės bei kontrkultūros. Subkultūros užima svarbią dalį mūsų kultūroje, atsiranda naujų, tobulėja ir plečiasi senos. Reikia nepamiršti ir senosios, visiems įprastos kultūros, skirti nemažai dėmesio, kad ji išliktų. Pasirinkau nagrinėti apie jaunimo subkultūras, kaip minėjau anksčiau, jų labai gausu, sunku atsispirti nepabandžius ko nors naujo, neįprasto, jautiesi kaip mažas vaikas, ką tik išvydęs pasaulį. Pačiam buvo įdomu sužinoti apie subkultūras, kurios vyrauja mūsų tarpe, taip pat šią informaciją norėčiau pateikti savo bendraamžiams, gal tai jiems padės apsispręsti ir pasirinkti į kurią grupės veiklą jie, ir aš, norėtų įsitraukti. Kursinio darbo tikslas – apžvelgti jaunimo subkultūras, joms būdingus bruožus, tikslus, bei kitas savybes. Panagrinėti jaunimo subkultūrų grupes, kokios jos buvo anksčiau ir kokios yra dabar, jų tipus, pateikti grupių pavyzdžių, apžvelgti veiklą, uždavinius ir kt.

Visa informacija apie subkultūras yra panaudota iš jaunimo grupių internetinių puslapių, įvairių autorių, tokių kaip E. Ramanauskaitė, L. Laurinčiukienė, studentų, A.Domarkaitė, lektorių, A. Noreika, straipsnių, atsiliepimų, sociologinės krypties knygų bei žodynų. Konkrečios literatūros šia tema nelabai yra, dauguma tai straipsniai, įvairūs atsiliepimai, pasakojimai, duomenų analizės. Pasirinkta internetinė informacija, nes ja gali pasinaudoti visi, kam tai yra įdomu, šiuose puslapiuose ji kelių savaičių senumo, nes kaskart atnaujinama. Knygos, žodynai, straipsniai yra senesnė literatūra, kuria pasinaudojau analizuodamas savo temą.

Visų pirma apžvelgsiu
apie kultūrą, jos istoriją, charakteristikas, įvairovę. Sekančiame skyriuje didesnis dėmesys skiriamas, jaunimui, jo subkultūrai, tipams, būdingoms savybėms. Paskutiniame skyriuje pateiksiu jaunimo grupių pavyzdžių, jų tikslų, veiklos, kad būtų galima susidaryti išsamesnį vaizdą apie pagrindinę temą – jaunimo subkultūras.

I. Kultūros samprata

Kultūra yra žmogaus veiklos būdų, priemonių, normų, vertybių ir idealų visuma, kurią bendrai naudojasi grupė žmonių. Ji padeda jiems orientuotis savo visuomenėje bei yra perduodama iš kartos į kartą. Pasak amerikiečių sociologo J. Vander Zandeno, kultūra yra perimti mąstymo, jausmų ir veiklos būdai, kurie apibūdina šią visuomenę ir dėl kurių visuomenę galima atpažinti. Gyvūnų elgesys yra genetiškai užprogramuotas. Žmogaus – taip pat, bet tik iki tam tikros ribos. Žmogaus elgesį už šios ribos lemia kultūra, išskirianti žmogų iš gyvūnijos pasaulio.

Šiame skyriuje trumpai panagrinėsiu apie kultūrą: jos atsiradimą, sąvoką, charakteristikas, elementus, kultūrų įvairovę, vidinius skirtumus, skyriaus pabaigoje išsamiau panagrinėsiu subkultūrą, jos bruožus.

1. Kultūros sąvokos atsiradimas

Dabartine reikšme sąvoka „kultūra“, anksčiau reiškusi apdirbimą, kultivavimą, ugdymą, imta naudoti XVIII a. Tuo metu kultūra buvo tapatinama su visuomenės ir žmogaus raida, o sąvokos „kultūra“ ir „civilizacija“ kurį laiką buvo vartojamos kaip sinonimai, gana plačiai buvo diskutuojama apie kultūros įvairovę. Nuo XIX a. antrosios pusės kultūros samprata tapo ne tik filosofinė, bet ir mokslinė kategorija. Renesanso epochoje žodis „kultūra“ buvo vartojamas kaip visuomenės vertinimo kriterijus, vėliau, nuo XIX a. antrosios pusės, kultūrą imta sieti su civilizacijos, visuomenės ekonominės formacijos, globalinės regionalizacijos kategorijomis. Kultūrą, kaip biologiškai paveldimą žmonijos atmintį, bandyta apibūdinti įvairiai: kaip lokalių elgesio ir suvokimo stereotipų sistemas, antropologinių ir evoliucinių universalijų rinkinius ir kt. Tačiau civilizaciją pamažu pradėta atskirti nuo kultūros. Civilizacija ėmė reikšti socialinę visuomenes sąrangą, o kultūra – dvasinę žmogaus raidą. Dabartiniu metu kultūra suvokiama ir vartojama įvairiomis reikšmėmis. JAV antropologas M. Harris kultūrą suvokia kaip bendrą visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, kurie panašiai mąsto, jaučia ir elgiasi. E.Gellner kultūra reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistemą.

2. Kultūros esminės charakteristikos

• Kultūros reiškiniai yra dirbtiniai, nes juos sukūrė žmonės. D. Vico, Ch. Monteskje, A.Gelen tyrinėjo kultūrą kaip gamtą, pertvarkytą žmonių veiklos. Kultūra tyrinėjama kaip biologiškai nepaveldima informacija, šios informacijos turinys bei jos organizavimo ir saugojimo būdai. JAV mokslininkai T. Kun ir R. Lingon kultūrą apibudino kaip išmoktą elgesį.

• Kultūra apima daiktus. Kultūros daiktinis pasaulis visada buvo pagrindinis jos tyrinėjimo aspektas. Archeologijoje netgi nusistovėjo specialus materialios kultūros terminas, reiškiantis įvairius statinius, transporto priemones, darbo įrankius, buities reikmenis. Prie materializuotų dvasinės kultūros reiškinių ir paminklų taip pat priskirti piliakalniai, senkapiai, istorinę architektūrinę vertę turintys pastatai, etnokultūros ir gamtos paminklai.

• Kultūroje savitą vietą užima technologijos arba specialiai organizuota veikla, orientuota į apibrėžtų rezultatų siekimą. Technologijos išskiriamos į ypatingą daiktinę kultūros sritį. Mokslas yra žmonių materialios veiklos produktas, bet kartu jis yra tam tikra priemonė, kurios dėka pasaulis įgyja naujos kultūros pavidalų (pvz., naujų gyvybės formų, komunikacinių technologijų ir kt.) sukūrimą.

• Kultūra apima simbolių objektus, tarp jų – vertybes ir normas. Būtent normos lemia žmonių sugebėjimą išmokti, simbolių dėka įsisavinamas elgesys visuomenėje. Kultūrai priskiriama ir visa materialinių objektų, idėjų ir pavyzdžių (standartų), jų gamybos ir panaudojimo technologijų, nuolatinių ryšių tarp žmonių ir jų reguliavimo mechanizmų, visuomenės gyvenimo vertinimo kriterijų organizuota sistema.

3. Kultūra ir socializacija

Kultūros perėmimas yra pagrindinė asmens socializacijos dalis. Individai žmonėmis netampa automatiškai, jiems reikia perimti kultūrą, išmokti dalyvauti socialiniame gyvenime. Sociologai P.L.Berge ir T. Lucman tai sieja su pirmine ir antrine individo socializacija. Pasak šių autorių, pirminė socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią tampa visuomenės nariu, t.y. absorbuoja ir priima jos vertybes ir galiojančius gyvensenos modelius. Antrinė socializacija – tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis ir bandyti įgytą patirtį interpretuoti. Svarbu yra tai, kad pirminė socializacija paprastai individui būna svarbiausia ir pamatinė visos antrinės socializacijos struktūra turi būti panaši į pirminę socializaciją.

4. Kultūros elementai

Amerikiečiu sociologas A. Frey kultūrą metaforiškai lygina su „kelio ženklų suvestine“, kuri padeda orientuotis žmonėms, važiuojantiems tuo
pačiu keliu skirtingais automobiliais bei skirtingomis kryptimis. Kultūros elementai yra šio „kelio ženklų suvestinės“ sudedamosios dalys. Pasak JAV antropologo W. Goodenough, kultūra padeda suvokti:

• kas egzistuoja (sąvokas apie supantį pasaulį);

• kaip visa tai tarpusavyje susiję (santykiai);

• kaip vertinti tai, kas yra (vertybės);

• kaip elgtis (normos).

Sociologijos vadovėliuose dažniausiai nurodomi penki kultūros elementai: simboliai, kalba, vertybės, normos, sankcijos.

Simboliais vadinami daiktai, vaizdai, garsai, žodžiai ir veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reikšmę, žymintys kokią nors sąvoką, reiškiantys kokią nors idėją. JAV sociologas L. Broom simbolius skirsto į dvi grupes:

• referentinius (nurodančius dalykus tiesiogine prasme);

• ekspresinius (nurodančius dalykus perkeltine prasme).

Pavyzdžiui, vėliava kaip referentinis simbolis reiškia vėjuotumą, audrą, kaip ekspresinis – tautiškumą, valstybingumą (12, 41).

Kalba vadiname komunikacijos sistemą, veikiančią garsų dėka, turinčią griežtas taisykles ir padedančią perimti patirtį. Kalba yra pagrindinė kultūros perdavimo priemonė ir galbūt didžiausias žmonijos atradimas, nes:

• kalba mes išreiškiame visus savo poreikius – tiek fizinius, tiek dvasinius;

• kalba yra mūsų socialines veiklos įrankis;

• kalba leidžia mums sujungti į vieną socialinį paveikslą reiškinius, esančius už mūsų tiesiogines aplinkos ribų;

• kalbos dėka galime apibendrinti mūsų patyrimą ir perduoti ji iš kartos į kartą.

Vertybėmis vadiname visuomenėje pripažįstamas idėjas, įsitikinimus ir tikslus, kurių verta siekti. Kiekvienoje visuomenėje vertybės skirtingos, net tos pačios visuomenės nariai vertybes suvokia individualiai. Šiuolaikinėje europietiškos kultūros visuomenėje dominuoja šios vertybės: asmeninė sėkmė, darbas, humaniškumas, materialinė gerovė, lygybė, asmens laisvė, demokratija, racionalumas, pažanga ir kt. Vertybės susijusios su normomis ir sankcijomis. Jei visuomenėje yra vertinamas sąžiningumas (kaip norma), tai nesąžiningi veiksmai smerkiami ir jiems taikomos griežtos sankcijos.

Normos – tai lūkesčiai, taisyklės, standartai, reguliuojantys žmonių elgesį. Skiriamos dvi normų rūšys:

• formalios, kurios yra užrašytos, aiškiai suformuluotos ir numatančios bausmę. (pvz., įstatymai, kelių eismo taisyklės ir kt.).

• neformalios, kurios dažniausiai nėra aiškiai surašytos, tačiau yra visuotinai suprantamos. Jas pažeidus nenumatoma aiški bausmė, dažniausiai tai būna tik pasmerkimas (pvz., šiurkštumas, nešvanki kalba viešoje vietoje ir kt.).

Taip pat sociologai skiria dorovines, teisines normas ir papročius.

Sankcijos – tai socialiniai skatinimai ir bausmės, lemiantys normų laikymąsi. Sociologai skiria dvi sankcijų rūšis:

• pozityvias;

• negatyvias.

Kadangi normos yra formalios ir neformalios, reikia skirti ir jas palaikančias sankcijas. Formaliąsias normas skatinančios (t.y. pozityvios) sankcijos gali būti: apdovanojimai (ordinai, medaliai), premijos; negatyvios (t.y. baudžiamosios) sankcijos gali būti piniginė bauda, kalėjimas ir kt. Neformaliąsias normas skatinančios sankcijos yra šypsena, padrąsinimas, komplimentas, o baudžiančios – piktas žvilgsnis, pasmerkimas, pažeminimas.

5. Kultūrų įvairovė

Pasaulyje gyvuoja tūkstančiai visuomenių, kuriose žmonės vadovaujasi skirtingomis normomis, išpažįsta savo dievus ir vertybes. Tačiau ši įvairovė turi vienijančią giją, nes visur žmonės yra dviejų lyčių, visiems reikia maisto, būsto, visų visuomenių žmonių amžius skirtingas. Tokiai vienovei nusakyti sociologijoje vartojama „kultūrinių universalijų“ sąvoka. Kultūrinės universalijos – tai bendri visu kultūrų reiškiniai. Galima teigti, kad tai elgesio modeliai, esantys visose mokslui žinomose visuomenėse: kalba, bendras darbas, šokiai, dainos, svetingumas, mokymasis, religija ir t.t. Išskiriamos dvi nuostatos dėl kultūrų įvairovės: etnocentrizmas ir kultūrinis reliatyvizmas.

5.1 Etnocentrizmas

Etnocentrizmas yra kitų kultūrų vertinimas, remiantis savąja kultūra ir laikant ją tam tikru etalonu. Neatitinkančios šio etalono kultūros ar jų elementai laikomos blogesnėmis, nenormaliomis ir kt. Etnocentristinis požiūris pavojingas, nes tikėjimas savosios kultūros tariamu pranašumu gali sukelti priešiškumą ir įtampas visuomenėje, ypač daugiatautėje.

5.2. Kultūrinis reliatyvizmas

Kultūriniu reliatyvizmu laikome suvokimą, kad nėra universalių standartų, leidžiančių vienas kultūras laikyti pranašesnėmis už kitas, tai kiekvienos kultūros vertinimas jos kontekste vadovaujantis jos pačios vertybėmis. Remiantis šiuo principu kitos kultūros elementas nėra vertinamas kaip geras ar blogas, bet keliami klausimai, kodėl šis elementas egzistuoja, kas jį palaiko ir kokiam tikslui jis skirtas. Tai leidžia geriau pažinti pačias kultūras ir jų vietą tarp kitų kultūrų.

6. Kultūrų vidiniai skirtumai. Subkultūra, jos bruožai

Kiekviena visuomenė nėra vienalytė. Ją sudaro įvairios profesinės, religinės, etninės, amžiaus grupės, kurių kiekviena turi savo kultūrą, vadinamą subkultūra. Subkultūra – tai apibrėžtas gyvenimo būdas, turįs daug bendro su dominuojančia kultūra, tačiau turįs apirėžtų skirtumų (2., 52p.). Kad
susidarytų subkultūra reikia, kad kultūriniai dėsningumai turėtų bendrą įtaką požiūriams ir gyvenimo būdui bei sukurtų specifinį tapatybės jausmą. Subkultūros yra atskirų socialinių grupių kultūros, turinčios tik joms būdingų normų bei vertybių. Pirmiausiai tai etninės, religinės subkultūros, turinčios savo papročius, gimtąją kalbą, simbolius, išpažįstamas vertybes ir t.t. Dar galima paminėti, kad subkultūros remiasi lyties ar amžiaus grupėmis, lytinių santykių pobūdžiu, profesija, laisvalaikio kultūriniais pomėgiais, pasaulėžiūra, tikėjimu, individualiomis vertybėmis, elgesio modeliais, kultūriniai skoniais, net odos spalva ar etnine kilme ir daugeliu kitų faktorių. Lietuvos subkultūrinėms bendrijoms būdingi bruožai: gyvenamosios tikrovės mitologizavimas, polinkis estetizuoti kasdienybę ir žaidybiškumas (ritualai, simbolizmas), kultūrinio tapatumo fragmentiškumas ir imanentiškumas, etninės savimonės kaita, išryškėjęs bruožas – subkultūros sferos sklaida ir jos žanrų įvairovė. Viena iš svarbiausių subkultūros formavimosi priežasčių dabarties kultūroje – individualaus požiūrio (pasaulėžiūros, ideologijos) pasirinkimas bei siekimas sukurti tinkamą kultūrinę aplinką realizuoti šioms naujoms idėjoms. Yra išskiriamos dvi pagrindinės subkultūrinių grupių formavimosi tendencijos: vakarietiškas idėjas perimančios grupės bei autentiškas etnokultūrines tradicijas interpretuojančios grupės. Vakarietiškas idėjas perimančios grupės perima daugelį savybių iš vakarų šalių, jų kultūrų. Jos labiau šiuolaikiškesnės, modernesnės, primenančios modernizmą, kuris plūste užplūdo mus. Etnokultūrinės grupės visą dėmesį sutelkia į savo papročius, praeities kultūrą, neišsižada savo protėvių palikimo, stengiasi ją atgaivinti, išsaugoti ir perduoti kitiems, kad jie tęstų jų pradėtą darbą.

Kontrkultūra yra subkultūra, konfliktuojanti su bendrąja (ar dominuojančia) kultūra. Kai kurie sociologai ją vadina deviantine subkultūra. Tai dažniausiai kai kurių jaunimo grupių (pankų, rokerių, baikerių ir kt.), narkomanų, seksualinių mažumų (gėjų, lesbiečių), atskirų religinių sektų subkultūros. Pastaruoju metu didėja sociologų dėmesys kontrkultūros reiškiniams, kadangi jie daro vis didesnį poveikį bendrajai visuomenės kultūrai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2712 žodžiai iš 8898 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.