Jaunuolių požiūris į savižudybę 18-20m
5 (100%) 1 vote

Jaunuolių požiūris į savižudybę 18-20m

1121

ĮVADAS

„Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo tarpsnį ieškojo to, ko aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie prarado viltį surasti“.

(Selindžeris, 1951)

Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų ir socialinių permainų. Ir nors niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą, nei prieš mus gyvenusios kartos, dėl vieno dalyko galime neabejoti – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas mes žinome kur kas daugiau nei anksčiau, todėl ypač skaudi tema – savižudybė.

Savižudybės tema neduoda ramybės mūsų ir literatūrai, ir kultūrai. Net ir meniniuose dalykuose daug kalbama ir analizuojama ši tema. Mūsų sėkmių ir laimės požiūriu ji dažnai yra tabu. Žinia apie kokio nors visuomenei žinomo žmogaus savižudybę sujaudina kiekvieną, priverčia ieškoti tokio elgesio priežasčių. Dažnai mūsų svajonėse apie laimę ir sėkmę slepiasi susinaikinimo košmarai. Juk pagalvojame ir apie pražūtingus savo asmenybės polinkius. Kiekvieną dieną mus gali ištikti nesėkmės, bet pati baisiausia grėsmė, apie kurią nebent slapta pagalvojame, yra patiems save sunaikinti.

Referato tyrimo objektas – 18-20 metų jaunuoliai, jų požiūris į savižudybę. Tiriamojo darbo tikslas – atskleisti 18-20 metų jaunuolių požiūrį į savižudybes, priežastis, verčiančias mąstyti apie pasitraukimą iš gyvenimo. Uždaviniai: 1. Nurodyti priežastis, kurios verčia mąstyti apie pasitraukimą iš gyvenimo; 2. Trumpai apibrėžti, kas tai yra savižudybė; 3. Apžvelgti kai kurių religijų požiūrius suicidine tematika. Darbo tikslas yra pagrindžiamas bendraamžių apklausa. Darbe buvo naudoti šie tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė; 2. Apklausa.

1. SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA

Savižudybė (suicidium) – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, mirtis, ištinkanti tyčia save sužalojus. Žmonės, kurie mėgina žudytis, labai dažnai nori nutraukti ne savo gyvenimą, bet savo kančias. Tik nedidelė dalis šių kančių yra fizinės, sukeltos kūno negalių. Dažniausiai tai būna dvasios kančios, vienatvės, susvetimėjimo, netekties, gėdos, kaltės, baimės, bejėgiškumo, beprasmybės išgyvenimai.

Faktai: Lietuvoje kasdien nusižudo 4 – 5 žmonės, apie 50 bando tai padaryti. Kiekvienam 100 tūkstančių mūsų šalies žmonių tenka 46 savižudžiai. Tai aukščiausias rodiklis Europoje.

Anot E. Sheidman, „beveik kiekvienos savižudybės priežastis yra skausmas, tam tikra jo atmaina, kuri vadinama psichologiniu skausmu. Be to, šis psichologinis skausmas kyla iš iškreiptų arba negalimų patenkinti psichologinių poreikių. Kitaip sakant, savižudybė iš esmės yra sielos drama, vykstanti vienintelio asmens sieloje.“ (Sheidman, 2002, 17 p.)

Kokios priežastys verčia pasitraukti jaunuolį iš gyvenimo, pasirinkti mirtį. Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra…

Įvairios teorijos akcentuoja skirtingas priežastis. Vienas ieško biologinių ir genetinių šaknų, kitos psichologinių, kai patiriama stipri netikėta trauma arba išgyvenama, ilgai besitęsianti, traumuojanti situacija, kurią jaunuoliai vertina kaip neišsprendžiamą problemą. Suicidologai teigia, jog savižudybė – daugiaveiksmis reiškinys, ir tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis iš tikro yra tik paskutinis narelis ilgoje nesėkmių grandinėje. Pagrindines jaunuolių savižudybių priežastis nagrinėsime kitame skyriuje.

2. PAGRINDINĖS JAUNUOLIŲ SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS

1. Patirta seksualinė, fizinė, emocinė, prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje).

2. Egzamino baimė, įtampa, nemalonumai darbe.

3. Artimo žmogaus mirtis.

4. Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė.

5. Nesutarimai šeimoje, tėvų skyrybos.

6. Nelaiminga meilė.

7. Gėrimo ir narkotikų sukeltos problemos.

8. Gili depresija, sukelta sunkios psichinės ligos.

9. Prarastas tikėjimas rytojumi, neviltis išspręsti problemą; jaunuolis negali pats jos išspręsti, susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas.

10. Labai stiprus kaltės jausmas gali išprovokuoti mintis apie savižudybę ir bandymą nusižudyti.

Be abejo, ne kiekviena išvardinta priežastis skatina save žalojantį elgesį, vienodai paveikia žmogų. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka. Visi žmonės patiria kančių, tik ne visi vienodai stipriai jas išgyvena ir vienodai pakelia. Spręsti apie kito žmogaus kančios didumą yra sunku. Daug mačiusiam suaugusiam žmogui vaiko ar jaunuolio problemos gali atrodyti esančios menkos ir laikinos, o jų sukeltas sielos skausmas – tik liūdesys, kuris greit praeina. Didelę kančią patyręs ir jos nesugniuždytas žmogus gali manyti, kad ir kitam užteks stiprybės iškęsti. Todėl dažnai tikimasi, kad žmogus pats įveiks savo skausmą. Deja, dauguma bandančių nusižudyti yra labai vieniši žmonės. Vienatvė padidina jų skausmą, įtempia dvasią iki kraštutinumo,
atveda iki būsenos, kurioje nebepajėgiama blaiviai mąstyti.

„Reikia žinoti, kad savižudybė – tai ne veiksmas, o procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį stresą, didėjantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti krizę. Šį procesą sudaro trys etapai:

1. Mintys apie savižudybę.

2. Ketinimai nusižudyti.

3. Bandymai nusižudyti (veiksmas).

Pirmajame etape žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis sunkiais gyvenimo momentais. Antrajame etape žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės. Pirmosios dvi savižudybės fazės gali trukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Trečiasis etapas yra trumpas. Tai paskutinis savižudybės etapas, jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis jo situacijoje yra geriausia išeitis. Gali net pagerėti nuotaika, žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape pasimato atsisveikinimo ženklai – skolų gražinimas (tai gali būti daiktai, pinigai, neužbaigti darbai), ypatingos frazės.“ (Kučienė, Pivorienė. 2000, 16 p.)

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, nors vaikai ir paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus. Todėl jų amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau. Krizę išgyvenančiam žmogui reikia kitų pagalbos. Apie 80% ketinančių žudytis kalba apie savo ketinimus arba netiesiogiai tai parodo. Tik mes ne visada suprantame tą kalbą. Kaip atpažinti besiruošiantį žudytis, nagrinėsime kitame skyriuje.

3. PAGALBA SAVIŽUDŽIUI

„Krizės“ požymiai:

Susirūpinti reikia tada, kai:

• jūsų artimųjų kalboje ima kartotis frazės apie neviltį (pvz., „niekas nebesvarbu“, „aš noriu viską baigti“, „viskas beprasmiška“, „nebeturiu daugiau jėgų“ ir pan.);

• sutrinka miegas;

• kalbama arba juokaujama apie mirtį;

• pradedama prasčiau mokytis ir dėl to nesijaudinama;

• rodomi atsisveikinimo ženklai: grąžinami skolinti daiktai ar dovanos, dėkojama ar atsiprašoma už seniai buvusius dalykus ir pan.;

• atsiranda depresijos požymių (apetito stoka, padidėjęs dirglumas, nervingumas, bloga nuotaika, uždarumas);

• labai pakinta elgesys – drąsus tampa baikščiu, ramus – agresyviu, daug bendraujantis – uždariu ir pan.;

• pradedama gerti ar net vartoti narkotikus;

• prislėgta nuotaika staiga pasikeičia, tarsi žmogus būtų vienu ypu išsprendęs visas savo problemas;

• kuriami gana tikslūs planai – kada, kur ir kaip bus mėginama kėsintis į savo gyvybę.“ (Suslavičius, 1995, 120 p.)

Įveikti krizę reikalinga jautri ir išmintinga aplinkinių pagalba. Nuoširdžiai rūpintis jo išgyvenimais bei problemomis ir tai parodyti. Svarbu, kad krizės ištiktas žmogus pajustų, jog juo domimasi, rūpinamasi ir stengiamasi suprasti, jog jis nėra vienišas.

Klausytis! Jūs turite padėti išsikalbėti, išreikšti jausmus, kokie jie bebūtų. Tai sumažina emocinę įtampą ir palengvina kančią.

Neskubėti ir neskubinti. Krizę reikia išgyventi, reikia laiko susivokti savo jausmuose. Laikini, paviršutiniški raminimai slopina atvirumą.

Nepalikti žmogaus vieno, sukurti saugumo jausmą.

Nesiimti atsakomybės už jo sprendimus.

Nepamiršti, kad kartais vien jūsų pagalbos gali nepakakti: reikia kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus ir psichiatrus.

Nenuostabu, kad tikinčiajam yra ypač svarbi jo religijos požiūris į savižudybę. Kitame skyriuje trumpai apžvelgsime kelių religijų požiūrius į pasitraukimą iš gyvenimo.

4. POŽIŪRIAI Į SAVIŽUDYBĘ

Krikščionių požiūris. Krikščionys visada tvirtai tikėjo, kad gyvybė yra šventa, kad ji priklauso Dievui. Žmonės neturi teisės žudyti savęs, kaip jie neturi teisės žudyti kitų. Krikščionys deda pastangas, kad būtų sukurta tobulesnė, palankesnė žmogui visuomenė, nes ji tiki, kad aplinka, kurioje rūpinamasi žmogumi, gali suteikti žmogui laimės pojūtį, padėti jam plėtoti savo galias.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1435 žodžiai iš 2827 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.