Jav partinės sistemos ypatumai
5 (100%) 1 vote

Jav partinės sistemos ypatumai

Partijų vaidmuo politikoje

Kiekvienoje demokratinėje valstybėje partija vaidina svarbų vaidmenį. Tai yra vienas pagrindinių aspektų, kuriančių demokratiją. Rinkimų organizavimas suteikia rinkėjams pasirinkimą balsuoti už idėjas ir asmenybes. Amerikoje partijos turi didelės reikšmės, nors ji nepalyginamai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos. Savo rašto darbe aš pabandysiu papasakoti, kaip partinė sistema JAV veikia šiandien, kokie esminiai partijų skirtumai, nesutarimai, kokį poveikį dvipartinei sistemai daro trečiosios partijos, taip pat paliesiu keletą smulkesnių iškylančių problemų, yaip pat formuojančių JAV partinės sistemos išskirtinumą iš likusio dominuojančio pasaulinio politinio konteksto.

Dvipartinė sistema

Amerika yra didelių įvairenybių šalis, ženklūs etniniai, socialiniai ir regioniniai skirtumai, kuriuos gali atstovauti įvairios partijos turinčios specifinių interesų.

Jungtinių valstijų partinė sistema yra nusakoma kaip dvipartinė: taip būna sistemoje, kur egzistuoja dvi pagrindinės tarpusavyje labai konkuruojančios partijos, kartu laiminčios praktiškai visus rinkimus bei besidalijančios valdininkų postus. JAV tokios yra demokratų ir respublikonų partijos. Pagrindinės partijos nuolat varžosi dėl politinės įtakos ir kas ketverius metus siekia pirmininkauti.

Dvipartinė sistema nėra užkirtusi kelio kitoms partijoms, JAV kaip ir daugumoje kitų vakarų demokratinėse valstybėse trečiosios ir smulkiosios partijos taip pat veikia. Tai paprasčiausiai reiškia, kad tik pagrindinės partijos, demokratai ir respublikonai, turi realius šansus užimti aukščiausias vietas ar įgyti daugumą šalies Kongrese. Dvipartinėje sistemoje dvi partijos gali keistis arba prisitaikyti; Amerikos Respublikonų partija pakeitė jau nusistovėjusią partiją, taip pat kaip ir Didžiosios Britanijos Darbininkų partija. Nors yra ir pereinamosios fazės, kurių metu vienos partijos duoda kelią kitoms, tai vyksta maždaug kas generaciją, kai partija grįžta vėl į savo normalią būseną. Jungtinėse Valstijose yra pakankamai sunku mažai partijai prasiveržti nacionaliniu mastu, nors kai kuriose valstijose jos turi stiprias galias.

Terminas „dvipartinė sistema“ kai kuriais atžvilgiais yra klaidinantis, į Amerikos partijų aktyvumą galima žvelgti kaip į daugybės partijų susitelkimą aplink penkiasdešimties valstijų valdžias ir jų žemesnius padalinius. Kitu atžvilgiu, tai yra keturių partijų sistema pagrįsta kongresu ir prezidentyste. Rašytojai, tokie kaip Vile pažymėjo, jog nors nominaliai ši sistema veikia įtraukdama dvi partijas, nes daugiapartinė sistema Amerikoje veikia apsiribodama dviem didelėm koalicijom.

Kodėl Amerikoje dvipartinė sistema?

Keletas faktorių, institucijų, kultūra ir istorija gali paaiškinti, kodėl Amerikoje susiformavo būtent dvipartinė sistema. Iškeliama prielaida, kad vienas pagrindinis dvipartiškumo skirtumų atėjo maždaug tuo Respublikos formavimosi metu, kuomet tai visuomet buvo panašu, kad tai numatomas „užsitęsusios pradinės formos žmonių institucijose tendencijos“ nepasiskyrstymas. Konstitucijos formos diskusija virto į mūšį tarp dviejų priešiškų požiūrių, ir nuo to laiko – įvykių Amerikos istorijoje, tokių kaip vergija ir Pilietinis karas – įamžinusių šį modelį. Kartą dvipartinė sistema buvo nustatyta, partijos darė viską ką galėjo, kad galėtų išsaugoti tą kelią ir apsaugotų partijas nuo nepatenkintų grupių, galinčių sužlugdyti sistemą. Kitaip sakant, dvipartinė sistema rūpinasi, kad ji tęstųsi be galo.

Kai kas sureikšmina natūralią nuomonių ginčo susiskaldymo tarp „už“ ir „prieš“ tendenciją, iš kurios dažniausiai išplaukia pagrindiniai skirtumai tarp žmonių, kurie bendrai pritaria status quo (konservatyvieji) ir tų, kurie nori matyti inovacijas ir greitesnį kaitos tempą (pažangieji). Diuverže senais laikais įrodinėjo, kad dvipartinė sistema prisitaikė prie pagrindinio visuomenės pasidalijimo tarp tų, kurie nori išlaikyti visuomenę apskritai nepasikeitusią ir tų, kurie nori matyti pasikeitimus ir pagerėjimą. Vis dėlto, liberalus – konservatyvus, progresuojantis – padėties skirtingumas ne visada buvo būdingas Amerikos politikai ir dviejose partijose visuomet būdavo labiau žvelgiančių į ateitį ir besipriešinančių visuomeniniam žengimui į priekį.

Niekas tiksliai nepriartėjo prie socialinių klasių pagrindo, „paveikslo“ pritaikymo – idėja, kad viena partija atstovauja darbininkų klasę, o kita viduriniąją ir aukštuomenės (kaip kad tradicinėse leiboristų ir konservatorių pažiūrose į klases Britanijoje) niekada neturėjo aktualumo, kaip kad paaiškinimas šalyje, kurioje klasių reikšmė mažesnė politiniame procese. Keliose valstybėse yra aiškesnis konfliktas tarp socialistinių ir antisocialistinių partijų, bet Jungtinėse Valstijose nėra didelių partijų įpareigojimų transformuojant socialinę ir ekonominę tvarką.

Jungtinėse Valstijose veikianti dviejų partijų sistema yra išsilaikiusi nuo pat šalies istorijos pradžios, nors politinėje arenoje atsirasdavo ir išnykdavo konkuruojančios partijos. Pavyzdžiui, federalistų partija, rėmusi prezidentą George Washingtoną, po 1800 metų pamažu išsisklaidė, o vigų partija, įsikūrusi 1834 metais kaip
opozicija demokratų iškeltam prezidentui Andrew Jacksonui, po dviejų dešimtmečių iširo. Šiandien politiniame federacijos, valstijų ir apygardų gyvenime dominuoja demokratų partija, imanti pradžią iš trečiojo šalies prezidento Thomaso Jeffersono, ir respublikonų partija, įkurta 1854 metais.

Respublikonų ir demokratu partijų ilgaamžiškumą galima aiškinti tuo, kad jos nėra monolitinės ideologinės organizacijos, o tik netvirtos valstijų ir vietinių partijų sąjungos, sudaromos kas ketverius metus prezidento rinkimams. Abi partijos varžosi dėl plataus centrinio JAV rinkėjų sluoksnio balsų, ir nors respublikonai apskritai yra konservatyvesni už demokratus, abi partijos turi ir palyginti liberalų, ir konservatyvų sparną, kurie nuolat kovoja dėl įtakos.

Vis dėlto veikia ir kitos partijos, ir kartais joms pasiseka išrinkti savo kandidatus į valstijų ir vietinius valdžios organus ir daryti jiems tam tikrą įtaką. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje socialistų partijos nariai buvo išrinkti į Atstovų rūmus ir daugiau nei 50 miestų ir miestelių merais. Pažangos partijos atstovas daugeli metų užėmė Viskonsino gubernatoriaus postą, o 1974 metais nepriklausomas kandidatas tapo Meino valstijos gubernatoriumi.

Respublikonų ir demokratų partijos varžosi dėl valstybinių postų kiekviename politinės struktūros lygmenyje – miestų tarėjų, merų, valstijų gubernatorių, Kongreso narių ir prezidento. Šie pareigūnai atrenkami dviejų dalių proceso metu: pirma juos turi pasiūlyti jų partijos, o paskui jie turi įveikti kitos partijos kandidatus visuotiniuose rinkimuose.

Skirtumai tarp pagrindinių partijų, pragmatizmas

Kuo skiriasi dvi dominuojančios Jungtinių Valstijų partijos? Iš tiesų, esminių skirtumų tarp jų nėra, sakoma, jos yra “tarsi du tušti buteliai, skirtingomis etiketėmis”.

Pagrindinių JAV partijų pragmatiškumo pobūdis paremtas tradicija. Pagrindinė to priežastis yra tai, kad partijos yra “atviros” įvairių požiūrių žmonėms tam, kad jie nenusisuktų į mažąsias, atitinkamos ideologijos partijas. Europos partijos, priešingai nei Jungtinių Valstijų, reikalauja lojalumo iš savo atstovų parlamente.

Visgi keletu neaštrių aspektų demokratai skiriasi nuo respublikonų. Iš jų minėtinos dvi: socialiniai partiją remiančių piliečių skirtumai bei kai kurios skirtingos sritys, į kurias koncentruojasi partijos. Amerikiečių parama šioms partijoms pasiskirsčiusi beveik apylygiai, t.y. demokratus nuolatos remia 34 proc., respublikonus 32 proc., o neapsisprendę būna apie 34 procentų rinkėjų. Demokratai paprastai turi didesnę paramą iš moterų, juodaodžių, gaunančių mažas pajamas bei žemesnio išsilavinimo žmonių. Nepaisant to, abi partijos susilaukia panašaus palaikymo iš visų demografinių grupių, neskaitant didžiulio afroamerikiečių pasipriešinimo respublikonams. Nė viena partija (kaip kitose šalyse) neatstovauja vien tik valstiečių, darbininkų, ar kokios nors etninės ar kalbinės grupės interesų. Nors tiek demokratai, tiek respublikonai panašaus dėmesio susilaukia tiek iš liberaliųjų, tiek iš konservatyviųjų grupės, pastebima tendencija, kad demokratų partijos gretose daugiau liberalų (trečdalis demokratų save laiko liberalais, tuo tarpu respublikonų tik 1 proc.), o respublikonų gretose – konservatorių (tik 4 proc. liberalų, ir netgi daugiau nei pusė respublikonų vadina save konservatoriais). Beje, kalbant apie demokratus, yra žinomas faktas, kad ši partija ilgai stengėsi tiesti tiltą, kad apjungtų pietų konservatorius ir šiaurės liberalus. Šitaip partijos labui yra derinami įvairūs skirtingi interesai ir netgi ypač „besikertantys“ valdžios elementai. Sociologinė – ekonominė bei demografinė partijų narių charakteristika iš esmės yra formuojama tiek pačios partijos, tiek pačių delegatų nuožiūros. Daugiau nei ketvirtadalis respublikonų yra krikščionys, ir dvigubai daugiau jų yra tarp demokratų. Žydų yra 2 proc. respublikonų ir 8 proc. demokratų tarpe. 31 proc. juodaodžių, ispanikų bei azijiečių yra tarp demokratų, o tarp respublikonų tik 11 proc.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1333 žodžiai iš 3654 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.