Jazas
5 (100%) 1 vote

Jazas

Turinys

Džiazo istorija lietuviškai 3

Lietuviškojo džiazo meka 5

Kaunas Jazz – ne vien festivalis 6

Vilnius Jazz 10

Naudota literatūra: 12

Džiazo istorija lietuviškai

Pagaliau sulauksime lietuviškos džiazo istorijos knygos. Šalyje, kuri pretenduoja vos ne į džiazo tėvynės (bent jau europietiškos sub – tėvynės) vardą, tai galėjo įvykti gerokai anksčiau. Na, bet kaip jau yra, taip yra. Geriau vėliau, nei niekada. Ypač, jei, kaip žadama, ji bus vadovėliu muzikos mokykloms ir konservatorijoms. Bet tuomet dar svarbiau, kokia tai bus knyga, ką joje ras būsimas skaitytojas. Bent man, iškilo du kausimai. Pirmiausia, versti ar rašyti naują knygą? Ir antra, jei rašyti naują knygą, tai ar gali joje būti kažkas, pateisinančio sprendimą išdėstyti seniai žinomus faktus naujai?

 

Dauguma pažįstamų, išgirdę apie šį džiugų įvykį, reaguodavo klausimu „O ką, argi negalima išversti kokią gerą pripažintą vakarietišką džiazo istoriją?“. Čia yra bent keli argumentai. Pirma, visos garsios džiazo istorijos parašytos jau gana seniai – prieš 20-30 metų. Nors kažkokių ryškių, revoliucinių pakitimų per tą laiką džiaze neįvyko, muzikos prigrota ganėtinai nemažai. Džiazo panteonas nepasipildė Miles Davis’o ar John Coltrane’o rango žvaigždėmis, bet gerų, originalių muzikantų per šiuos kelis dešimtmečius tikrai buvo. Beje, svarbi ne vien naujų faktų ar asmenybių gausa. Per 30 metų turėjo pasikeisti ir požiūris į džiazo istoriją. 

Kita priežastis – tai galimybė pasaulio džiazo istoriją papildyti skyriumi apie lietuvišką sceną, juolab egzistuoja gana populiari (ir neblogai argumentuota) teorija apie Vilniaus džiazo fenomeną. Gal tokį skyrių galima bandyti „prikabinti“ ir prie kokios verstinės džiazo biblijos, pavyzdžiui kanonizuotų Collier’o arba Berendt’o veikalų? Atrodytų keistokai. Nekalbant apie tai, kad reikėtų autorių leidimo, o čia šansai išvis nuliniai. Beje, pabandęs atsekti, kokie gi yra Lietuvos džiazo istoriografijos pasiekimai, pamačiau, kad situacija šioje srityje yra labai keista. Džiazo fanai gerai žino kelis neblogus straipsnius apie Lietuvos džiazą. Tai visų pirma labai įžvalgios Olego Molokojedovo „stebėtojo pastabos“, publikuotos žurnaluose „Vilnius“ Vol.3, No.5, 1996 ir „Jazz Quadrat“ No.2 (4), 1998 bei jo essė „Dvi kultūros“, skirtas „Vilniaus mokyklos“ fenomeno analizei. Lietuvos džiazo entuziastas Bernd’as Jahnke straipsnyje „Jazz in Lithuania“ labiau akcentuoja nūdienos aktualijas. Jūratės Kučinskaitės straipsniuose taip pat rasime istorinių ekskursų, bet ją labiau domina ryškiausių Lietuvos džiazo kūrėjų – GTČ (V.Ganelino, V.Tarasovo ir V.Čekasino), P.Vyšniausko, V.Labučio kūrybos analizė. Yra dar Aušros Listavičiūtės „Lietuvos džiazo muzikantų katalogas 1961-1996“ su begale faktų – detaliom diskografijom, koncertų sąrašais ir t.t. Bet tai – ne istorijos knyga, o savotiška duomenų bazė, kurios vertę labai mažina daugybė klaidų, įsivėlusių pirmą kartą renkant tokį didžiulį informacijos kiekį. Tokio projekto vieta – internete, kur galima be triukšmo ištaisyti klaidas ir operatyviai papildyti ją naujais faktais. Bet kokiai duomenų bazei svarbiausia yra aktualumas, o tokio operatyvumo, kaip internete, neįmanoma pasiekti niekur kitur. Be šio katalogo, praktiškai visi čia minimi straipsniai, išskyrus O.Molokojedovo „Džiazo Lietuvoje“ santrauką „Lietuvos ryte“ ir kai kuriuos J.Kučinskaitės straipsnius yra parašyti ne lietuviškai. Taigi, džiazo istorijos knygos atsiradimas būtų tikrai gera proga pateikti melomanams kad ir ne super išsamų, bet sistemišką ir nuoseklų Lietuvos džiazo vystymosi aprašymą.

Jei originalios lietuviškos džiazo istorijos knygos reikalingumas jau nekelia abejonių, tai klausimas, kokia ji turėtų būti, yra labai aktualus. Visgi, pirma džiazo istorija… Ir, ko gero, turinti perspektyvą labai ilgai išlikti vienintele tokia knyga lietuviškai. Aišku, kad geriausia būtų turėti dvi knygas – vieną skirti pasaulio džiazo istorijai, o kitą – tik Lietuvos džiazui. Na, bet laikai, kaip žinia, sunkūs ir reikia džiaugtis jau tuo, kad bus bent viena knyga. Sudarytojai nusprendė suskirstyti ją į tuziną skyrių (vieni jų apibrėžti pagal laiką, kiti – pagal žanrus, plius, kaip jau minėjau, bus skyriai apie džiazą Lietuvoj ir apie specifinius džiazo muzikos elementus). Skyrių rašymas patikėtas žmonėms, kurie turėtų geriausiai išmanyti apie tai, ką juose reikia rašyti. Bendra redakcijos nuostata – neišradinėti dviračio. Kam iš naujo kurti tai, kas jau yra gerai padaryta. Mokymo priemonė – ne vieta naujoms teorijoms ir diskusijoms. Bet kokia tuomet naujos knygos rašymo prasmė? Jei jos skyriai bus autorizuotais, bet nesankcionuotais atitinkamų klasikinių knygų dalių konspektais? Tas Lietuviškas apendiksas? Abejoju. Naujos knygos išleidimas pateisinamas tik tuomet, kai joje yra kažkas, ko dar nebuvo senesniuose analoguose. Ir vien tik papildymas naujais faktais nėra pakankamai svarus argumentas, net jei, kaip kad šiuo atveju, tai turi būti mokymo priemonė. Paprastai, vadovėlių autorių nuostata yra „griežta“ – besimokantys yra absoliutūs debilai, jiems reikia viską pateikti supaprastintai, pageidautina dviskiemeniais ar triskiemeniais žodžiais. Čia jokiu būdu neturi būti nieko naujo ar originalaus, nieko, kas dar
netapo kartų pripažinta ir patvirtinta tiesa. Tai yra, vadovėlis privalo mažiausiai per metrą trenkti pelėsiais. Bet džiazas dar ne toks senas, kaip barokinė muzika ar „Kalevala“. Dar daugelis džiazo reiškinių nėra dorai suprasti ir paaiškinti. Taigi, ar mes nesugebam pateikti jokios naujos teorijos, ar vengiam reikšti skirtingą nuo autoritetų nuomonę, bijodami pasirodyti nepakankami kompetentingais ar, neduok dieve, apsijuokti. Tokiu atveju, aišku, saugiausia yra prisidengti vadovėlio pilkumų ir pakartoti (išversti) „klasiką“.

Nesigilindamas į detales, norėčiau čia pat trumpai panagrinėti, ar labai sudėtinga yra šiais laikais rasti naują džiazo istorijos matymo kampą ir ar įmanoma šiandien pateikti naują, geriau atitinkančią faktus, jo vystymosi teoriją (na, jei ne išsamią visapusišką teoriją, tai bent kažkokias naujas idėjas).

Akivaizdu, kad geriausi šio garbaus žanro laikai liko praeityje. Bet iš didesnio atstumo geriau matyti kas buvo svarbu, o kas – nelabai, daugiau šansų objektyviai įvertinti atskirų fenomenų ir asmenybių vaidmenį. Išgyvenęs nerūpestingą vaikystę New Orlean’e, svaigią jaunystę svingo šokių aikštelėse, be-bop’inius brandos amžiaus ieškojimus ir auto destrukciją 60-jų verpete, džiazas pasibaigė. Tai, kad aktyvaus džiazo vystymosi laikas jau praeityje, 70-jų dešimtmečio džiazo kritikai puikiai nujautė. Bandydami nuvyti nemalonias mintis apie džiazo galą, jie kaip išmanydami šlovino tuo metu populiarų džiazroką ir trimitavo apie fantastiškas džiazo sąjungos su roku, egzotišku folkloru ar dar kažin kuo perspektyvas. Daugumai kritikų jau tada buvo aišku, kad po free toliau džiazo vystymuisi kelio nėra. Neseniai net mūsiškis P.Vyšniauskas šokiravo vietinę džiazo visuomenę, pareikšdamas, kad jam džiazas pasibaigė kartu su John’u Coltrane’u (suprask, su free).

Tai, ką galima buvo skelbti 70-jų dešimtmetyje, dabar skamba tikrai prastai. Bet, panašu, kad užsispyręs kritikų nenoras peržiūrėti džiazo istorijos aiškinimą tiesiog dangsto vengimą pripažinti nemalonias, bet šiandien jau nenuginčijamas išvadas. Kitą vertus, išvados bus visai kitokios, jei naudosime lankstesnę, ne tokią tiesmuką („kol buvo – buvo, kai pražuvo – nebėr“) metodologiją. Pakanka atkreipti dėmesį į tai, kad džiazas, kaip ir bet kuris kitas muzikos žanras, ar, aplamai, meno fenomenas, gali vystytis ne tik imanentiškai, t.y. naudodamas vidinius resursus, bet ir sintezėje su kitais, išoriniais objektais. Tokiu būdu visus džiazo stilius galima suskirstyti į dvi grupes. Sąlyginai galime pavadinti jas evoliuciniais stiliais ir sintetiniais. Tuomet pasidaro aišku, kad pasibaigė tik savaiminio džiazo vystymosi etapas. Deja, tai neišvengiamai reiškia ir įdomiausio, kūrybiškiausio periodo pabaigą, tačiau lieka begalinės džiazo jungimo su kitais muzikos žanrais galimybės. Nors tokių „fusion“ variantų prigalvota jau labai daug, atsiranda vis naujų, pačių netikėčiausių muzikinių stilių. O džiazas yra labai lankstus, jo adaptacinės galimybės yra praktiškai beribės. Tai įrodo ir tokie, atrodytų, neįmanomi junginiai, kaip techno arba acid džiazas. Taigi, ypatingai sielotis nėra reikalo – džiazas gyvens, net jeigu tai, tam tikra prasme, yra gyvenimas po mirties.

Lietuviškojo džiazo meka

Birštone jau tryliktą kartą sušvito pavasarinis džiazo fejerverkas – šio mažo miestelio dovana Lietuvai bei užsienio svečiams.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1408 žodžiai iš 4651 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.