Turinys:
Įvadas 3
Boschas ir alchemija 3
Ankstyvasis periodas (1475-1480) 4
Brandusis periodas (1480-1510) 9
Vėlyvasis periodas (1510-1516) 12
Išvados 14
Lietratūros sąrašas 15
Įvadas
Boscho kūryba – vienas keisčiausių, paslaptingiausių reiškinių Europos meno istorijoje. Dailininko pasaulyje randame demonų, pabaisų, fantastinių gyvūnų, taip pat nuodemingų žmonių. Jo paveikslai kupini sunkiai suprantamos ir iššifruojamos simbolikos. Pasaulinio meno istorijoje nesutinkame dailininko, kurio kūryba iššauktų tokį kiekį įvairiausių interpretacijų ir priešingų įvertinimų.
Aukštojo Renesanso epochoje Boscho kūryba simbolizuoja grįžimą atgal, prie moralės-religijos problematikos, viduramžių meno simboliškumo.
Formali Boscho paveikslų analizė parodo mums naujas jų meninės išraiškos problemas. Atsiranda gana specifinė, anksčiau europiniėje dailėje neegzistavusi, erdvinio pastatymo sistema. Tai naivi ir įmantri kūryba, vis dar užburianti pasaulį savo paslaptimi, kuri žinoma tik tapytojui. Boscho paveiksluose kuo puikiausiai atsispindi žmogaus siela ir jos trukumai bei privalumai (godumas, vargas, liga, prekyba, apgaulė etc.). Tai parodo žanrinės tapybos vystymąsį. Galima sakyti, kad pirmą kartą šitaip netikėtai atskleidžiama žmogiškoji buitis. Taip pat naują prasmę įgavo ir peizažas. Boschas tapo pasaulį tokį, koks jis atrodė sukūrimo dieną. Unikalios panoramos perteikia tapytojo gimtinės peizažus, tai išryškina neįtikėtiną jo kūrybinio matymo laisvę, polėkį. Jo tapyba aiškiaregiška, siužetai fantastiniai. Vaizduojamos Apokalipsės scenos be galo smulkmeniškos, ištapytos mažiausios detalės, kurios perteikia visą šių scenų bjaurumą, groteskiškumą.
Boschas ir alchemija
1978 metais Briuselyje buvo išleista Žako Šaji knyga “Jeronimas Boschas ir jo simboliai”. Ji buvo palankiai sutikta menotyrininkų. Anot Šaji, svarbus reikšminis Boscho kūrinių sluoksnis atskleidžiamas tik labai įdėmiai tiriant jo paveikslų alcheminę simboliką.
Boschas buvo labai vertinamas savo amžininkų, tačiau vėliau, bėgant šimtmečiams jo kūrybos “supratimas” buvo prarastas ir atrastas naujai tik XIX-XX amžiuose.
Boscho simbolinė kalba yra daugiareikšmė, jos prasmė keitėsi nuo autoriui priskiriamų savybių. Dar iki šiol yra ginčijamasi ar jo būta rimto mokslininko, alchemiko, ar dievobaimingo, griežto žmogaus, ar ironiško ir ciniško stebėtojo-eretiko. To meto tikėjimas ir pasaulėžiūra leidžia įvairiai interpretuoti pavaikslų simbolius. Pavyzdžiui vaizduojamos žuvys galėjo reikšti krikščionybę, zodiako ženklą, mėnulį, vasario mėnesį, vandenį, ištvirkavimo atributą, užuominą į kai kurias Olandiškas patarles (“didelė žuvis ėdą mažą”, “kiekviena silkė kabo ant savo uodegos” ir pan.). Dėl savo daugiaprasmiškumo Boscho kūryba yra be galo individuali ir originali. Daugelis menotyrininkų aiškina simbolius kaip alcheminius ženklus. Šaji mano, kad Boschas, nors ir perkandęs šį moksla, buvo jo aršus priešas, laikė tai erezijomis. Seksualinė alchemijos simbolika taip pat leido Boschui apkaltinti šį mokslą ištvirkimu, viena iš septynių mirtinų nuodemių. Gali būti net ir taip, kad ironiškas požiūris į bažnyčią Boscho kūryboje buvo lemtas būtent tuometinės religijos teigiamu požiūriu į alchemijos doktriną.
Boscho kūryba skirstoma trimis etapais: ankstyvasis, brandusis ir vėlyvasis. Kiekvienas jų pažymi menininko pasaulėjautos, gyvenimo tarpsnį, jo dvasinio tobulėjimo kelią.
Ankstyvasis periodas.
Ankstyvieji darbai: “Septynios mirtinos nuodėmės”, “Šykštuolio mirtis”, “Kvailių laivas”, pano “Rojus” ir “Pragaras”, “Nukryžiuotas Kristus”, “Puota Kanoje”, “Ecce homo”, “Fokusininkas”, “Kvailybės operavimas”.
Boscho kūrybos ištakos kaip sakralinis ir buitinis pasaulio veidrodis. Tuo metu dar vyravo sena tapybos maniera. Paveikslai kupini bažnytinio iškilmingumo. Boschas sugriovė šią tradiciją. Jo paveikslai orientuoti į intelektą ir padeda žiūrovui susikurti nepriklausomą nuomonę apie žmoniją, aplinką, religiją. Boschas padėjo išlaisvinti meną nuo perdėtos bažnyčios globos.
Dailininkas pradėjo kurti Hertogenbose (Šiaurės Brabantas). Provincinė tapyba palaipsniui išlaisvinama nuos flamandiškosios tradicijos, technikos ir stiliaus efektų. Iš Boscho kūrybos gimsta olandų XVII amžiaus mokyklos pradžia. Plokšti Olandijos peizažai atitiko dailininko pasaulėjautą, tapyboje atsiskleidė objektyvesnio mąstymo tipas.
Septynios mirtinos nuodėmės. Madridas. Prado muziejus. (medis, aliejus, 120×150)
Unikali kompozicija. Manoma, kad lentos paskirtis galėjo būti scenografinė. Tai vienas iš aiškiausių ir labiausiai pamokančių Boscho kūrinių. Atspindi mažiau paplitusią temą, surišta daugiau su tautiniu humoru, kiekvienas epizodas atliktas žanrinės scenos manieroje, akcentuojami žmogiški santykiai. Scenas seka biblinės citatos: “Kadangi jie, tauta praradusi protą, ir nėra juose prasmės.”, “Paslėpsiu savo veidą ir pamatysiu, kokia bus jų baigtis.” Šios citatos parodo tapybinės pranašystės temą. Paveikslo centre didelis apskritimas vaizduojantis viską matančią akį, kurioje atsispindi nuodėmių iliustracijos.