Jėzaus teresė
5 (100%) 1 vote

Jėzaus teresė

“TROKŠTU PER AMŽIUS GIEDOTI TAVO GAILESTINGUMĄ!”

I. ŠV. JĖZAUS TERESĖS BIOGRAFIJA

Šv. Jėzaus Teresė (Teresa de Ahumada y Cepeda) gimė 1515 metais kovo 28 dieną Ispanijos mieste Aviloje. Ji – trečias kūdikis iš antrosios Don Alonso Sanchez de Cepeda santuokos su Beatriz de Ahumada. Pirmoji žmona Catalina del Peso mirė 1507 metais, palikdama Don Alonso du vaikus. Antrojoje santuokoje gimė dešimt vaikų, todėl “Gyvenimo” knygoje Teresė rašė: “Mes buvome trys seserys ir devyni broliai” (“Gyvenimas” 1, 3). Beatriz de Ahumada mirė 1528 m., būdama 33 metų. Apie savo tėvus Teresė rašė: “Mano tėvas labai mylėjo vargšus, gailėjo ligonių ir net tarnų. Jo gailestis buvo toks didelis, jog niekas nepajėgė jo įtikinti turėti vergų. Jis taip juos užjautė, jog kartą, kai namuose buvo jo brolio vergė, jis bendravo su ja kaip su savo vaiku ir sakė taip užjaučiąs ją, jog negalįs pakelti jos nelaisvės. Jis buvo labai sąžiningas. Niekas niekada negirdėjo jo prisiekinėjant ar priekabiaujant. Jis buvo teisus žmogus”.

“Mano motina taip pat turėjo daug dorybių. Visą gyvenimą kentėjo nuo daugybės ligų. Buvo ypatingai kukli. Nors buvo labai graži, niekada niekam nedavė dingsties manyti, jog jai rūpi jos grožis. Mirė teturėdama trisdešimt trejus metus, tačiau rengėsi kaip daug vyresnė moteris. Ji buvo švelni ir labai inteligentiška. Gyvenime patyrusi daug išmėginimų, ji mirė kaip gera krikščionė” (“Gyvenimas” 1, 1. 2).

Kilusi iš žydų šeimos

Teresės tėvas, don Alonso Sanchez de Cepeda, vienas iš daugelio turtingo žydų pirklio Juan Sanchez de Toledo ir jo žmonos Ines de Cepeda vaikų, gimė Toledo mieste 1480 metais ir 1485 – aisiais dėl žydų persekiojimo Ispanijoje, drauge su visa šeima buvo pakrikštytas. Žydai, iki pat galutinio jų išvarymo iš Ispanijos 1492 metais, buvo verčiami tapti konvertitais arba palikti šalį. Dėl šių aplinkybių Teresės tėvas priklausė vadinamiesiems conversos, iki XVIII a. Ispanijoje persekiotai gyventojų grupei. Daugelis krikščionių negalėjo patikėti konvertitų nuoširdumu, todėl šie ėmė uoliai kovoti prieš savo ankstesnio tikėjimo brolius. Beveik visi to laikotarpio antijudaistiniai raštai buvo parašyti atsivertusių žydų. Dėl tokios situacijos Teresės tėvas paliko Toledą ir 1493 metais persikėlė į Avilą. Šiame mieste šiek tiek išsivadavęs nuo savo praeities ir nusipirkęs bajoro titulą, jis pradėjo naują gyvenimą.

Tokia istorinė situacija, atrodo, labai skaudžiai palietė pačią Teresę. Vėliau “Tobulumo kelyje” ji rašys apie tuščią didžiavimąsi savo kilme ir garbe: “…pasaulis nusirito iki tiek, kad sūnui negarbė pripažinti tėvą, jei jis užima žemesnę vietą visuomenėje nei sūnus. Čia (vienuolyne) taip nėra. Apsaugok, Dieve, net nuo tokios minties: tai būtų pragaras! Tačiau ta, kuri esti aukštesnės kilmės, tebus iš kalbančių apie savo tėvą rečiausiai… O Kristaus draugija, kurioje šv. Petras, būdamas žvejys turėjo daugiau valdžios – nes Viešpats taip norėjo – nei šv. Baltramiejus, būdamas karaliaus sūnumi! Jo Didenybė žinojo kas dėsis pasaulyje, kur tik ir kalbama apie kilmę. Tokios kalbos iš tiesų tevertos ne daugiau nei ginčas, kam geriau tinka purvas – plytoms ar aslai” (“Tobulumo kelias” 27, 5-6). Žydišką žymę turinti tėvo pavardė Sanchez Teresės giminėje pamažu išnyko. Jos broliai bei seserys pasirinko motinos Beatriz de Ahumada arba senelės Ines de Cepeda pavardes. Jie kaip ir tėvas stengėsi tuoktis su krikščionių sūnumis ir dukterimis.

Kitas būdingas conversos ženklas išryškėjo Teresės šeimoje, kai visi Teresės broliai iškeliavo į Vakarų Indiją, dabartinę Lotynų Ameriką, kur niekas nesidomėjo tikrąja jų kilme.

Vaikystė ir jaunystė

Pati Teresė apie savo vaikystę “Gyvenimo” knygoje pasako-ja: “Mes buvome trys seserys ir devyni broliai. Dievo malone visi, išskyrus mane, savo dorybėmis buvo panašūs į tėvus; nors buvau tėvo numylėtinė… Mano broliai ir seserys nesulaikė manęs nuo tarnystės Dievui. Turėjau vieną brolį, beveik mano metų, (Rodrigo de Cepeda, dviem metais vyresnis už Teresę) jį mylėjau labiausiai, nors mylėjau visus, o jie – mane. Mudu drauge skaitydavome šventųjų istorijas. Svarstydama apie šventųjų kankinystes, maniau, kad laimę būti danguje jie pelnė menka kaina, ir aš norėjau mirti taip pat kaip jie.” (“Gyvenimas” 1, 3 – 4). Kai Rodrigo buvo 11, o Teresei– 9 metai, degdami uolumu, jie nusprendė keliauti į maurų šalį, kad ten mirtų kankinių mirtimi ir “greitai išvystų Dievą”. Mažieji bėgliai jau buvo nuėję nemenką atstumą, kai priešais išvydo savo dėdę Francesco Alvarez, kuris paliepė tučtuojau grįžti į namus. “Matydami, kad neįmanoma patekti ten, kur galėtume žūti dėl Dievo, nutarėme tapti atsiskyrėliais. Sode, prie namo, kaip įmanydami stengėmės statyti celes iš akmenukų, kurios greitai sugriūdavo; niekas nepadėjo įgyvendinti mūsų troškimo. Dar ir šiandien jaudinuosi, matydama kaip anksti Dievas suteikė man tai, ką vėliau dėl savo kaltės praradau” (“Gyvenimas” 1, 3 – 5).

Bėgant metams Teresės žavesys ir grožis augo. Jos interesai keitėsi. Pamažu ji pamiršo ankstesnį amžinos laimės troškimą: “Vis labiau įpratau skaityti riterių romanus, kuriuos
turėjo mano motina; pradėjau puoštis ir troškau patikti savo išore; iš savo giminaitės perėmiau viską, kas man kenkė; labai rūpinausi savo garbe; Dievas suteikė man malonę, kad, kur tik nueidavau, sukeldavau simpatiją ir buvau visų mylima” (“Gyvenimas” 2, 1.2.3.7.8). Nors Dievo kvietimo ji nebegirdėjo, išdidumas ir garbė buvo jos ramstis: “Aš taip rūpinausi savo garbe, jog, rodės, niekas pasaulyje šio nusistatymo nebūtų pajėgęs pakeisti” (“Gyvenimas” 2, 3).

Šiuo Teresės gyvenimo laikotarpiu išryškėja kova dėl pašaukimo, kuriai įtakos turėjo tėvo sprendimai, įvairūs susitikimai ir geros knygos. 1531 metais tėvas, matydamas dukters polinkį į tuštybę, nusprendžia išleisti ją į seserų augustiniečių pensionatą Aviloje. “Tai buvo taip apdairiai sumanyta, jog tik aš ir viena kita giminaitė apie tai žinojo; buvo laukiama tinkamos progos, kad man neatrodytų labai netikėta pradėti mokslą vienuolyno mokykloje. Pirmąsias aštuonias dienas ten labai kentėjau, labiau dėl to, jog įtariau, kad mano tuštybė yra žinoma. Praėjus aštuonioms dienoms ar dar greičiau, ten jaučiausi labiau patenkinta, nei savo tėvo namuose” (“Gyvenimas” 2, 6. 8). Jos auklėtoja Maria Briceno dvasiniais pašnekesiais sugebėjo vėl atgaivinti užmirštą Dievo troškimą ir įžiebti gilaus vidinio gyvenimo ugnį. Vis dažniau ir aštriau iškildavo pašaukimo klausimai, kuriems ji atvirai priešinosi. Savo nuodėmklausiui Teresė kartą pasakė: “Bijau, kad būsiu pašaukta į vienuolyną”, tačiau ji bijojo ir santuokos (“Gyvenimas” 3, 2). Apie savo įstojimo į vienuolyną motyvus ji rašo: “Kitame vienuolyne turėjau gerą draugę ir tai buvo priežastis, kodėl aš galvodama, jei man tektų tapti vienuole, troškau būti ne kur nors kitur, o tik tame vienuolyne, kur buvo ji. Labiau paisiau to, kas tenkina mano tuštybę, nei to, kas geriau mano sielai” (“Gyvenimas” 3, 3). “Nors mano valia dar ne visai linko į vienuolyną, supratau, kad tai geriausias ir saugiausias luomas; tad pasiryžau po truputį prisiversti su tuo sutikti” (“Gyvenimas” 3, 5). “Vienuolinio gyvenimo sunkumai ir kančios negalėjo būti didesni už kančias skaistykloje; o aš iš tiesų užsitarnavau pragarą: nedaug tereiškė gyvenimą pragyventi tartum skaistykloje, po kurios tiesiai keliausiu į dangų, nes tik to tetroškau”. “Velnias baugino mane, kad neištversiu vienuolinio gyvenimo sunkumų, kadangi esu per daug išlepinta. Nuo to gyniausi mintimis apie Kristaus kančias, nes iškęsti keletą skausmų dėl Jo nebūtų kažin kas” (“Gyvenimas” 3, 6). Vis dėlto, svarbiau-sia priežastis buvo užsimezgęs asmeninis ryšys su Jėzumi iš Nazareto.

1535 m. lapkričio 2 d., negavusi tėvo sutikimo stoti į vienuolyną, Teresė slapta palieka tėvo namus ir pasibeldžia į Avilos seserų karmeličių Įsikūni-jimo vienuolyną: “Kai ėjau iš tėvo namų, taip stipriai išgyvenau išsisky-rimą, jog manau, kad mirštant skausmas nebus didesnis. Atrodė, kad mano kaulai atsiskiria vienas nuo kito. Kadangi meilė Dievui manyje nebuvo tokia stipri, kad pajėgčiau pasipriešinti meilei tėvui ir giminaičiams, mane taip viskas kaustė, jog žengti toliau be Viešpaties pagalbos, mano svarstymai nebūtų padėję” (“Gyvenimas” 4, 1).

Tačiau vėliau Teresė rašys: “Vos tik gavau abitą, Viešpats leido suprasti, kaip labai Jis apdovanoja tuos, kurie prisiverčia Jam tarnauti… Iškart pastebėjau didelį vidinį džiaugsmą, neapleidžiantį manęs iki šiol, ir Dievas pakeitė mano sielos sausrą į giliausią palaimą. Visas vienuolinis gyvenimas mane labai džiugino” (“Gyvenimas”4, 2).

Netrukus Teresė sunkiai susirgo. Susirūpinęs tėvas išvežė dukterį gydytis į Becedas gydyklą. Pakeliui į rankas jai pateko pranciškono Francisco de Osuna knyga apie susitelkimo maldą “Trečioji dvasinė abėcėlė”: ”Nors pirmaisiais metais skaitydavau geras knygas (apie kitokias nenorėjau nieko girdėti, nes jau buvau supratusi, kokią žalą jos man padarė), vis dėlto nežinojau, kaip elgtis maldos metu ir kaip susikaupti. Todėl labai džiaugiausi šia knyga ir tvirtai apsisprendžiau visomis išgalėmis eiti šiuo (maldos) keliu.” (“Gyvenimas” 4, 7). Gydymas nedavė jokių rezultatų ir Teresė turėjo grįžti atgal į Avilą. Pamačiusi žemiškųjų gydytojų bejėgiškumą, trokšdama pasveikti, kad galėtų tarnauti Dievui, Teresė nutarė kreiptis į dangiškuosius. Ypatingu užtarėju ji pasirinko šv. Juozapą: “Aiškiai mačiau, kaip šis mano valdovas ir tėvas išgelbėjo mane geresniu būdu, negu prašiau, ne tik iš šios nelaimės, bet iš dar didesnių bėdų, grėsusių mano geram vardui ir sielos išganymui” (“Gyvenimas” 6, 6). Visą ligos laiką Teresė buvo stebėtinai kantri ir atsidavusi Dievo valiai. Ji aiškiai matė, kad kantrybę ir paguodą gauna iš Dievo vidinėje maldoje ir kad žmogus gali Jį sutikti kiekvienoje situacijoje. Pagaliau 1542 metais Teresė pasveiksta ir vėl įsijungia į vienuolyno gyvenimą.

Apie tolimesnį savo gyvenimą ji sako, kad vis labiau ir labiau į jį ėmė brautis tuštybė. Visomis išgalėmis vengdama sunkiai nusidėti, Teresė į mažas kasdienines klaidas beveik nekreipė dėmesio, manydama (tai patvirtino ir nuodėmklausiai), kad tai ne nuodėmės ir kad šių mažų blogybių neįmanoma išvengti. Teresė buvo labai jautri
aplinkinių nuomonei apie ją ir negalėjo atsispirti norui jiems patikti. Būdama maloni, draugiška, aštraus proto, kupina humoro, Teresė sukeldavo simpatiją ir palankumą. Patraukdama prie savęs žmones, ji ir pati prie jų prisirišdavo. Visa tai ją tolino nuo Dievo. Širdyje Teresė nuolat jautė pašaukimą tobulesniam vidinės maldos gyvenimui, tačiau nepajėgė atsispirti savo prigimties polinkiams. Nepakeliama kova dėl vidinės maldos truko dvidešimt metų. Kovodama šią kovą, Teresė vienerius metus praleido nesimelsdama vidine malda. Taip atsitiko ne dėl jos paviršutiniškumo. Teresė rašo: “Tai buvo pats pikčiausias man iškrėstas velnio triukas, pridengtas nuolankumu: pradėjau bijoti vidinės maldos, nes jaučiausi pražuvusi. Man atrodė geriau elgtis taip, kaip daugelis … ir kalbėti tik privalomas lūpų maldas, ir daugiau nesiimti vidinės maldos bei intymaus bendravimo su Dievu, nes buvau verta būti su velniais” (“Gyvenimas” 7, 1). Remdamasi savo patyrimu, vėliau ji rašys, kad toks “nuolankumas” – pati blogiausia piktojo apgaulė ir ragins visus, kad ir kaip labai jie nusidėtų, jokiu būdu niekada neapleisti vidinės maldos. Po tėvo laidotuvių, nuraminta ir padrąsinta vieno domininkono, ji vėl pradėjo melstis vidine malda ir daugiau jos neapleido, nors blaškėsi “kaip audringa jūra, nesigėrėdama Dievu ir nesidžiaugdama pasauliu”.

Galutinis atsivertimas

Šiuo laikotarpiu Teresė labai daug skaitė, ieškodama knygose to, kas labiausiai padėtų pažinti ir pamilti Dievą. Kadangi nebuvo apdovanota gera atmintimi ir sugebėjimu nuosekliai mąstyti, Teresė tiesiog įkūnydavo savo gyvenime tai, ką perskaitė. Ji niekuomet nekopijavo šventųjų gyvenimo ir savo raštuose cituoja juos tik tam, kad pasiremtų didesniu autoritetu.

Šventosios atsivertimui labai didelę įtaką padarė šv. Augustino “Išpažinimai”: “Kai pradėjau skaityti “Išpažinimus”, atrodė kad juose regiu save. Pradėjau labai melstis šiam garbingam šventajam. Skaitydama apie jo atsivertimą, kaip jis išgirdo balsą sode, širdyje jaučiau, tarsi ir mane Viešpats būtų pašaukęs” (“Gyvenimas” 9, 8). Šis galutinis atsivertimas, kurį Teresė išgyveno būdama 39 metų, 1554 m. gavėnioje, viena vertus, atskleidžia visišką jos bejėgiškumą, kita vertus – joje veikiantį Dievą, kuris pats ją susigrąžino sau. “Mano siela jau buvo pavargusi, tačiau blogi įpročiai nedavė jai ramybės, nors ji jos troško” (“Gyvenimas” 9, 1). Teresė skausmingai patiria savo ribotumą, tačiau: “Vieną dieną atsitiko man taip, kad įeidama į koplyčią, išvydau statulą, kuri buvo paskolinta vienai šventei. Ji vaizdavo labai žaizdotą Kristų. Statula buvo tokia jaudinanti, kad, matydama Jį tokį sužeistą, akimirksniu buvau sukrėsta iki sielos gelmių, nes ji puikiai atskleidė, ką Jis dėl mūsų iškentėjo. Taip aiškiai jutau, kaip menkai atsidėkojau Jam už šitas žaizdas, jog atrodė, plyš širdis. Apsipylusi ašaromis, parpuoliau prieš Jį, maldaudama suteikti jėgų, kad niekuomet Jo nebeįžeisčiau” (“Gyvenimas” 9, 1). Dėl savo bejėgiškumo ji su ašaromis parpuola prieš Tą, kuris gali padėti: “Man rodos, tuomet Jam pasakiau, kad neatsikelsiu, kol Jis manęs neišklausys”. Tai, kas atrodė neįmanoma, dabar įvyko. “Savimi nebepasitikėjau, bet visas mano pasitikėjimas rėmėsi Dievu” (“Gyvenimas” 9, 3). “Mąstydama apie Jo meilę man, vėl įgydavau drąsos, nes niekada nepalioviau Juo pasitikėti, tačiau savimi labai nepasitikėjau” (“Gyvenimas” 9, 7). Nenuostabu, jog tvirtai įsitikinusi Teresė rašys: “Po to Viešpats atvedė mane, kaip dabar matyti, į saugų išganymo uostą” (“Gyvenimas” 8, 4).

Mistinės malonės

Atrodo, Viešpats tik ir laukė jos atsivertimo, kad galėtų apdovanoti gausiomis, nuolat augančiomis mistinėmis malonėmis: “Kai pradėjau vengti nuodėmės progų ir atsiduoti vidinei maldai, Viešpats ėmė dovanoti man malones, kaip tas, kuris tik ir troško, kad jas priimčiau” (“Gyvenimas” 23, 2).

To laikotarpio Ispanijoje buvo ryškus religinis ir kultūrinis pakilimas: Bažnyčia kanonizavo net 28 šventuosius, gyvenusius tame “aukso amžiuje”. Tačiau daug žmonių nukrypo į kraštutinumus: “alumbrados” (“apšviestieji”), – dažniausiai su savo rato pseudomistikėmis ir regėtojomis, – kėlė grėsmę Bažnyčiai ir buvo likviduoti inkvizicijos, taip pat sesuo Kryžiaus Magdalena, garsėjusi šventumu, stebuklais ir pranašys-tėmis, sugebėjusi apgauti daugelį dvasios vadovų ir mirties patale prisipažinusi, kad visos jos “mistinės malonės” – sandėrio su velniu vaisius. Todėl nenuostabu, kad šiuo sunkiu laikotarpiu, nesuprasdama Dievo veikimo ir bijodama apsirikti, Teresė kreipėsi į dvasios vadovus, ieškodama patarimo: “Kadangi Jo Didenybė troško mane apšviesti, kad daugiau Jo nebeįžeidinėčiau ir pažinčiau, kiek esu Jam skolinga, mano baimė taip išaugo, kad uoliai ėmiau ieškoti dvasininkų, su kuriais galėčiau pasitarti” (“Gyvenimas” 23, 3).

Šv. Teresės gyvenime gausu ypatingų mistinių patirčių. Kartą besimelsdama ji išvysta “nuostabiai spindinčias Kristaus rankas”, po kelių dienų, kupina nuostabos, regi Kristaus veidą, vėliau pasirodo pats Kristus, “toks, koks vaizduojamas prisikėlęs, pilnas grožio ir didybės” (“Gyvenimas” 28, 2 – 3).
visuomet Viešpats pasirodydavo man Prisikėlusiojo pavidalu, taip pat ostijoje, išskyrus tuomet, kai parodė man savo žaizdas, kad sustiprintų kančioje. Kartais, nors retai, pasirodydavo su erškėčių vainiku; kartais – nešantis kryžių, kaip minėjau, dėl mano ar kitų žmonių vargų. Tačiau visuomet pasirodydavo šlovingu kūnu” (“Gyvenimas” 29, 4). Visose vizijose ji jaučia betarpišką Viešpaties buvimą. Tai, ką Teresė “girdi” ar “mato” vyksta spontaniškai, nevalingai, todėl ji tai priima kaip dovaną. Ji rašo, kad vizijos metu siela panaši į vašką, kuriame kažkas įspaudžia antspaudą ir supranta, kad to, ką patiria, nepajėgia išreikšti žodžiais.

Šiandien populiarus žodis “mistika” yra apgaubtas įvairių neaiškumų ir nesusipratimų. Dažnai jis siejamas su ypatingomis patirtimis: ekstazėmis, vizijomis, levitacijomis, apreiškimais. Nors “Gyvenimo” knygoje Teresė daug pasakoja apie tokias patirtis, tai anaiptol nėra jos mokymo apie vidinę maldą esmė. Krikščioniškoji tradicija moko, kad Triasmenis Dievas, atsigręžiantis į mus Jėzuje iš Nazareto, leidžia save vis giliau pažinti ir patirti visiškai dovanai ir nepelnytai. Tačiau šis Dievo patyrimas neturėtų būti suprantamas pernelyg siaurai, įspraudžiant jį į jausmingumo ar ypatingų patirčių rėmus. Jis apima visą tikėjimo sritį. Mistikai ir mistikės – tai žmonės, kuriems kelias į susitikimą su Dievu yra tikėjimo kelias. Būtent tai buvo svarbiausia šv. Teresei.

Teresė pastebi, kad visos ypatingos Dievo malonės keičia ją ir skatina dar labiau mylėti Dievą. Anksčiau ji negalėjo patikėti, kad Dievas gali teikti savo dovanas tokiai varganai būtybei, kaip ji; dabar pradeda suprasti, kad Jis teikia ypatingas savo malones tam, kad dar labiau ją patrauktų prie savęs.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2854 žodžiai iš 9442 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.