Jėzaus teresė
5 (100%) 1 vote

Jėzaus teresė

11213141516171

“TROKŠTU PER AMŽIUS GIEDOTI TAVO GAILESTINGUMĄ!”

I. ŠV. JĖZAUS TERESĖS BIOGRAFIJA

Šv. Jėzaus Teresė (Teresa de Ahumada y Cepeda) gimė 1515 metais kovo 28 dieną Ispanijos mieste Aviloje. Ji – trečias kūdikis iš antrosios Don Alonso Sanchez de Cepeda santuokos su Beatriz de Ahumada. Pirmoji žmona Catalina del Peso mirė 1507 metais, palikdama Don Alonso du vaikus. Antrojoje santuokoje gimė dešimt vaikų, todėl “Gyvenimo” knygoje Teresė rašė: “Mes buvome trys seserys ir devyni broliai” (“Gyvenimas” 1, 3). Beatriz de Ahumada mirė 1528 m., būdama 33 metų. Apie savo tėvus Teresė rašė: “Mano tėvas labai mylėjo vargšus, gailėjo ligonių ir net tarnų. Jo gailestis buvo toks didelis, jog niekas nepajėgė jo įtikinti turėti vergų. Jis taip juos užjautė, jog kartą, kai namuose buvo jo brolio vergė, jis bendravo su ja kaip su savo vaiku ir sakė taip užjaučiąs ją, jog negalįs pakelti jos nelaisvės. Jis buvo labai sąžiningas. Niekas niekada negirdėjo jo prisiekinėjant ar priekabiaujant. Jis buvo teisus žmogus”.

“Mano motina taip pat turėjo daug dorybių. Visą gyvenimą kentėjo nuo daugybės ligų. Buvo ypatingai kukli. Nors buvo labai graži, niekada niekam nedavė dingsties manyti, jog jai rūpi jos grožis. Mirė teturėdama trisdešimt trejus metus, tačiau rengėsi kaip daug vyresnė moteris. Ji buvo švelni ir labai inteligentiška. Gyvenime patyrusi daug išmėginimų, ji mirė kaip gera krikščionė” (“Gyvenimas” 1, 1. 2).

Kilusi iš žydų šeimos

Teresės tėvas, don Alonso Sanchez de Cepeda, vienas iš daugelio turtingo žydų pirklio Juan Sanchez de Toledo ir jo žmonos Ines de Cepeda vaikų, gimė Toledo mieste 1480 metais ir 1485 – aisiais dėl žydų persekiojimo Ispanijoje, drauge su visa šeima buvo pakrikštytas. Žydai, iki pat galutinio jų išvarymo iš Ispanijos 1492 metais, buvo verčiami tapti konvertitais arba palikti šalį. Dėl šių aplinkybių Teresės tėvas priklausė vadinamiesiems conversos, iki XVIII a. Ispanijoje persekiotai gyventojų grupei. Daugelis krikščionių negalėjo patikėti konvertitų nuoširdumu, todėl šie ėmė uoliai kovoti prieš savo ankstesnio tikėjimo brolius. Beveik visi to laikotarpio antijudaistiniai raštai buvo parašyti atsivertusių žydų. Dėl tokios situacijos Teresės tėvas paliko Toledą ir 1493 metais persikėlė į Avilą. Šiame mieste šiek tiek išsivadavęs nuo savo praeities ir nusipirkęs bajoro titulą, jis pradėjo naują gyvenimą.

Tokia istorinė situacija, atrodo, labai skaudžiai palietė pačią Teresę. Vėliau “Tobulumo kelyje” ji rašys apie tuščią didžiavimąsi savo kilme ir garbe: “…pasaulis nusirito iki tiek, kad sūnui negarbė pripažinti tėvą, jei jis užima žemesnę vietą visuomenėje nei sūnus. Čia (vienuolyne) taip nėra. Apsaugok, Dieve, net nuo tokios minties: tai būtų pragaras! Tačiau ta, kuri esti aukštesnės kilmės, tebus iš kalbančių apie savo tėvą rečiausiai… O Kristaus draugija, kurioje šv. Petras, būdamas žvejys turėjo daugiau valdžios – nes Viešpats taip norėjo – nei šv. Baltramiejus, būdamas karaliaus sūnumi! Jo Didenybė žinojo kas dėsis pasaulyje, kur tik ir kalbama apie kilmę. Tokios kalbos iš tiesų tevertos ne daugiau nei ginčas, kam geriau tinka purvas – plytoms ar aslai” (“Tobulumo kelias” 27, 5-6). Žydišką žymę turinti tėvo pavardė Sanchez Teresės giminėje pamažu išnyko. Jos broliai bei seserys pasirinko motinos Beatriz de Ahumada arba senelės Ines de Cepeda pavardes. Jie kaip ir tėvas stengėsi tuoktis su krikščionių sūnumis ir dukterimis.

Kitas būdingas conversos ženklas išryškėjo Teresės šeimoje, kai visi Teresės broliai iškeliavo į Vakarų Indiją, dabartinę Lotynų Ameriką, kur niekas nesidomėjo tikrąja jų kilme.

Vaikystė ir jaunystė

Pati Teresė apie savo vaikystę “Gyvenimo” knygoje pasako-ja: “Mes buvome trys seserys ir devyni broliai. Dievo malone visi, išskyrus mane, savo dorybėmis buvo panašūs į tėvus; nors buvau tėvo numylėtinė… Mano broliai ir seserys nesulaikė manęs nuo tarnystės Dievui. Turėjau vieną brolį, beveik mano metų, (Rodrigo de Cepeda, dviem metais vyresnis už Teresę) jį mylėjau labiausiai, nors mylėjau visus, o jie – mane. Mudu drauge skaitydavome šventųjų istorijas. Svarstydama apie šventųjų kankinystes, maniau, kad laimę būti danguje jie pelnė menka kaina, ir aš norėjau mirti taip pat kaip jie.” (“Gyvenimas” 1, 3 – 4). Kai Rodrigo buvo 11, o Teresei– 9 metai, degdami uolumu, jie nusprendė keliauti į maurų šalį, kad ten mirtų kankinių mirtimi ir “greitai išvystų Dievą”. Mažieji bėgliai jau buvo nuėję nemenką atstumą, kai priešais išvydo savo dėdę Francesco Alvarez, kuris paliepė tučtuojau grįžti į namus. “Matydami, kad neįmanoma patekti ten, kur galėtume žūti dėl Dievo, nutarėme tapti atsiskyrėliais. Sode, prie namo, kaip įmanydami stengėmės statyti celes iš akmenukų, kurios greitai sugriūdavo; niekas nepadėjo įgyvendinti mūsų troškimo. Dar ir šiandien jaudinuosi, matydama kaip anksti Dievas suteikė man tai, ką vėliau dėl savo kaltės praradau” (“Gyvenimas” 1, 3 – 5).

Bėgant metams Teresės žavesys ir grožis augo. Jos interesai keitėsi. Pamažu ji pamiršo ankstesnį amžinos laimės troškimą: “Vis labiau įpratau skaityti riterių romanus, kuriuos
turėjo mano motina; pradėjau puoštis ir troškau patikti savo išore; iš savo giminaitės perėmiau viską, kas man kenkė; labai rūpinausi savo garbe; Dievas suteikė man malonę, kad, kur tik nueidavau, sukeldavau simpatiją ir buvau visų mylima” (“Gyvenimas” 2, 1.2.3.7.8). Nors Dievo kvietimo ji nebegirdėjo, išdidumas ir garbė buvo jos ramstis: “Aš taip rūpinausi savo garbe, jog, rodės, niekas pasaulyje šio nusistatymo nebūtų pajėgęs pakeisti” (“Gyvenimas” 2, 3).

Šiuo Teresės gyvenimo laikotarpiu išryškėja kova dėl pašaukimo, kuriai įtakos turėjo tėvo sprendimai, įvairūs susitikimai ir geros knygos. 1531 metais tėvas, matydamas dukters polinkį į tuštybę, nusprendžia išleisti ją į seserų augustiniečių pensionatą Aviloje. “Tai buvo taip apdairiai sumanyta, jog tik aš ir viena kita giminaitė apie tai žinojo; buvo laukiama tinkamos progos, kad man neatrodytų labai netikėta pradėti mokslą vienuolyno mokykloje. Pirmąsias aštuonias dienas ten labai kentėjau, labiau dėl to, jog įtariau, kad mano tuštybė yra žinoma. Praėjus aštuonioms dienoms ar dar greičiau, ten jaučiausi labiau patenkinta, nei savo tėvo namuose” (“Gyvenimas” 2, 6. 8). Jos auklėtoja Maria Briceno dvasiniais pašnekesiais sugebėjo vėl atgaivinti užmirštą Dievo troškimą ir įžiebti gilaus vidinio gyvenimo ugnį. Vis dažniau ir aštriau iškildavo pašaukimo klausimai, kuriems ji atvirai priešinosi. Savo nuodėmklausiui Teresė kartą pasakė: “Bijau, kad būsiu pašaukta į vienuolyną”, tačiau ji bijojo ir santuokos (“Gyvenimas” 3, 2). Apie savo įstojimo į vienuolyną motyvus ji rašo: “Kitame vienuolyne turėjau gerą draugę ir tai buvo priežastis, kodėl aš galvodama, jei man tektų tapti vienuole, troškau būti ne kur nors kitur, o tik tame vienuolyne, kur buvo ji. Labiau paisiau to, kas tenkina mano tuštybę, nei to, kas geriau mano sielai” (“Gyvenimas” 3, 3). “Nors mano valia dar ne visai linko į vienuolyną, supratau, kad tai geriausias ir saugiausias luomas; tad pasiryžau po truputį prisiversti su tuo sutikti” (“Gyvenimas” 3, 5). “Vienuolinio gyvenimo sunkumai ir kančios negalėjo būti didesni už kančias skaistykloje; o aš iš tiesų užsitarnavau pragarą: nedaug tereiškė gyvenimą pragyventi tartum skaistykloje, po kurios tiesiai keliausiu į dangų, nes tik to tetroškau”. “Velnias baugino mane, kad neištversiu vienuolinio gyvenimo sunkumų, kadangi esu per daug išlepinta. Nuo to gyniausi mintimis apie Kristaus kančias, nes iškęsti keletą skausmų dėl Jo nebūtų kažin kas” (“Gyvenimas” 3, 6). Vis dėlto, svarbiau-sia priežastis buvo užsimezgęs asmeninis ryšys su Jėzumi iš Nazareto.

1535 m. lapkričio 2 d., negavusi tėvo sutikimo stoti į vienuolyną, Teresė slapta palieka tėvo namus ir pasibeldžia į Avilos seserų karmeličių Įsikūni-jimo vienuolyną: “Kai ėjau iš tėvo namų, taip stipriai išgyvenau išsisky-rimą, jog manau, kad mirštant skausmas nebus didesnis. Atrodė, kad mano kaulai atsiskiria vienas nuo kito. Kadangi meilė Dievui manyje nebuvo tokia stipri, kad pajėgčiau pasipriešinti meilei tėvui ir giminaičiams, mane taip viskas kaustė, jog žengti toliau be Viešpaties pagalbos, mano svarstymai nebūtų padėję” (“Gyvenimas” 4, 1).

Tačiau vėliau Teresė rašys: “Vos tik gavau abitą, Viešpats leido suprasti, kaip labai Jis apdovanoja tuos, kurie prisiverčia Jam tarnauti… Iškart pastebėjau didelį vidinį džiaugsmą, neapleidžiantį manęs iki šiol, ir Dievas pakeitė mano sielos sausrą į giliausią palaimą. Visas vienuolinis gyvenimas mane labai džiugino” (“Gyvenimas”4, 2).

Netrukus Teresė sunkiai susirgo. Susirūpinęs tėvas išvežė dukterį gydytis į Becedas gydyklą. Pakeliui į rankas jai pateko pranciškono Francisco de Osuna knyga apie susitelkimo maldą “Trečioji dvasinė abėcėlė”: ”Nors pirmaisiais metais skaitydavau geras knygas (apie kitokias nenorėjau nieko girdėti, nes jau buvau supratusi, kokią žalą jos man padarė), vis dėlto nežinojau, kaip elgtis maldos metu ir kaip susikaupti. Todėl labai džiaugiausi šia knyga ir tvirtai apsisprendžiau visomis išgalėmis eiti šiuo (maldos) keliu.” (“Gyvenimas” 4, 7). Gydymas nedavė jokių rezultatų ir Teresė turėjo grįžti atgal į Avilą. Pamačiusi žemiškųjų gydytojų bejėgiškumą, trokšdama pasveikti, kad galėtų tarnauti Dievui, Teresė nutarė kreiptis į dangiškuosius. Ypatingu užtarėju ji pasirinko šv. Juozapą: “Aiškiai mačiau, kaip šis mano valdovas ir tėvas išgelbėjo mane geresniu būdu, negu prašiau, ne tik iš šios nelaimės, bet iš dar didesnių bėdų, grėsusių mano geram vardui ir sielos išganymui” (“Gyvenimas” 6, 6). Visą ligos laiką Teresė buvo stebėtinai kantri ir atsidavusi Dievo valiai. Ji aiškiai matė, kad kantrybę ir paguodą gauna iš Dievo vidinėje maldoje ir kad žmogus gali Jį sutikti kiekvienoje situacijoje. Pagaliau 1542 metais Teresė pasveiksta ir vėl įsijungia į vienuolyno gyvenimą.

Apie tolimesnį savo gyvenimą ji sako, kad vis labiau ir labiau į jį ėmė brautis tuštybė. Visomis išgalėmis vengdama sunkiai nusidėti, Teresė į mažas kasdienines klaidas beveik nekreipė dėmesio, manydama (tai patvirtino ir nuodėmklausiai), kad tai ne nuodėmės ir kad šių mažų blogybių neįmanoma išvengti. Teresė buvo labai jautri
aplinkinių nuomonei apie ją ir negalėjo atsispirti norui jiems patikti. Būdama maloni, draugiška, aštraus proto, kupina humoro, Teresė sukeldavo simpatiją ir palankumą. Patraukdama prie savęs žmones, ji ir pati prie jų prisirišdavo. Visa tai ją tolino nuo Dievo. Širdyje Teresė nuolat jautė pašaukimą tobulesniam vidinės maldos gyvenimui, tačiau nepajėgė atsispirti savo prigimties polinkiams. Nepakeliama kova dėl vidinės maldos truko dvidešimt metų. Kovodama šią kovą, Teresė vienerius metus praleido nesimelsdama vidine malda. Taip atsitiko ne dėl jos paviršutiniškumo. Teresė rašo: “Tai buvo pats pikčiausias man iškrėstas velnio triukas, pridengtas nuolankumu: pradėjau bijoti vidinės maldos, nes jaučiausi pražuvusi. Man atrodė geriau elgtis taip, kaip daugelis … ir kalbėti tik privalomas lūpų maldas, ir daugiau nesiimti vidinės maldos bei intymaus bendravimo su Dievu, nes buvau verta būti su velniais” (“Gyvenimas” 7, 1). Remdamasi savo patyrimu, vėliau ji rašys, kad toks “nuolankumas” – pati blogiausia piktojo apgaulė ir ragins visus, kad ir kaip labai jie nusidėtų, jokiu būdu niekada neapleisti vidinės maldos. Po tėvo laidotuvių, nuraminta ir padrąsinta vieno domininkono, ji vėl pradėjo melstis vidine malda ir daugiau jos neapleido, nors blaškėsi “kaip audringa jūra, nesigėrėdama Dievu ir nesidžiaugdama pasauliu”.

Galutinis atsivertimas

Šiuo laikotarpiu Teresė labai daug skaitė, ieškodama knygose to, kas labiausiai padėtų pažinti ir pamilti Dievą. Kadangi nebuvo apdovanota gera atmintimi ir sugebėjimu nuosekliai mąstyti, Teresė tiesiog įkūnydavo savo gyvenime tai, ką perskaitė. Ji niekuomet nekopijavo šventųjų gyvenimo ir savo raštuose cituoja juos tik tam, kad pasiremtų didesniu autoritetu.

Šventosios atsivertimui labai didelę įtaką padarė šv. Augustino “Išpažinimai”: “Kai pradėjau skaityti “Išpažinimus”, atrodė kad juose regiu save. Pradėjau labai melstis šiam garbingam šventajam. Skaitydama apie jo atsivertimą, kaip jis išgirdo balsą sode, širdyje jaučiau, tarsi ir mane Viešpats būtų pašaukęs” (“Gyvenimas” 9, 8). Šis galutinis atsivertimas, kurį Teresė išgyveno būdama 39 metų, 1554 m. gavėnioje, viena vertus, atskleidžia visišką jos bejėgiškumą, kita vertus – joje veikiantį Dievą, kuris pats ją susigrąžino sau. “Mano siela jau buvo pavargusi, tačiau blogi įpročiai nedavė jai ramybės, nors ji jos troško” (“Gyvenimas” 9, 1). Teresė skausmingai patiria savo ribotumą, tačiau: “Vieną dieną atsitiko man taip, kad įeidama į koplyčią, išvydau statulą, kuri buvo paskolinta vienai šventei. Ji vaizdavo labai žaizdotą Kristų. Statula buvo tokia jaudinanti, kad, matydama Jį tokį sužeistą, akimirksniu buvau sukrėsta iki sielos gelmių, nes ji puikiai atskleidė, ką Jis dėl mūsų iškentėjo. Taip aiškiai jutau, kaip menkai atsidėkojau Jam už šitas žaizdas, jog atrodė, plyš širdis. Apsipylusi ašaromis, parpuoliau prieš Jį, maldaudama suteikti jėgų, kad niekuomet Jo nebeįžeisčiau” (“Gyvenimas” 9, 1). Dėl savo bejėgiškumo ji su ašaromis parpuola prieš Tą, kuris gali padėti: “Man rodos, tuomet Jam pasakiau, kad neatsikelsiu, kol Jis manęs neišklausys”. Tai, kas atrodė neįmanoma, dabar įvyko. “Savimi nebepasitikėjau, bet visas mano pasitikėjimas rėmėsi Dievu” (“Gyvenimas” 9, 3). “Mąstydama apie Jo meilę man, vėl įgydavau drąsos, nes niekada nepalioviau Juo pasitikėti, tačiau savimi labai nepasitikėjau” (“Gyvenimas” 9, 7). Nenuostabu, jog tvirtai įsitikinusi Teresė rašys: “Po to Viešpats atvedė mane, kaip dabar matyti, į saugų išganymo uostą” (“Gyvenimas” 8, 4).

Mistinės malonės

Atrodo, Viešpats tik ir laukė jos atsivertimo, kad galėtų apdovanoti gausiomis, nuolat augančiomis mistinėmis malonėmis: “Kai pradėjau vengti nuodėmės progų ir atsiduoti vidinei maldai, Viešpats ėmė dovanoti man malones, kaip tas, kuris tik ir troško, kad jas priimčiau” (“Gyvenimas” 23, 2).

To laikotarpio Ispanijoje buvo ryškus religinis ir kultūrinis pakilimas: Bažnyčia kanonizavo net 28 šventuosius, gyvenusius tame “aukso amžiuje”. Tačiau daug žmonių nukrypo į kraštutinumus: “alumbrados” (“apšviestieji”), – dažniausiai su savo rato pseudomistikėmis ir regėtojomis, – kėlė grėsmę Bažnyčiai ir buvo likviduoti inkvizicijos, taip pat sesuo Kryžiaus Magdalena, garsėjusi šventumu, stebuklais ir pranašys-tėmis, sugebėjusi apgauti daugelį dvasios vadovų ir mirties patale prisipažinusi, kad visos jos “mistinės malonės” – sandėrio su velniu vaisius. Todėl nenuostabu, kad šiuo sunkiu laikotarpiu, nesuprasdama Dievo veikimo ir bijodama apsirikti, Teresė kreipėsi į dvasios vadovus, ieškodama patarimo: “Kadangi Jo Didenybė troško mane apšviesti, kad daugiau Jo nebeįžeidinėčiau ir pažinčiau, kiek esu Jam skolinga, mano baimė taip išaugo, kad uoliai ėmiau ieškoti dvasininkų, su kuriais galėčiau pasitarti” (“Gyvenimas” 23, 3).

Šv. Teresės gyvenime gausu ypatingų mistinių patirčių. Kartą besimelsdama ji išvysta “nuostabiai spindinčias Kristaus rankas”, po kelių dienų, kupina nuostabos, regi Kristaus veidą, vėliau pasirodo pats Kristus, “toks, koks vaizduojamas prisikėlęs, pilnas grožio ir didybės” (“Gyvenimas” 28, 2 – 3).
visuomet Viešpats pasirodydavo man Prisikėlusiojo pavidalu, taip pat ostijoje, išskyrus tuomet, kai parodė man savo žaizdas, kad sustiprintų kančioje. Kartais, nors retai, pasirodydavo su erškėčių vainiku; kartais – nešantis kryžių, kaip minėjau, dėl mano ar kitų žmonių vargų. Tačiau visuomet pasirodydavo šlovingu kūnu” (“Gyvenimas” 29, 4). Visose vizijose ji jaučia betarpišką Viešpaties buvimą. Tai, ką Teresė “girdi” ar “mato” vyksta spontaniškai, nevalingai, todėl ji tai priima kaip dovaną. Ji rašo, kad vizijos metu siela panaši į vašką, kuriame kažkas įspaudžia antspaudą ir supranta, kad to, ką patiria, nepajėgia išreikšti žodžiais.

Šiandien populiarus žodis “mistika” yra apgaubtas įvairių neaiškumų ir nesusipratimų. Dažnai jis siejamas su ypatingomis patirtimis: ekstazėmis, vizijomis, levitacijomis, apreiškimais. Nors “Gyvenimo” knygoje Teresė daug pasakoja apie tokias patirtis, tai anaiptol nėra jos mokymo apie vidinę maldą esmė. Krikščioniškoji tradicija moko, kad Triasmenis Dievas, atsigręžiantis į mus Jėzuje iš Nazareto, leidžia save vis giliau pažinti ir patirti visiškai dovanai ir nepelnytai. Tačiau šis Dievo patyrimas neturėtų būti suprantamas pernelyg siaurai, įspraudžiant jį į jausmingumo ar ypatingų patirčių rėmus. Jis apima visą tikėjimo sritį. Mistikai ir mistikės – tai žmonės, kuriems kelias į susitikimą su Dievu yra tikėjimo kelias. Būtent tai buvo svarbiausia šv. Teresei.

Teresė pastebi, kad visos ypatingos Dievo malonės keičia ją ir skatina dar labiau mylėti Dievą. Anksčiau ji negalėjo patikėti, kad Dievas gali teikti savo dovanas tokiai varganai būtybei, kaip ji; dabar pradeda suprasti, kad Jis teikia ypatingas savo malones tam, kad dar labiau ją patrauktų prie savęs.

Kadangi Teresės patirtys tuometiniame istoriniame kontekste kėlė įtarimą, daugelis nuodėmklausių buvo pernelyg atsargūs. Kai kurie tvirtino, jog tie antgamtiniai išgyvenimai – velnio apgaulė, taip sukeldami abejojančiai Teresei dar daugiau kančios. “Gyvenimo” knygos 25 skyriuje Teresė rašo: “Tvirtai tikiu, kad velnias negalės apgauti tvirtai tikinčios sielos, – ir Dievas to neleis, – nes tokia siela žino, jog už vienintelę tikėjimo tiesą yra pasiryžusi tūkstantį kartų numirti. Ji – dėl šios Dievo įliejamos meilės tikėjimui, kuris yra gyvas, tvirtas, – nuolat stengiasi laikytis to, ko moko Bažnyčia, klausdama tai vieno, tai kito patarimo, kaip turinti tvirtą tikėjimo tiesų pamatą. Visi apreiškimai, kokius tik galima įsivaizduoti, net jei ji regėtų atsivėrusį dangų, jos nenukreiptų nuo to, ko moko Bažnyčia” (“Gyvenimas” 25, 12).

Nepaisant skirtingų nuodėmklausių nuomonių, Teresė labiau pasitikėjo jais, nei savimi. Patyrusi daug skaudžių išgyvenimų, savo raštuose Teresė dažnai kalba apie tai, kaip svarbu, kad kunigai, teologai būtų kuo labiau išsilavinę ir patys melstųsi vidine malda: “Labai reikia mokytojo, kuris pats būtų patyręs, antraip jis gali labai apsigauti, vesdamas sielą, jos nesuprasdamas ir neleisdamas jai suprasti savęs…. Sutikau žmonių, labai prislėgtų ir sugniuždytų, nes tam, kuris juos mokė, stigo patyrimo; man buvo jų labai gaila. Viena nebežinojo, ką daryti su savimi. Nesuprasdami dvasinių dalykų, tokie mokytojai gniuždo kūną ir sielą, trukdydami žengti pirmyn. Viena man pasakojo, kad jos vadovas laikė ją supančiojęs aštuonerius metus, neleisdamas pakilti aukščiau savęs pažinimo; tuo tarpu Viešpats jau buvo suteikęs jai ramybės maldos malonę; todėl ji labai kentėjo” (“Gyvenimas” 13, 14). “Taigi labai svarbu, kad vadovas būtų išmintingas, turiu omenyje, jo nuovokumą ir dvasinį patyrimą. O jei jis dar ir mokytas – juo geriau. Jeigu neįmanoma rasti visų trijų savybių viename asmenyje, tuomet svarbesnės dvi pirmosios, nes galima aptikti išsimokslinusių žmonių ir, reikalui iškilus, su jais pasitarti. Tik, kaip minėjau – jei šie mokytieji nesimeldžia – jų mokslas vargu ar padės pradedantiesiems” (“Gyvenimas” 13, 16). Savo seserims “Tobulumo kelyje” ji rašo: “Teapsaugo Dievas, kad jums vadovautų tas, kuris yra nemokytas, kad ir kaip jis jums atrodytų ar iš tiesų būtų dvasingas. Kuo daugiau Viešpats jums suteikia malonių vidinėje maldoje, tuo svarbiau, kad jūsų malda bei darbai turėtų tvirtą pamatą. Jūs žinote, kad kertiniu akmeniu turi būti gryna sąžinė, taip pat, kad visomis jėgomis stengtumėtės išsilaisvinti ir iš lengvos nuodėmės, ir siektumėte to, kas tobuliausia. Gal jums atrodo, jog tai žino kiekvienas nuodėmklausys, tačiau neapsirikime. Man teko kalbėti sąžinės klausimais su vienu, išėjusiu visą teologijos kursą, ir jis padarė man daug žalos sakydamas, kad tam tikri dalykai visai nesvarbūs. Žinau, kad jis nenorėjo manęs apgauti (tam nebuvo jokios priežasties), bet tiesiog jis tiek tesuprato” (“Tobulumo kelias” 5, 2 – 3). “Visuomet maniau ir manysiu, kad kiekvienas krikščionis turi ieškoti galimybės pasikalbėti su tuo, kuris yra išsilavinęs ir kuo labiau išsilavinęs, tuo geriau. Tai dar labiau reikalinga besimeldžiantiems vidine malda; ir kuo dvasingesnis žmogus, tuo labiau jam to reikia” (“Gyvenimas” 13, 17).

“Esu didelė nusidėjėlė”

“Gyvenimo” knygoje Teresė kalba apie save kaip apie didelę
nusidėjėlę. Ispaniškasis žodis “ruin” – “apgailėtinas”, “vargingas” jos autobiografijoje minimas 76 kartus ir yra pagrindinis jos savęs vertinimo kriterijus. Teresė pažįsta žmogaus silpnumą ir ribotumą. Ji patyrė, kaip sunku žmogui atpažinti Gėrį, Jo trokšti ir Juo gyventi. Toks savo silpnumo pajautimas dar užaštrėja, kai įsitikiname, kad Dievas mus myli ir trokštame atsiliepti į Jo meilę. Tačiau iš šio skausmingo patyrimo, Dievo padedama, Teresė subrandina dorybę, nuolat kviesdama “vaikščioti tiesoje”, t.y. nusižeminime; “Nekalbėkime apie baimę ir nenusiminkime, matydami savo silpną prigimtį ir jėgas, bet stenkimės stiprinti save nusižeminimu ir supraskime, kaip nedaug tegalime patys ir kad esame niekas, jei Dievas mums nepadeda. Pasitikėkime nebe savo jėgomis, bet Jo gailestingumu, nors mūsų silpnumas, kol pasieksime šį gailestingumą, išliks.” (“Giesmių Giesmės apmąstymas” 3, 12).

Natūralu, kad skaitant apie jos “ruin vida” – apgailėtiną, varganą gyvenimą, apie gausias jos nuodėmes, kyla klausimas, ką Teresė supranta esant nuodėme, nes “Gyvenimo” knygoje ji rašo: “Nemanau, kad kada nors būčiau nusidėjusi sunkia nuodėme ar praradusi Dievo baimę” (“Gyvenimas” 2, 4). “Vengiau nuodėmės, vos supratusi jos sunkumą ” (“Gyvenimas” 5, 6). “Grįžau į namus, slaugyti savo tėvo, pati sunkiau sirgdama siela, nei jis kūnu, pasinėrus į daugybę tuštybių, nors per visą tą didesnio aplaidumo laikotarpį niekada nebuvau tiek į jas nugrimzdus, kad atsidurčiau mirtinoje nuodėmėje” (“Gyvenimas” 7, 14). Teresė griežtai vertina savo gyvenimą, tačiau aiškiai pasako, kad nebuvo padariusi mirtinos nuodėmės.

Žvelgdami į šį jos gyvenimo aspektą, negalime apsiriboti tik lengvos ar sunkios nuodėmės kategorijomis, nes Teresė vertino save meilės matu. Ji buvo įsitikinusi, kad nuo pat vaikystės Dievas kvietė ją į giliausią draugystę. Jo kvietimą Teresė girdėjo net ir tuomet, kai, dideliam jos sielvartui, neištesėdavo šioje draugystėje. Todėl ji kur kas jautresnė nei tas, kuris nuolatos rūpinasi nuodėmių klasifikavimu ir trokšta tik neperžengti sunkios nuodėmės ribos. Gyvenant meilės santykyje, atskirų veiksmų analizavimas tampa nebe toks reikšmingas, tačiau ir menką neištikimybę išgyvename kaip sunkią kaltę, sukeliančią didelį sielvartą.

Šv. Juozapo vienuolyno įsteigimas

Vidinė malda perkeitė Teresę. Iš baimingos, savo išganymu susirūpinusios novicijos, ji tapo asmenybe, apie kurią nuolat būrėsi žmonės, siekiantys gilesnio vidinio gyvenimo. Visų pirma – kai kurios Įsikūnijimo vienuolyno seserys. Pamažu susibūrė pirmoji maldos grupė. Teresė rašo: “Aš troškau, kad taip, kaip tie, kurie šiuo metu slapta veikia prieš Jo Didenybę, skleisdami piktus darbus ir erezijas, mes penkios, kurios mylime Kristų, susitartume rinktis draugėn vienos kitoms padėti išsilaisvinti iš iliuzijų ir pasikalbėti apie tai, kaip pasitaisyti ir labiau patikti Dievui” (“Gyvenimas”16, 7). “Vieną dieną, kai buvome drauge, viena iš mūsų paklausė, ar negalėtume ir mes gyventi taip, kaip basosios seserys (klarisės). Kadangi pati to troškau, pradėjau kalbėti apie tai su savo drauge našle, kuri irgi to norėjo” (“Gyvenimas” 32, 10). Tai įvyko 1560 metais. Teresė jautė pašaukimą įsteigti nedidelį vienuolyną, kuriame seserys gyventų pagal pirmykštę karmelitų Regulą. Šių planų ji negalėjo nutylėti. Įvairūs gandai ir nuomonės sklandė po Avilos miestą. Kai, nepaisant visų sunkumų, 1562 m. rugpjūčio 24 dieną buvo atidarytas šv. Juozapo vienuolynas, kilo nauja priešiškumo banga. Teresė rašo: “Visas mano vienuolynas manęs nekentė, nes norėjau įsteigti labiau uždarą vienuolyną. Vienuolės sakė, kad aš jas įžeidžiu, nes ir savo vienuolyne galiu Dievui tarnauti, kaip ir kitos, kurios yra geresnės už mane, kad nemyliu savo namų… Kai kurios kalbėjo, kad mane reikia įmesti į kalėjimą; kitos, jų buvo nedaug, mane palaikė” (“Gyvenimas” 33, 2).

Motina Steigėja

Šv. Juozapo vienuolyno įsteigimas pradėjo Karmelitų ordino reformą.

Kas paskatino Teresę Ordino reformai? “Gyvenimo” knygoje ji nurodo keletą priežasčių: dažnos reformos tuometinėje Ispanijos Bažnyčioje, Teresės nepatenkinęs seserų gyvenimo būdas Įsikūnijimo vienuolyne, griežtos klauzūros troškimas: “Vienuolynas, kuriame gyvenau, nebuvo uždaras, jokios klauzūros niekas nepasižadėdavo laikytis, didesniems griežtumams neįsipareigodavo. Seserys galėjo bendrauti su pasauliečiais. Daug vienuolių išeidavo pagyventi pas gimines. Vienuolynas buvo įsteigtas pagal sušvelnintą Regulą. Atsitiko taip, kad aš pati retai bebūdavau vienuolyne” (“Gyvenimas” 7, 2; 32, 9). Reformą skatino ir noras grįžti prie Ordino ištakų bei aiškus Viešpaties padrąsinimas steigti šv. Juozapo vienuolyną: “Vieną dieną po šv. Komunijos Jo Didenybė primygtinai mane paragino visomis jėgomis atsidėti šiam reikalui, pažadėdamas, kad vienuolynas bus įsteigtas ir jame bus uoliai Jam tarnaujama, ir kad jis turi būti pavadintas šv. Juozapo vardu” (“Gyvenimas” 32, 11).

1560 – 1582 m. įsteigiama 17 vienuolynų: Aviloje, Medinoje del Kampo, Malagone, Valjadolide, Tolede, Pastranoje, Salamankoje, Alboje de Tormes, Segovijoje, Beas de Segura, Sevilijoje,
Villanuevoje de la Chara, Palencijoje, Sorijoje, Granadoje ir Burgos. Penkiolika metų ji nepailsdama keliaudavo Kastilijos ir Andalūzijos keliais, slogiame karštyje, šaltyje, lyjant ir sningant, ant mulo ar vežime, nekreipdama dėmesio į nepatogumus, nakvodama smuklėse. Vėliau ji pati sakys, kad “gyvenimas– tai tik viena naktis prastoje užeigoje”. Teresės neįmanoma įsivaizduoti užmerktomis akimis, rūsčiu veidu, besididžiuojančios Dievo suteikto-mis ypatingomis malonėmis. Kartą, jau būdama žinoma kaip “Motina Steigėja”, Teresė turėjo apsilankyti vienuose rūmuose Madride, kur nekantraudamos jos laukė rūmų damos, tikėdamos, jog ji papasakos joms ką nors iš savo ypatingų mistinių patirčių. Tačiau, visų kilmingųjų nusivylimui, įžengusi Teresė sušuko: “Kokios gražios Madrido gatvės!” Madri-do seserys pranciškonės apie ją kalbėjo: “Garbė Dievui, kuris leido mums išvysti tokią šventąją, kuria visos galime sekti; ji kalba, miega ir valgo, kaip ir mes; bendravime ji nesmulkmeniška ir ne saldžios dvasios”. Teresės dukterėčia liudijo: “Mano teta buvo tokia gyva ir laisva, kad žmonės negalėjo patikėti, kokia ji šventa”. Ištikimas Teresės bičiulis ir dvasios vadas tėvas Jeronimo Gracian sakė: “Teresė buvo meilingo, draugiško ir malonaus būdo, taip, kad visus, kurie ją pažino ar su ja bendravo, palenkdavo sau ir visi ją mylėjo. Ji bodėjosi atšiauraus ir atstumiančio kai kurių šventųjų būdo, kuris juos ir patį tobulumą daro nepatrauklų”.

Nuo pat naujųjų vienuolynų įkūrimo pradžios Teresė troško pradėti ir tėvų karmelitų reformą. 1567 metais ji sutinka brolį Kryžiaus Joną ir, jam padedant, 1568 metais Duruelo įsteigia pirmąjį reformuotą karmelitų vyrų vienuolyną. Teresei mirštant 1582 metais spalio 4 dieną Alba de Tormes, be karmeličių vienuolynų buvo ir 16 karmelitų vienuolynų.

Paskutinį moterų vienuolyną Teresė įkūrė Burgos. Po didelių sunkumų, jau sunkiai sirgdama, ji iškeliavo į savo brangųjį šv. Juozapo vienuolyną, trokšdama ten numirti. Pakeliui jai buvo paliepta nuvykti į Alba de Tormes ir ji pakluso. Jėgos jau visiškai seko. Atvykusi į Alba de Tormes, ji sušuko: “Viešpatie, kaip aš pavargau!” Rugsėjo 30 dieną dėl stipraus kraujavimo Teresė buvo priversta atsigulti. Ji davė paskutinius nurodymus seserims, visų atsiprašė dėl parodyto blogo pavyzdžio. Spalio 3 dieną, po išpažinties ir komunijos, jai buvo suteiktas Ligonių sakramentas. Teresė kalbėjo: “Mano Viešpatie, mano Sužadėtini! Štai taip trokšta valanda! Metas mums pasimatyti, mano Mylimasis, mano Viešpatie! Teįvyksta Tavo valia!” Paskui kartojo: “Viešpatie, aš esu Bažnyčios dukra!” Po gilios maldos ji atidavė savo sielą Dievui. Iki pat paskutinio atodūsio Teresė buvo labai jautri ir žmogiška. Gulėdama mirties patale ir matydama didelį jos ištikimos slaugytojos ir palydovės, sesers Baltramiejaus Onos sielvartą, pakvietė šią prisiartinti. Baltramiejaus Ona pasakoja: “Išvydusi mane, ji nusišypsojo ir parodė man daug gerumo ir meilės, apkabindama mane ir guldydama savo galvą į mano rankas. Taip apsikabinusi ji mirė; aš buvau mirusi labiau nei ji” (Ana de San Bartolome, “Autobiografia”).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4733 žodžiai iš 9442 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.