Joga kalėjime
5 (100%) 1 vote

Joga kalėjime

pirmoji diena

numirėlis

Stoviu prie Arsenalo šalia Vilnelės, Vilniuje. Kažko laukiu. Nežinau ko. Žmonių aplinkui nėra. Nieko nėra. Iš kažkur pasigirsta balsas. „Tu žinai,“ sako jis. Suprantu, tie žodžiai skirti man, bet balso aš nepažįstu. Ir žinau, kad nežinau ką „žinau“ ir ką žinoti turėčiau. Bet apie tai negalvoju. Nes iš kažkur prie manęs atsiranda rogės. Vaikiškų didelis variantas. Tik be atlošo. Jos labai panašios į tas, kuriomis vaikystėje malkas į namus žiemą vežiodavom. Sėdu ant jų, bet ne taip kaip pridera, o atvirkščiai: nugara į priekį. Rogės pačios pradeda čiuožti gilyn, žemyn, siauručiu tamsiu tuneliu. Nežinau kur jos čiuožia, bet per daug dėl to nesijaudinu. Esu rami ir visiškai atsidavusi judėjimui. Dabar jaučiu kažkieno šaltus nagus liečiančius mano nugarą, besikabinančius už pečių, besiveliančius į mano plaukus. Skausmo nejaučiu. Tik nemalonus tas prisilietimas. Tas kažkas bando išversti mane iš rogių. Bet vėl: baimės visai nejaučiu. Esu rami tarytum būčiau apgobta nematoma ramybės skraiste. Neatsimenu kaip nulipau nuo tų rogių ir kur tai įvyko. Tačiau dabar esu kambaryje pilname pabaisų. Taip, taip, kambaryje pilname pabaisų. Jos keistos; jos- metalinės. Jos, tai dideli ir maži robotai-slibinai, robotai-gyvatės, robotai-katinai. Visi jie grežia į mane savo kaklus, kiša iškreiptus veidus, šiepia aštrius dantis. Vos tik bandau pajudėti – pabaisos puola mane. Jos šnypščia. Artėja. Jos vėl bando kabintis į mane geležiniais pirštais. Bet dabar manęs nepaliečia. Kažko bijo. Keista, bet baimės aš vėl visai nejaučiu. Tik suvokiu, kad įkliuvau į spąstus. ir, kad iš čia neišeisiu tol, kol kažko nesuprasiu. Kol kažko pati nepadarysiu. Tik nežinau ką turėčiau daryti. Staiga prisimenu: „Tu žinai.“ Stoviu. Nejudu. Bandau prisiminti. Įkvepiu… „Golfo srove,“ iškvepiu žodžius, tarytum jie būtų paskutinis mano iškvėpimas. Laukiu. Išstypusios į viršų ir dar kiek pasirąžiusios, metalinės pabaisos išsišiepia, išsikreipia ir pradeda irti. Išsiderinusios jos susmunka po mano kojomis. Iš lėto. Viena po kitos. Visos. Žvalgausi. Kambarys – tuščias ir neaprėpiamai didelis. Sienos – akinančiai baltos; negaliu į jas žiūrėti. Nuleidžiu akis. Grindys- nusėtos metalo laužu. Krūva. Didžiulė krūva. Pajudu. Einu durų link. Už jų – dienos šviesa. Einu į ją. Peržengiu slenkstį. Tolstu. Bet keista pagunda vilioja mane atsigrežti atgal. Ten, iš kur ką tik išėjau. Atsisuku. Kalėjimas – užrašyta. Nusigrežiu. Tolstu.

Kai prieš gerą dešimtmetį sapnavau šį sapną, net nenutuokiau, kad vieną dieną jis išlips iš nakties. (Kai kurie sapnai tai gali padaryti.) Tada jam suteikiau kitokią prasmę. Prasmę, kuri nieko bendro neturėjo su tikru kalėjimu, su realiu kalėjimu čia, Amerikoje.

Idėja mokyti jogos moterų kalėjime kilo Mary, šiandienei mano jogos mokytojai. Ji jau ketvirti metai važinėja į Brunsvick esantį kalėjimą ir ten pravedinėja jogos pamokas kalinėms. Poreikis toms pamokoms atsirado toks didelis, kad ji viena jau nebepajėgia to padaryti. Todėl ji ir kreipėsi į mus, savo studentus. Tiesa, tuo metu aš dar nebuvau jos studentė, tačiau jau pažinojau Mary iš mūsų bendrų susitikimų jogos pratybose. Tapusi jos mokine, pasisiūliau ten važiuoti. Mary mielai sutiko.

Pirmasis savanorių (moterų pareiškusių norą be atlygio mokyti jogos kalėjime) susirinkimas vyko birželio pradžioje, Mary namuose. Susirinko maždaug dešimt savanorių. Nė vienos iš jų nepažinojau, išskyrus pačią namų šeimininkę. Po trumpo prisistatymo, Mary paprašė visų mūsų padaryti tą patį. Ji taip pat paprašė keliais sakiniais apibūdinti savo pasiryžimo motyvus: kodėl kiekviena iš mūsų noriai aukoja laiką bei energiją šiam reikalui. Kas verčia mus apsispręsti? Gerai neatsimenu ką visos kalbėjo. Regis motyvai buvo panašūs: padėti kalinėms. Atrodo dauguma minėjo, jog „džiaugiasi, galėdamos patarnauti.“ Bet gerai atsimenu vieną moterį sakant, jog jos vyras yra Valstybes samdomas advokatas ir, kad jo pareiga – ginti šias moteris. Ji minėjo, jog labai norėtų pamatyti tas, apie kurias jos vyras tiek daug kalba vakarienės metu. Ji taip pat prisipažino, kad į kalėjimą ją veda daugiau smalsumas nei jos pasiryžimas padėti. Man patiko jos atvirumas, jos nemėginimas susireikšminti, jos nesuvaidintas noras ir nepagražintas motyvas. Kita moteris, gydytoja, sėdėjusi šalia manęs, pasisakė, jog jos vyras ir ji ką tik čia atsikėlė iš rytinės pakrantės ir, kad dabar ji turinti daug laisvo laiko tad norėtų kažkuo užsiimti. Išgirdusi apie šį projektą, ji nutarė pabandyti. Baigdama ji pridūrė, kad gyvenime nėra dariusi jogos. Kambaryje nuvilnijo juokas. Žinoma, Mary nepraleido progos pasikviesti ją į studiją ir paminėjo, kad iš tiesų joga kalėjime yra mokoma labai paprastai. Ten nereikia rodyti „klasės,“ bet paprastomis pozomis ir atvira širdimi reikia belstis į tas, kuriu širdys šiandien uždarytos. „Jūsų pačių širdys čia yra svarbiausios,“ ji pridūrė.

Kuomet atėjo mano eilė pasisakyti, netikėtai pravirkau. Neištarti žodžiai įstrigo gerklėje, ašaros riedėjo skruostais. Kambarys nuščiuvo. Išgirdau Mary, „nepergyvenk, Vilma, laiko mes turim.“ Pagaliau pavyko susiimti. Prisistačiau. Pasakiau kas esu, iš kur atvykau.
Pasakiau, kad jau ketveri metai kaip gyvenu šiame mieste ir, kad nežiūrint, jog man čia patinka, kartais pasijaučiu įkalinta: be senų draugų, be artimųjų . Pasakiau, kad jogos pagalba „plaukiu“ ir išplaukiu iš juodulio, kuris sykis nuo sykio paskandina mano širdį. „Nežinau, ar aš reikalinga kalėjimui, bet kalėjimas reikalingas man, kad galėčiau iš jo išeiti.“

Pasibaigus prisistatymui Mary lakoniškai išvardijo penkis „ne“ savanorėms.

Ne aptemptoms kelnėms. Ne aptemptoms palaidinėms. Ne apnuogintoms kojoms.

Ne apnuogintiems pečiams. Ne džinsams – juos mūvi kalinės.

Kita „ne“ dalis susidėjo iš perspėjimo kokių kūno zonų mes negalėsime liesti: krūtinės, sėdmenų, šlaunų. „Pradžiai užteks,“ ji pridūrė, „vėliau bus surengti specialūs kursai, kur viskas bus plačiau paaiškinta.“ Kadangi man taip ir netapo aišku kaip vis dėl to mes galime rengtis, tad šito ir paklausiau Mary. Žvilgsniu ji permetė mane nuo galvos iki kojų, „žiūrėkit į Vilmą, jūs taip galite rengtis.“ Be ypatingų sentimentų nužvelgiau save. Vilkėjau dangaus žydrumo marškinėliais; muvėjau dramblio kaulo spalvos plačiomis medvilninėmis kelnėmis. Nieko mandro, iššaukiančio. Nieko sudėtingo.

Pirmoji Diena. Ketvirtadienis.

Pavakare važiuoju į jogos studiją iš kur ir turime pajudėti kalėjimo link. Šiandien esame paskirtos trys: Ellen, Mary Ellen ir aš . Ellen jau kelintą kartą ten važiuoja; tad ji jau ne naujokė. Šiandien ji ir praves pamoką. Tuo tarpu Mary Ellen ir aš važiuojame stebėti, kad vėliau pačios galėtume mokyti. Visos trys susitinkame prie Mary studijos. Pastebiu, jog nė viena iš jų nebuvo pirmajame savanorių susirinkime. Susipažistame. Ellen pasisako, jog šiandien ne kaip jaučiasi ir, kad ji labiau būtų patenkinta šį vakarą praleisti lovoje, nei kalėjime. Ji klausia ar kuri iš mudviejų ten nors kartą buvome. Mary Ellen prisipažista buvusi kartą. Aš sakau, ne. Kadangi Ellen ne kaip jaučiasi, Mary Ellen pasisiūlo vairuoti. Pakeliui įsišnekam. Mary Ellen pasisako esanti pradinių klasių mokytoja. Ji pasidžiaugia, jog mokykla bei tėvai jai suteikė teisę mokyti klasės vaikus jogos gudrybių. „Tai nėra įprasta,“ ji priduria. Ellen pasisako buvusi profesionali baleto šokėja. Šiuo metu scenoje ji nebešoka, bet dirba su fiziškai neįgaliais vaikais. Šokio bei jogos pagalba ji padeda jiems išmokti valdyti kūną. Ji sako, jog darbas suteikia jai be galo daug džiaugsmo. Abi moterys greitai suranda bendrą kalbą ir išsiklausinėjusios manęs jas dominančius faktus, pradeda tarpusavy čiauškėti.

Privažiuojame Zoną.

Ne, ne, nieko panašaus į mūrus, kuriuose kalėjo Grafas Montekristas čia nepamatysi. O ir tvora ne viduramžiška už kurios nė gyvos dvasios neįžvelgtum. Tiesa, čia aš irgi neįžvelgiu nė vienos, nors tvora ir permatoma. Ji geležinė. Tiksliau, ji tinklinė. Bet neapsirikit, šitas tinklas šiaip nėra nekaltas. Virš jo, keliomis eilėmis į viršų ištempta spygliuotoji. O dar virš jos, spygliuotoji išsirango didžiule gyvate, taip užbaigdama tvorą iš viršaus. Tad bendrai paėmus, tvora tokia, kad jos išvaizda iš anksto pasmerkia bet kokį norą ją įveikti.

Visos trys pajudame vartų link. Nors kairėje pusėje taip pat yra grupė aptvertų pastatų, kažkodėl pasukame į dešinę. Ellen paaiškina, jog einame į Minimum Security moterų kalėjimą, o tuo tarpu kairėje yra: Medium Security. „Ten eisime vėliau, tikriausiai rugsėjį,“ ji sako, „tik po tam tikro pasiruošimo, tam tikro apmokymo, kadangi kalinių priežiūra ten yra kur kas griežtesnė.“

Prieiname „tinklinius“ vartus. Ellen paspaudžia mygtuką. „Kuo galiu jums padėti?“ pasigirsta moteriškas balsas. „Jogos instruktoriai,“ atsako Ellen ir po sekundės atidaro vartus. Įeiname į išorinį kalėjimo kiemą. Nei medelio, nei gėlytės aplink nematyti. Tik žalia žalia žolė ir betoninis išblyškęs takelis skiria pastatą nuo tvoros. Tuo takeliu ir patraukiame link pastato, kuris išore daugiau panašus į koledžą nei į kalėjimą. Įeiname į vidų. Pirmiausiai mus pasitinka dulkių siurblio garsas. Mums priartėjus prie budinčiojo kabinos, ūžimas nutyla. Koridoriuje pasirodo dvi moterys stumiančios siurblius. Pasisveikiname. Jos šypsosi. Jos vilki tamsiai mėlynos spalvos marškinėliais ir muvi džinsais. Vienai jų pasisukus skaitau ant marškinėlių nugaros ir džinsų klešnės raudonus žodžius: inmate.

Prie langelio, uždaroje stiklinėje kabinoje sėdi du uniformuoti paregūnai: vyras ir moteris. Pasisveikinęs su mumis vyras nueina į kabinos galą ir įsitaiso prie stebėjimo monitorių. Negaliu ir aš susilaikyti nepasmalsavusi. Žiūriu į ekranus. Viename jų matau moteris ramiai vaikštinėjančias lauke. Kitame, jas tingiai gulinėjančias ant žolės, plepančias tarpusavy. Trečiame, matau moteris valančias auditorijos grindis.

„Jūsų asmens dokumentai,“ mano stebėjimą nutraukia budinčioji. (Amerikoje asmens dokumentą atstoja vairuotojo teisės.) Paduodame juos kiekviena atskirai: Ellen, aš ir Mary Ellen. Ellen ir aš gauname raudonos spalvos korteles, kuriose įrašyti lengvai įskaitomi skaičiai. Tokia pat kortelė yra prisegama prie asmens atpažinimo dokumento, kuris, be abejo, pasilieka pas budintį. Ellen ir aš prisisegame raudonąsias prie drabužių taip, kad jos būtų lengvai įžiūrimos. Mary Ellen vis dar laukia
savojo leidimo. Budinčioji vėl ir vėl iš pradžių tikrina turimą sąrašą, lyg bandydama kažką atrasti, bet pagaliau pasako, jog ji negalinti šiandien įleisti Mary Ellen į kalėjimą, nes jos pavardės nėra įleidžiamųjų sąraše. Mary Ellen nustemba. Ji sako, jog ji viską suderinusi su Mary ir, jog pastaroji patikino: viskas gerai. Budinčioji dar kartą akimis permeta sąrašą, kažkam paskambina ir sako: sorry. Mary Ellen nusišypso, patikina mus, jog ji dėl to visai nepergyvena ir pažada palaukti mūsų už vartų. Ji išeina. Liekame dviese: Ellen ir aš . Laukiame prižiūrėtojo, kuris turėtų palydėti mus į auditoriją.

Tas prižiūrėtojas pasirodo esanti mažutė juodukė su šimtu trumpų kasyčių, tarytum gruziniška avikailio kepure. Ji išveda mus į vidinį kiemą, kuriame moterys vaikštinėja ir gulinėja ant žolės, įveda į kitą pastatą ir palydi į auditoriją. Palinkėjusi sėkmės ji išeina. Apsižvalgau aplink. Tai batų dėžės formos kambarys kurio ilgajame pasienyje vienas ant kito suguldyti stalai. Šalia jų vienos ant kitų sumautos kėdės. Ant abiejų trumpųjų kambario sienų kabo mokyklinės rašymo lentos. Virš kiekvienos iš jų – po didelį apvalų laikrodį. Pasijuntu tarsi būčiau sugrįžusi į Bendruomenės koledžą, kuriame dar taip neseniai tryniau sėdynę.

Vilkėdamos tamsiai mėlynais marškinėliais ir raudonomis trumpikėmis, į auditoriją pradeda rinktis moterys. Viena po kitos jos tyliai įslenka į kambarį, nusiauna batus, nusimauna kojines ir pakišusios juos po stalu lipa ant jau ištiestų kilimėlių. Ir gužiasi. Keista, pagalvoju, kaip vaikai. Nė viena iš jų neišdrįsta eiti į priekį. Priekinė eilė – tuščia. Ellen pasisveikina ir paprašo moterų pasislinkti arčiau. Jos žvalgosi viena į kitą, bet vėl – nė viena neišdrįsta šito padaryti. Pagaliau atsiranda viena, drąsioji. Spėju, indėnė. Labai jau ryškūs jos bruožai, būdingi tik vietiniams amerikiečiams: tamsus kaulėtas veidas, atvira kakta užsibaigianti kuprota nosimi bei ryškiai išsišovusiais žandikauliais. Veidas, kokių gatvėje nedažnai sutiksi, o jei ir sutiksi, tai negreit pamirši. Vos tik indėnė persikelia ant kito kilimėlio, daugelis paseka jai iš paskos. Netrukus priekinė eilė užpildyta. Ellen dar kartą pasisveikina, prisistato ir paprašo visų mūsų padaryti tą patį. Mano eilė. Pasakau savo vardą, pavardę. Pasakau iš kur atvykau. Vos ištariu – Lithuania, viena iš moterų pradeda energingai ploti. Nesuprantu, kodėl ji tai daro, bet nekreipiu į tai dėmesio. Pasakiusi, kad šiek tiek jaudinuosi, kadangi tai yra pirmasis atėjimas čia, užbaigiu trumpą prisistatymą. Kažkodėl mano akys vėl nukrypsta į indėnę. Ji žiūri į mane ir šypsosi. Šypsosi taip, tarytum mano mama šypsotusi.

„Vienintelė valanda kai negalvoju apie savo suknistą gyvenimą – valanda praleista čia,“ atvirauja moteris. „Tik čia aš galiu atsipalaiduoti,“ sako kita. „Pagaliau naktimis užmiegu,“ džiaugiasi trečioji. „Aš ateinu čia, nes esu labai energinga ir nežinau kur tą energiją padėti. Po jogos jaučiuosi rami,“ prisipažįsta man plojusi moteris. Ji iš tiesų įsidėmėtina. Ežiuku kirpti ir susiausti plaukai išsiskiria iš kitų moterų „šukuosenų.“ Net ir tyliai sėdėdama ant kilimėlio moteris juda tarytum gyvsidabris: tai šen, tai ten. Tai pirmyn, tai atgal. Bet tuo metu kai kitos kalba, ji tyli, ji nieko nepertraukia ir niekam neužkerta kelio pasisakyti. O moterys šneka! Jos pasakoja, kaip joga paliečia kiekvieną iš jų. Kaip joga joms suteikia daugiau erdvės, įskaitant erdvę savyje. Jos sako esančios be galo dekingos mums už atėjimą. Už dovaną. Už jogos dovaną. Besiklausant šitų žodžių mano širdį užlieja „golfo srovė.“

Ellen prisipažista neturinti atminties kaip Mary, kuri prisimena kiekvieną kada nors jai ištartą vardą ir kuri, tą vardą puikiai gali atkartoti net po metų. Ji atsiprašo moterų ir paprašo jų neįsižeisti, jei negalės jų teisingai atkartoti. Moterys šypsosi. Moterys juokiasi. Moterys lėtai, tingiai gulasi ant kilimėlių, uždeda delnus ant pilvų, užsimerkia, ir… Įkvepia, iškvepia, įkvepia, iškvepia…

Staiga durys atsidaro ir į klase įsiveržia maždaug trisdešimties metų liesutė, akiniuota moterytė. Energingai peržergusi keletą nemažų kūnų ji staigiai atsiduria kitoje auditorijos pusėje ir nusiavusi batus nušveičia juos po stalu. Tada vėl peržergusi tuos pačius kūnus ji grįžta atgal prie durų. Numetusi save ant laisvo kilimėlio ji užsimerkia ir pradeda kvėpuoti. Garsiai. Iš visų jėgų. Kiek tik gali. Moterys nereaguoja. Jos tik įkvepia ir iškvepia. Įkvepia. ir iškvepia. Dabar visų jų įkvėpimai ir iškvėpimai paskesta liesutės kvėpavimo vandenyne tarytum maži, nereikšmingi pinigėliai. Žiūriu į liesutę ir negaliu susilaikyti negalvojusi: kokie gi vėjai atpūtė tave už šios tvoros?

Žemyn žiūrintis šuo, sako Ellen pozos pavadinimą. Moterys išskečia pirštus, paguldo juos ant kilimėlio pečių plotyje, ištiesia rankas ir vangiai keldamos savo sėdynes į lubas, ištiesina kojas. „Atpalaiduokit galvas. Nuleiskite galvas žemyn,“ girdžiu Ellen pasiūlymą. Pasisukusi į dešinę, sutinku porą akių įsmeigtų į mane iš apačios, iš šuns. Tos akys priklauso jaunutei panelei, tikriausiai jauniausiai iš visų čia susirinkusių, maždaug
dvidešimtmetei. Keista, bet ir anksčiau sugavau ją stebinčią mane. Tada neatlaikiusi žvilgsnio, ji nuleido akis. Dabar neatlaikiusi jos žvilgsinio, aš nukreipiu akis į kitą pusę. Į kitą moterį. Į kitą raudoną sėdynę su baltu užrašu: inmate.

Ellen prašo moterų atsigulti ant nugaros, išskėstomis į šalis rankomis. Ji prašo sulenkti kelius ir pritraukus juos prie krūtinės, sukti į dešinę. Visos moterys daro taip, kaip buvo paprašytos, iškyrus liesutę pavelavusiąją ir energingąją plojikę. Jos abi suka kelius į priešingą pusę. „Matau, kad kai kurioms sėkmingai pasisekė sumaišyti kairę su dešine,“ juokauja Ellen. „Aš tai darau specialiai,“ atšauna energingoji. „Noriu, kad jūs į mane žiūrėtumėt.“ Žiūriu į ją ir kažkodėl prisimenu Budinčiojo kabinoje esančius stebėjimo ekranus. jaučiu – jie mus stebi, bet nežinau ar pasiklauso.

Šiuo metu Jūs matote 42% šio straipsnio.
Matomi 2836 žodžiai iš 6833 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.