Turinys
1. Jono Aisčio biografija………………………………………………………………………………………….3
2. Jono Aisčio kūrybos apžvalga ……………………………………………………………………………..4
3. Eilėraštis “Baladė – 3” ………………………………………………………………………………………..5
4. Eilėraščio “Baladė – 3” analizė ir interpretacija ……………………………………………………..6
5. Išvados ……………………………………………………………………………………………………………..7
6. Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………..8
Jono Aisčio biografija
Jonas Aleksandravičius (J. Aistis) gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, Kauno rajone.
1907-1913 m. augo Rumšiškėse. Čia baigė ir pradžios mokyklą.
1919-1927 m. mokėsi “Aušros” gimnazijoje Kaune.
1927 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.
1936-1940 m. literatūros studijas tęsė Grenoblio universitete Prancūzijoje, kur 1944 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį.
1944-1946 m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus valstybinėje bibliotekoje.
1946 m. atvyko į JAV, Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
1952-1958 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuje Niujorke.
Nuo 1958 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Poeto slapyvardžiai: Jonas Kossu-Aleksandravičius bei Jonas Kuosa Aleksandriškis.
Gyvendamas JAV, dažniausiai naudojo Jono Aisčio slapyvardį, kuris nuo 1952 m. tapo jo oficialiąja pavarde.
Mirė poetas 1973 m. Vašingtone.
Lietuvoje išspausdinti šie jo eilėraščių rinkiniai: “Eilėraščiai” (1932), “Imago mortis” (1934), “Intymios giesmės” (1935), “Užgesę Chimeros akys” (1937), rinktinė “Poezija” (1940) bei publicistikos straipsnių rinkinys “Dievai ir smūtkeliai” (1935).
Išeivijoje išleista:
Poezijos knygos “Be tėvynės brangios” (1942), “Nemuno ilgesys” (1947), “Sesuo buitis” (1951), “Kristaliniam karste” (1957), rinktinė “Pilnatis” (1948), atsiminimų knyga “Apie laiką ir žmones” (1954), eseistikos rinkinys “Milfordo gatvės elegijos” (1969).
Po mirties išleisti Jono Aisčio “Raštai” (poezija, t. 1, 1998; eseistika, t. 2, 1993).
Lietuvoje išspausdintos ir jo rinktinės “Katarsis” (1988), “Daina graudyn ir įstabyn” (1991), prozos raštų rinktinė “Milfordo gatvės elegijos” (1991).
Vienas žymiausių lietuvių lyrikų, eseistų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas. Populiariausias savo laiku lietuvių poetas: besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą.
Jono Aisčio kūrybos apžvalga
Bendradarbiaudamas žurnale Pjūvis, Aistis perėmė čia suformuluotus neoromantizmo principus: idealo ir realybės antinomiją, tradicinės kaimo kultūros ir modernios raiškos sintezę, emocinės išpažinties stilistiką ir atsiribojimą nuo avangardizmo. Aisčio eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti („Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu / Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa“). Suvokęs kančią kaip pirmapradį būties principą, jis perkošė graudulio gaida visą eilėraščio struktūrą, kuriai būdinga krintanti tonacija, žemi ir švelnūs ritmo kirčiai, gęstanti nostalgijos priegaidė. Graudumas tapo vyraujančia jo lyrikos gaida, net estetine platforma, kurią grindė liet. dainuojamosios lyrikos tradicija. Bet pačiam poetui atrodė, kad jo eilėraščiai, parašyti „dideliam sielvarte“, yra šviesūs „kaip kūdikio juokas“. Jis rėmėsi romantizmo atgaivinta katarsio teorija: lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos („Daina graudyn ir įstabyn“). Aisčio eilėraščiai artimi dainiškajai lietuvių lyrikos tradicijai – išskaidrinta leksika, sintaksinių atkarpų pusiausvyra, pasikartojimų akordai, lėta ritmika, ilgai tęsiami balsiai, minkštas garsų intonavimas. Poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą ir kompoziciją sieti su labai judriu vidiniu muzikalumu – esminis Aisčio kūrybos principas. Aisčio eilėraštis – pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, subtiliai derinanti gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikos pianissimo, ištirpydama garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Poetas siekė vidinio poetinės kalbos skaistumo, nepakęsdamas šiurkštaus brūkšnio, asociacijų maišaties, laužytų linijų. Žmogaus ir gamtos paralelizmą, būdingą lietuvių lyrikai, Aistis glaudžia į kanoniškas soneto ir rondo formas, nusižiūrėtas iš prancūzų senosios poezijos. Trapią dainiškumo intonaciją sujungė su Europos poetinės kultūros išugdytu precizinės formos jausmu, suteikdamas lietuvių eilėraščiui dar nematyto grakštumo ir spontaniško muzikalumo, galutinai išvaduodamas liet. lyriką iš maironinės
mokyklos logizuojančio teziškumo. Kristalinis raiškos skaidrumas ir kompozicijos lakoniškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu pokario eilėraščiuose, kur išdainuojamas tėvynės ilgesys ir žmogaus vienišumas svetimoje aplinkoje. Lengvą dainingos frazės šokčiojimą pakeitė rami ir santūri tonacija, miniatiūrinio vaizdo trapumą – griežtos linijos. Siekdamas klasikinio formos aiškumo ir objektyvumo, atsisakė vibruojančios intymumo gaidos, kuria buvo pavergęs prieškario skaitytojus.
BALADĖ – 3
ŽINAU, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra.
Nesotus ja, bet atminimuose
Kažkas yra.
Atsimenu: ir akys, kaip rugiagėlės,
Ir ilgamakrė, ir plaukai…
Kaip valkiojaus kieman, lyg koks padegėlis,
Kaip alpo akys – alkani vilkai.
Išvaikščiojom laukus, lyg vėjai, –
Kalbėjo ji tik „taip“ ir „ne“.
Rugiagėlės, dangus ir akys jos vienaip žydėjo,