1904-1973; tikr. Aleksandravičius, ligi 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičius ir Kuosa-Aleksandriškis)
Studijuodamas nuo 1927 m. lituanistiką Kauno universitete, išleido lyrikos rinkinius – „Eilėraščiai (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935). Eilėraščių knyga „Užgesę chimeros akys“ (1937) pažymėta Valstybine literatūros premija. 1936 m. Švietimo ministerijos pasiųstas į Grenoblį tęsti literatūrinių studijų, 1944 m. apgynė daktaro disertaciją apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. 1946 m. išvyko į JAV, kur dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje, dirbo „Laisvosios Europos komitete“ Niujorke ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone, buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku.
Pirmuosiuose eilėraščiuose J.Aistis meninio tobulumo paslapties ieškojo liaudies kūryboje. Tik nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių. Imdavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtų darželis), kad atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje. Jį traukė dainos melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. Tekanti kalba gulasi į grakščiai plevenančios eilučių ir intonacijų simetrijas. Strofa išnyra kaip išbaigtas muzikinio ritmo judesys, pagrįstas liaudies dainos paralelizmo kylančiomis ir krintančiomis linijomis:
„Augo sode serbenta
Ašarinėm kekėm –
Buvo meilė taip šventa!
Niekam nepasakėm…
Buvo mėlynas ruduo,
Raudonavo vyšnios –
Bėgo dienos kaip vanduo,
Kaip vanduo negrįžta.“
Dainiškoji tradicija, paremta žemdirbio pasaulėvaizdžiu, išvedė J.Aistį į gamtą – poetinio išgyvenimo ir tautinės būties substanciją. Gamta apibrėžia lyrinio vyksmo laiką ir vietą. Miniatiūrinėje erdvėje poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Kasdienės aplinkos daiktus perkelia į atsiminimų, vizijų, sapnų sritį. Išreikšti lietuvišką gamtos suvokimo būdą – graudžiai giedrą ir skaisčiai poetišką kaip liaudies dainose, J.Aisčiui buvo pirmutinis žingsnis į nacionalinės lyrikos savitumą:
„Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.
Bėga kelias, ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.“
Poezija J.Aisčiui buvo ne problemų, idėjų, koncepcijų, o išgrynintos nuotaikos sfera. Persmelkti kiekvieną vaizdo detalę, ritmo atkarpą ir garsą nuotaikos gyvybe jam atrodė svarbiausia poeto užduotis.
Elegiškų J.Aisčio eilėraščių lyrinis subjektas – nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį („ir Kristus verkė taip tyliai.“). Elegija pripažįsta tik krintančią tonaciją, žemus ritmo dūžius, gęstančią nostalgijos priegaidę: