Jonas basanavičius1
5 (100%) 1 vote

Jonas basanavičius1

LASUC Antano Jonyno

vidurinės mokyklos

9a klasės mokinio

Dariaus Pečiuros

Referatas

Jonas Basanavičius

Ir jo kūryba

Vilnius

2005

Jonas Basanavičius

(1851 – 1927)

Lietuviams ypatingos svarbos asmuo yra Jonas Basanavičius, tautos atgimimo tėvas, tautinės ideologijos kūrėjas, moralinis Lietuvos prezidentas, sakęs, kad jo partija esanti senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai „planingas, programinis žmogus kiekviename colyje, kiekviename žingsnyje. Veikėjas, kuriam per visą amžių tešvietė tas vienas tikslas, teviliojo tas vienas gyvenimo uždavinys – vaisingai be afektacijų, be afišavimosi, be reklamų tarnauti savajai tautai in toto; tokiai, kaip yra, bet tik ji būtų gyva ir į žmonijos turtų iždyną įdėtų tai, ko ji turi originalaus, šviežio, naujo“, – taip apie Joną Basanavičių rašė Juozas Tumas-Vaižgantas.

Biografija. Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Motina Marė Birštoniūtė iš Stolaukio, Pajevonio parapijos, kilusi iš labai senos Birštonų giminės (ši pavardė minima 1384 m. kryžiuočių raštuose). Tėvas Jurgis Basanavičius, nors ir paprastas ūkininkas buvęs, skaityti ir rašyti kiek mokėjęs, buvo kelerius metus Bartininkų valsčiaus vaitas, žinomas kaip labai gerbiamas ir teisingas žmogus: „Ir aš jam, ir jojo atminimui esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę.“ Būdami pamaldūs ir dievobaimingi, kaip dauguma to meto lietuvių, Basanavičiaus tėvai norėjo savo pirmagimį sūnų matyti kunigu. Nuo mažens pradėta vaiką tam rengti ir mokyti. Pirmieji jo mokytojai buvo žiemos metu keliaujantys per kaimus savamoksliai daraktoriai: dzūkas Kardokas išmokė skaityti ir rašyti, lenkas Szymanowskis nuo Vištyčio pramokė lenkiškai, Bartininkų zakristijonas Naujokas – prie šv. Mišių patarnauti. Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu. Grįžęs namo, pradėjo galvoti apie tolimesnius mokslus, Tėvai tenorėjo, kad sūnus stotų į Seinų kunigų seminariją, ir jie sulauktų, anot motinos, gražaus kunigėlio. Po ilgų kalbų ir didelių verksmų tėvai sutiko sūnų leisti į svetimą šalį mokslų eiti. „Mat nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kumelaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažinstamą tolimą svietą.“ Ir su 100 rublių kišenėje jis išvyko į Maskvą „tarytum nauju žmogum tapęs“. Mokydamasis Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete, jis klausė rusų literatūros, istorijos, lyginamosios kalbotyros ir antikinių kalbų paskaitų, ypač mėgo prof. S.Solovjovo Rusijos istorijos paskaitas. Žinodamas, kad lietuviams uždrausta savo krašte mokytojauti, gavęs Varšuvos mokslo apygardos stipendiją, skirtą lietuviams studentams nuo lenkų įtakos atitraukti, ir baigiantis antrajam semestrui, perėjo į Medicinos fakultetą, garsų visoje Rusijoje ir žinomą gerais gydytojais. Dar 1875 m., būdamas Medicinos fakulteto pirmo kurso studentas, jis Nivos laikraštyje atsakė į archeologo A.H.Kirkoro straipsnį „Slavų senovės štrichai“ („Zarysy pierwotnej Slowiarisczizny“), pateikdamas mitologinės jo dalies kritiką, kuriai pritarė Maskvoje studijuojantys lietuviai. Mokydamasis medicinos, Basanavičius neatitrūko nuo lietuvybės, jis užsibrėžė plačiai tyrinėti lietuvių tautos praeitį: antropologiją, istoriją ir archeologiją (senąsias kapavietes, piliakalnius, rinkti įvairias senienas), etnologiją, kalbą, tautosaką. 1878 m. kovo 2 d. dienoraštyje užrašė: „Ištvermingai darbuokis, neieškok tuščios garbės ir būk naudingas – venk kovų su vėjavaikiais – mažiau žodžių, daugiau darbų – visada turėk prieš akis tikslą, kurio sieki!“

Baigęs universitetą 1879 metais ir siekdamas išvengti gydytojo praktikos Maskvoje, pradėjo rūpintis darbu ką tik nepriklausomybę atgavusioje Bulgarijoje. Gavęs kvietimą ir kelionpinigių, 1879 metų pabaigoje iškeliavo iš Maskvos į Lom Palanką, kur iki 1882 metų dirbo gydytoju ir vadovavo ligoninei. Bulgarijoje gyvendamas, jis susirašinėjo su Mažojoje Lietuvoje ėjusio laikraščio Keleivis redaktoriumi F.Kuršaičiu. Pradėjus leisti Tilžėje naują lietuvišką laikraštį (Naująjį keleivį), Basanavičius buvo pakviestas bendradarbiauti. Priėmė jis ir kitą, pastoriaus K.R.Jakobio atsiųstą kvietimą įstoti į Lietuvių literatūros draugiją, ragino jos vaidybą leisti populiarius K.Donelaičio, S.Daukanto ir kitų rašytojų darbus.

Tik atvykęs Bulgarijon ir palankiai vertindamas bulgarų laisvės sąjūdį, jis prisidėjo prie rusofobų demokratų partijos. Liberalams praradus valdžią, toliau bendradarbiavo pažangioje spaudoje, neslėpė savo demokratinių pažiūrų ir buvo įskųstas valdžiai. Norėdamas išvengti persekiojimų, 1882 m. išvyko į Prahą toliau studijuoti medicinos, dirbo tai Prahoje, tai Vienoje.

Kartu Basanavičius toliau bendradarbiavo lietuvininkų laikraščiuose, ypač Lietuviškoje ceitungoje. Sveikindamas J.Zauerveino sumanymą įsteigti Prūsijos lietuvių mokslo draugiją, jis rašė: „Triūskimės, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsime,
jei lietuviška kalba bus tvirta pasidarius, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų.“

Basanavičiaus draugų ir bendražygių ratas vis didėjo, po šio straipsnio prie jų prisidėjo ir J.Šliūpas. Bulgarijoje 1880 – 1882 m. Basanavičiaus respondentai buvo: F.Kuršaitis (Karaliaučius), A.Einaras, M.Šernius, K.R.Jakobis (visi iš Klaipėdos), J.Reilenderis (Tilžė), J.Mikšas (Virkytai), J.A.Vištelis (Orlinecas), M.Akelaitis (Paryžius), J.Miklaševičius (Heidelbergas), J.Jasinskis, M.Aglinskas (Maskva), P.Kriaučiūnas (Peterburgas), P.Vileišis (Belgija) ir kt.

1882 m. Basanavičius apsisprendė dėl lietuviško laikraščio steigimo ir apie tai parašė J.A.Višteliui ir J.Mikšui, nurodydamas ir leidybos vietą – Mažosios Lietuvos miestelį Ragainę. Basanavičiaus sumanymui buvo karštai pritarta. Persikėlęs į Prahą, ten pradėjo organizuoti laikraščio leidybą. Bendradarbiais pasitelkė J.Zauerveiną, J.A.Vištelį, S.Dagilį, S.Narkevičių, J.Šliūpą, V.Pietarį, J.Mikšą ir kt.

1883 m. pasirodė pirmasis Aušros numeris. „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“, – linkėjo Basanavičius prakalboje.

Aušra lietuvių visuomenėje buvo nepaprastas įvykis, visų aptariamas ir įvertintas: „Dr. J.Basanavičiaus „Aušra“ – jos mintys, kalba, žodžiai, – kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus <…> abejojimus ar svyravimus. Man ta naujoji mūsų gyvenimo pradžia, tas naujas evangelijos žodis, mūsų pačių raštu išreikštas, padarė didžiausią įspūdį, ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naująjį darbo kelią“, – rašė Jonas Jablonskis.

Nuo 1883 iki 1886 metų buvo išleista dešimt Aušros numerių dvidešimt devyniais sąsiuviniais, kurių dalį Basanavičius pats redagavo. Gyvendamas svetur, jis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime (tik per 1883 metus parašė net 181 laišką), paskelbė daug straipsnių mokslo ir kultūros klausimais.

Prahoje Basanavičius išgyveno nuo 1882 m. rudens iki 1884 m. pavasario, dirbdamas įvairiose klinikose, važinėdamas studijų reikalais į Vieną. Gilindamas savo žinias, daug laiko leido bibliotekose, kur ieškojo medžiagos moksliniams darbams. Čia Basanavičiui teko pergyventi, pasak jo paties, vieną svarbiausių momentų savo gyvenime – karštą meilę vienai „interesingiausių“ Prahos merginų, dailiajai Gabrielai Eleonorai (Ellei) Mohl, čekų vokietaitei, su kuria susituokė 1884 m. gegužę Vienoje. 1885 metų rudenį jauna šeima grįžo į Lom Palanką. Prasidėjus 1885 m. bulgarų ir serbų karui, gydytojui darbo buvo į valias – kasdien tekdavo vienam apžiūrėti du šimtus ir daugiau ligonių. Dėl sunkaus darbo užpuolė įvairios ligos: iš pradžių plaučių uždegimas, vėliau dėmėtoji šiltinė. Pasveikęs tapo politinio pasikėsinimo auka: palaikytas prijaučiančiu rusams ir jų politikai Bulgarijoje, buvo peršautas, kai vyko pas ligonį.

Prasidėjus 1889 metams, sunkiai susirgo Basanavičiaus žmona Ellė. Liga progresavo, ir 1889 m. vasario 16 d. žmona mirė. Vyro „omenyje liko ant visados neužmirštoji, idealė Ellės esybė ir meilė“. Nepaprastai paveiktas žmonos mirties, Basanavičius buvo pasiryžęs visam laikui likti Bulgarijoje. 1891 metų rudenį jis tapo Bulgarijos piliečiu, 1892 – 1895 dirbo Varnos miesto ligoninėje, 1899 m. buvo išrinktas į Varnos miesto tarybą. 1893 metų pabaigoje buvo paskirtas ir Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.

Vis dėlto 1895 metų pradžioje, remdamasis rusų caro manifestu, Basanavičius paprašė leidimo grįžti į Lietuvą, bet atsakymas buvo neigiamas. Tačiau atostogų metu jis galėjo keliauti: 1894, 1895, 1897 – 1901, 1903, 1904 m. lankėsi bei gydėsi Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje. O 1905 m. pradžioje, nelaukdamas Rusijos pilietybės bei leidimo grįžti, pardavęs visą savo turtą, paliko Varną ir Bulgariją, per Vokietiją atvyko į Tilžę ir, K.Aglinskio padedamas, slapta perėjo Jurbarko muitinę.

Dvidešimt penkerius metus gyvenęs užsienyje, 1905 m. rugpjūčio l d. Basanavičius atvažiavo į Vilnių. Čia buvo pats revoliucijos įkarštis: politinis gyvenimas reiškėsi partijų, programų, šūkių gausa. Ir Basanavičiaus gyvenimas Lietuvoje buvo žymus naujais žygiais ir darbais. Daug matęs, pažinęs ir patyręs, jis stojo lietuvių tautinio sąjūdžio priešakyje, darbuodamasis Lietuvos labui.

Basanavičiui priklauso sumanymas sušaukti visos Lietuvos suvažiavimą. Norėdamas parodyti pasauliui, kad lietuvių tauta yra galinga, kultūringa ir nori laisvai gyventi, 1905 m. lapkričio 15 d. jis parašė 10 punktų memorandumą, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai visiškos kultūrinės ir politinės autonomijos. Po memorandumu pasirašė J.Basanavičius, D.Malinauskas, M.Davainis-Silvestraitis ir kun. J.Ambraziejus. Memorandumas buvo išsiųstas paštu Rusijos valdžiai. Dalis memorandumo buvo paskelbta laikraštyje Pravitelstvennyj vestnik (Vyriausybės žinios), visas tekstas išspausdintas Vilniaus žiniose (Nr. 267).

Kitas svarbus Basanavičiaus darbas buvo mokslo žmonių subūrimas, siekiant surinkti viską, kas gali iškelti lietuvių tautą,
Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigimas – statuto rengimas, narių priėmimas, susirinkimų organizavimas, bibliotekos ir fondų kūrimas. Šiai draugijai, įsteigtai 1907 m., Basanavičius vadovavo iki mirties, tvarkė tęstinį draugijos leidinį Lietuvių tauta.

Vilniaus kultūriniam gyvenimui organizuoti Basanavičius siūlė steigti lietuvių klubą, o su kun. J.Ambraziejumi nutarė leisti Vilniaus lietuvių laikraštį Lietuvis.

1905 m. lapkričio 21 d. Basanavičiaus iniciatyva ir rūpesčiu buvo sušauktas pirmasis Vilniaus lietuvių seimas, paprastai vadinamas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jame dalyvavo per 2000 atstovų iš visos Lietuvos ir Rusijos. Į Seimą pirmą kartą buvo susirinkę visų Lietuvos partijų ir visų gyventojų luomų delegatai.

Suredagavęs ir išleidęs pirmąjį Lietuvių tautos numerį, Basanavičius išvyko į Petrapilį, norėdamas pasidarbuoti bibliotekose, susitikti su ten gyvenusiais lietuvių šviesuoliais – Maironiu, K.Būga, P.Leonu ir kt., su kitataučiais mokslininkais – E.Volteriu, J.Baudouinu de Courtenay ir kt.; Vidaus reikalų ministerijos tikybos departamente jis aptarė bažnytinę Vilniaus vyskupijos padėtį, siekdamas lietuvių kalbos įsitvirtinimo Vilniaus krašto bažnyčiose.

Daug laiko Basanavičius skyrė lietuvybės reikalams – padėjo kurti lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte, leisti naujus vadovėlius. Tęsė ir mokslinius darbus, dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, tvarkė naujus archyvo ir muziejaus rinkinius. 1911 m. prie LMD buvo įsteigta gydytojų ir vaistininkų sekcija, kurios tikslas buvo leisti laikraštį, tvarkyti medicinos ir farmacijos terminiją, tyrinėti Lietuvos gydomuosius augalus ir kt.

Išvykęs į užsienį darbo ir sveikatos reikalais, Basanavičius mintimis likdavo tėvynėje: „<…> mintyse skrajoju savo nuskurusioje tėvynėje, kurią tarytum patsai Dievas ir žmonės užmiršę. Tokia tu nelaiminga, mylima Lietuva – tuomet dienyne užrašiau, – palyginus tave su kitais kraštais. Ir ar kada teks tau visų bjaurybių nusikratyti ir laisvesnį gyvenimą įgyti?! Aukščiau kultūroje pakilti <…>.“

1913 m. visuotinio LMD susirinkimo metu Basanavičius drauge su Amerikos lietuvių veikėju A.Olšausku pasiūlė leisti lietuvišką enciklopediją ir sudaryti redakcinę grupę. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, sumanymas liko neįgyvendintas.

Nemažai jėgų Basanavičius skyrė dar vienam savo sumanymui – Tautos namų kūrimui. Kelionė į Ameriką dėl šių namų statybos jį labai išsekino. Prisidėjo dar įvairios nelaimės ir ligos, ir jis vėl buvo priverstas išvykti gydytis į užsienį.

Basanavičiaus mokslo nuopelnai ir darbai buvo vertinami Europoje: 1914 m. gegužės 6 d. Šveicarijos Academia litterarum Genevensis išrinko jį savo nariu ir garbės profesoriumi.

1914 m. rugpjūčio l d., prasidėjus Vokietijoje visuotinei mobilizacijai, Basanavičius grįžo į Lietuvą. Čia aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, daug dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir Lietuvių draugijoje nuo karo nukentėjusiems gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti. Pradėjo organizuoti deklaraciją rusų valdžiai – buvo parengtas memorandumas, kuriame reikalauta Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės.

1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečių kariuomenės daliniai įžengė į Vilnių. Basanavičiaus raginami, Vilniaus lietuviai toliau kovojo už savo teises: dėl prieglaudų, išlaikomų Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti, dėl lietuviškų mokyklų, dėl lietuvių kalbos vartojimo ir kt. LMD dėka okupacijos metais buvo išleista per 100 lietuviškų vadovėlių mokykloms, seminarijoms, gimnazijoms.

Basanavičius daug darbavosi prie įvairių memorandumų okupacinei valdžiai, skaitė nemažai paskaitų apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį, rūpinosi LMD veikla. 1916 m. vasarą dėl silpnos sveikatos jis išvyko į Ožkabalius. Grįžęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto posėdyje perskaitė išsamų pranešimą apie savo apsilankymą Suvalkijoje ir sunkią lietuvių padėtį vokiečių okupacijos sąlygomis.

Pradėjus persekioti Vilniaus lietuvių veikėjus, buvo sulaikytas ir Basanavičius. Paklaustas, kokių politinių pažiūrų esąs, jis atvirai pareiškė priklausąs tautiškajai lietuvių demokratų partijai ir įsitikinęs, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje.

Basanavičiaus vadovaujama LMD ir toliau organizavo metinius suvažiavimus, jų metu buvo skaitomos paskaitos apie lietuvių tautą, jos kultūrą ir istoriją.

1917 m. vasarą Basanavičius vėl buvojo Ožkabaliuose, bet, neturėdamas leidimo, negalėjo ilgiau pasilikti. Grįžęs atgal, jis padėjo organizuoti Lietuvos aidą (leidimas šiam lietuviškam laikraščiui jau buvo gautas). Po ilgų pastangų lietuviams pavyko išsirūpinti leidimą sušaukti Vilniaus konferenciją. Jos metu turėjo būti sudaryta Tautos taryba. Konferencija įvyko 1917 m. rugsėjo 18 – 21 ir 23 d. Basanavičius buvo išrinktas konferencijos garbės pirmininku. Sudarytoji Tautos taryba veikė ir dirbo, kol buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė.

1917 m. lapkričio 27 d. Vokietijoje buvo pripažinta politinio apsisprendimo teisė Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos gyventojams. 1918 m. vasario 16 d., J.Basanavičiui pirmininkaujant, buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Jis pats perskaitė
Nepriklausomybės Aktą. Dokumentas buvo išspausdintas Lietuvos aide. Sukurta vėliava ir valstybės ženklas. Basanavičius pradėjo organizuoti Didžiojo Seimo rinkimus.

1918 m. vasarą Basanavičius vėl praleido Ožkabaliuose, gydydamas žmones ir populiarindamas Valstybės tarybos darbą. Rudenį vėl grįžo į Vilnių, skaitė paskaitas, dalyvavo draugijų, partijų veikloje.

Atėjus bolševikams, Basanavičius sušaukė didelį lietuvių mitingą padėčiai išaiškinti ir apginti tautiniams lietuvių reikalams, kiek galėdamas rūpinosi apsaugoti LMD turtą. Švietimo komisariatui paskyrus jį Istorijos muziejaus direktoriumi, parašė muziejaus statutą, surinko Vilniuje esančius kultūros ir dailės eksponatus ne tik iš viešųjų, bet ir iš privačių rinkinių, suremontavo muziejui priklausiusius rūmus, tačiau muziejaus atidarymą sutrukdė Vilnių apsupę lenkų legionieriai. Visos Basanavičiaus pastangos organizuoti istorijos muziejų nuėjo perniek.

Savo reikalams ginti Vilniaus lietuviai įsteigė Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, jos nariu tapo Basanavičius. Tik dabar jis vis labiau apsiribojo moksliniu darbu.

Lenkų okupacijos metais Basanavičius buvo persekiojamas kaip Vilniaus lietuvių sąjūdžio vadas. Jis negavo leidimo vykti į Ožkabalius ar į Kauną, net ir Lietuvos valstybės prezidento A.Smetonos kviečiamas. Nors gyvenimas Vilniuje buvo neramus, Basanavičius nusprendė pasilikti čia ir saugoti jo pastangomis sukauptą kultūros turtą ir LMD.

1919 m. lapkričio 1 – 3 d. vyko visuotinis LMD susirinkimas. Basanavičius skaitė paskaitą apie lietuvių kalbą archeologijos ir etnografijos šviesoje. Aktyviai jis reiškėsi ir Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete. Kaip vienas iš didžių kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę vyko į Kauną, į Lietuvos Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmes. Grįždamas į Vilnių, aplankė Ožkabalius.

Lenkams palikus Vilnių, Basanavičius pats turėjo rūpintis universiteto, bibliotekos, archeologijos muziejaus, autorinio archyvo, įvairių universiteto institutų apsauga. Kartu jis vienas pirmųjų stengėsi išsiaiškinti bolševikų pažiūras į lietuvius: kalbėjosi su jų vadu V.Mickevičiumi-Kapsuku, siekdamas Vilniaus krašto lietuvių kultūrinės apsaugos.

Į Vilnių vėl įžengė lenkų armija. Basanavičius su O.Mašiotiene ir kitais bendraminčiais suskubo rūpintis lietuvių belaisviais, jautriai reagavo į lietuvių įstaigų naikinimą, mėgino kovoti su visokiomis neteisybėmis.

Kartu Basanavičius vis labiau angažavosi moksliniam ir visuomeniniam darbui. 1920 m. gruodžio 28 – 29 d. LMD visuotiniame susirinkime jis skaitė paskaitą „Obuolys lietuvių dainose bei pasakose bei vestuvinėse apeigose“, o patį susirinkimą pabaigė žodžiais: „Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuva su savo sostine Vilnium, kad geriau galėtų gyvuoti ir tarpti ir pati Lietuvių Mokslo Draugija!“

1921 m. prie LMD Basanavičiaus iniciatyva pradėti organizuoti aukštesnieji mokslo kursai ir paskaitos. Pats Basanavičius buvo pasirengęs skaityti paskaitas apie lietuvių mitologiją.

Lenkams pradėjus lietuvių ir gudų persekiojimų ir areštų kampaniją, Basanavičius vienas pirmųjų kreipėsi į valdžią ir įteikė protestą, gindamas ištremtųjų lietuvių teises. Pats Basanavičius tapo persekiojamas ir žeminamas. Tačiau jis nesiliovė protestavęs ir darbavęsis lietuvių naudai: Lietuvių draugijos centro komitetui kruopščiai aprašinėjo lenkų daromas kratas ir areštus, lankė Vilniaus lietuvių mokyklas, dalyvaudavo Lietuvių mokslo draugijos posėdžiuose, redagavo Lietuvių tautą, gynė lietuvių švietimo ir kultūros reikalus. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvos universiteto Kaune garbės nariu ir profesoriumi.

Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 dieną Vilniuje. Visą savo turtą užrašė mokslus einančiai lietuvių jaunuomenei. Buvo palaidotas Rasų kapinėse. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė paskelbė 5 dienų gedulą. Kartu gedėjo, nors ir neoficialiai, Vilniaus krašto lietuviai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2971 žodžiai iš 9803 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.