Jonas Biliūnas – lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Jis gimė 1879m. balandžio 11d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. J.Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900m. J.Biliūnas įstojo į Tartu (Dorpato) universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose 1901m. iš universiteto buvo pašalintas.
1901-1902m. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903m. įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Tuo metu daug rašė. Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906m.. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. Mirė 1907m. gruodžio 8d. Zakopanėje; 1953m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių.
Geriausius kūrinius parašė 1904-1907 m.
Tai apsakymai „Žvaigždė“, „Nemunu“, „Vagis“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Joniukas“, „Lazda“, „Brisiaus galas“.
Apysaka „Liūdna pasaka“.
Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m.
Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.
Geriausias kritikos straipsnis- Žemaitės “Paveikslai”
Realistas: Jis domisi ne socialiniais tipais, bet žmogaus būsena.
Psichologinė proza:Biliūnui rūpi žmogaus vidinė būsena.
Kuo skiriasi nuo Žemaitės:Žemaitei svarbesnė visuomeninė sistema, kurią ji kritikuoja;
Biliūnui- žmogus ir jo vidiniai išgyvenimai.
Pasakotojas:Pagrindinis veikėjas –pasakotojas.
Vaizduojamais daiktais, reiškiniais, įvykiais, žmonėmis nesidomima savaime, jie priklauso nuo pasakojančio asmens ir nuo jo keliamų problemų.
Pasakotojas stovi kuriamo pasaulio centre ir tik jis vienas suvokia ir nustato daiktų vertę.