Jonas Biliūnas
„Liūdna pasaka“
( Teksto interpretacija nuo žodžių „Po to kuone kas diena“ iki „Liūdna pasaka!..“ )
Jonas Biliūnas – vienas žymiausių XX a. pr. lietuvių klasikų, prozininkas. Jis laikomas lyrinės novelės pradininku lietuvių literatūroje. Daugiausia J. Biliūnas rašė noveles, yra sukūręs ir vieną apysaką „Liūdna pasaka“. Savo kūriniuose , dažnai vadinamuose psichologiniais, autorius itin didelį dėmesį skiria moralinėms ir egzistencinėms problemoms, atstumtojo, nelaimingo žmogaus gyvenimui ir jo vidiniam pasauliui.
Ši ištrauka – tai vienintelės J. Biliūno parašytos apysakos „Liūdna pasaka“ pirmosios, lyrinės, dalies pabaiga. Ištraukoje pasakojama apie kasdieninius pasakotojo ir Juozapotos susitikimus, jau kone tapusius rutina, ir pasakotojo dėmesį sunkiai vargšės moteriškės lemčiai.
Ištrauką galima suskirstyti į du segmentus (prasmines dalis) : pirmas segmentas – pasakotojo susidomėjimas Juozapotos gyvenimu, antras segmentas – likimo vingiai, gyvenimo įrėžti moters veide.
Pirmame segmente pasakotojas emociškai reaguoja į išorinį pasaulį – jis visą dėmesį sutelkia ties Juozapotą slegiančia gyvenimo našta ir skausminga patirtimi.
Pirmasis segmentas prasideda pasakojo įspūdžiu apie kasdien sutinkamą moterį. Rutiną sustiprina pasakotojo žodžiai: „kuone kas diena“, „tuo pačiu laiku“ bei vartojamas būtasis dažninis laikas. Pasakotojas kalba vienaskaitos pirmuoju asmeniu, parodydamas įvykių svarbumą jam pačiam. Svarbu tai, jog pirmiausia Juozapotą pasakotojas ne išvysdavo, bet išgirsdavo: jau pažįstamas garsas, „ypatingas ir skaudus “ dejavimas perskrosdavo jo ausis. Ir tik po to pasirodydavo pati moteris. Jos išvaizda neaprašoma, tačiau dviem pasikartojančiais epitetais „sena sena“ ypatingai pabrėžiamas jos bejėgiškumas silpnumas ir vargingumas. Kitame sakinyje svarbiausias Juozapotos žvilgsnio įspūdis, pasakotojui itin įstringa jos tuščios, „be gyvybės“ akys. Taip pat išryškinamas dar vienas pakartojimas : „ilgai ilgai“, kuriuo tarsi norima parodyti kažkuo išskirtinį Juozapotos dėmesį pasakotojui – juos sieja patirti skaudūs įvykiai.
Visas šis veiksmas – kasdieninė akimirka pasakotojo gyvenime. Dažniausiai nuolat besikartojantys įvykiai žmonėms greitai įgrysta, tačiau pasakotojui jis kelia vis didesnį norą susipažinti su Juozapotos praeitimi ir jos patirtais išgyvenimais. Nors pasakotojas ir bando ją išklausti, tačiau kaskart išgirsta tuos pačius žodžius: „Kiek ponų… kokie jie visi gražūs…“ ir „ ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?..“ . šie nutylėjimai, įprasminantys skaudžiausius moters prisiminimus, yra atsakymai į bet kokius jai užduodamus klausimus. Išnykdavo Juozapota taip pat greitai, kaip ir atsirasdavo: ji praeidavo „pro šalį“ su visu savo skausmu. Juozapotos gyvenimo našta apibūdinama epitetų pasikartojimu „sunkią sunkią“.