Jonas Biliūnas – pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs psichologinio apsakymo žanrą. Rašytojas buvo puikus stilistas: graudumo, užuojautos ir gailesčio būsenas išreikšdavo kalbėdamas ramiu tonu. Jo kūryboje svarbiausia, kaip atsitikimas pakeičia žmogų, kokius pėdsakus palieka jo sieloje, kaip tai, kas vyksta žmogaus širdyje, atsispindi jo išorėje. Tokio žmogaus būsena parodoma J.Biliūno apsakymuose “Brisiaus galas”, “Joniukas”, “Ubagas” . Ypatingai šis Biliūno kūrybos bruožas pasireiškia apsakyme “Liūdna pasaka”, kurioje sena, išprotėjusi moteris, vardu Juozapota, ieško jau seniai žuvusio savo vyro.
Ištraukoje aprašomas Juozapotos portretas. Jos vaizdas sukrėtė pasakotoją (pasakojama pirmuoju asmeniu). Jau pirmasis girdimasis įspūdis buvo gūdus: “Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas.”
Jonas Biliūnas Juozapotos portretą pateikia nuosekliai. Toliau seka jos išvaizdos aprašymas: “Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. <…> Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės.”
Epitetai “sena aukšta”, “lazdele pasiramsčiuodama” dar nieko nesako. Žmogaus sielos veidrodis – akys. Juozapotos akis Biliūnas lygina su “dviem taškais”. Šis palyginimas byloja apie tai, kad akys neišraiškingos, abejingos. Skaitytojas gali suprasti, kad tai – išprotėjusio žmogaus akys. Tai patvirtina ir epitetai: “klaikūs, be gyvybės”. Akių sugretinimas su užgesusiomis akimis dar iškalbingesnis. Žvaigždės jau užgesusios, tačiau kažkada jos švietė. Tai reiškia, kažkada ši moteris buvo jauna, sveika ir laiminga. Akys-žvaigždės “iš artie matomos”. Tai reiškia, kad visi aplinkiniai mato Juozapotos skausmą, ji net neslepia jo, vaikšto po minią žmonių ir klausinėja: “Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…”.