Jonas biliūnas1
5 (100%) 1 vote

Jonas biliūnas1

Kūrybos savitumas

Jonas Biliūnas, taurusis anykštėnas, laimės žiburio ieškotojas, praskriejo Lietuvos padange kaip rugsėjo žvaigždė. Praskriejo palikdamas gilia žymę ne tik gyvenimu, bet ir kūryba.

Pirmajame XXa. dešimtmetyje į lietuvių literatūrą atėjo J. Biliūnas. Nors jis parašė labai nedaug kūrinių, tačiau jo kūryba tapo tarytum skiriamuoju ženklu tarp to, kas buvo parašyta anksčiau ir kas buvo sukurta po jo.

Pirmaisiais savo brandžiais apsakymais („Pirmutinis streikas“, „Be darbo“) jis įvedė proletariato gyvenimo temą. Atskleidė sunkią darbo žmonių padėtį, sugebėjo parodyti kylančios į kovą streikuojančios masės rimtį, jėgą, kovinį ryžtą. „Laimės žiburyje“ Biliūnas sudeda visą savo kartos tikėjimą žmogumi, jos svajones apie laimingą darbo žmonių ateitį.

J. Biliūnas mūsų literatūroje žinomas ir kaip socialinės nuoskaudos vaizduotojas. Šią temą jau buvo gvildenusi Žemaitė, Lazdynų Pelėda, bet Biliūnas ją lietė visai nauju požiūriu. Senelis Simanas „Žvaigždelėje“, „Lazdos“ tėvas kentėjo visai ne dėl to, kad jiems gyvenime teko susidurti su niekšais, netekusiais žmoniškumo piktadariais. Rašytojas įžvelgė kitas jėgas, nulėmusias tokių žmonių, kaip dvaro prievaizdai, egzistavimą.

Kaip ir daugumas XX a. pradžios lietuvių rašytojų, Biliūnas ieškojo temų mūsų kaime, kuris jam buvo ne tik gerai pažįstamas, bet ir mielas. Biliūnas taip pat mokėjo ieškoti grožio kasdieninėje kaimo buityje, jo žmonių tarpusavio santykiuose ir čia rasti pačius gražiausius išgyvenimus, stebėtiną vidinę kultūrą.

Gilus žvilgsnis į žmogaus vidinį pasaulį

Iki XX a. pradžios mūsų literatūroje niekas nesidomėjo žmogumi, kaip asmenybe. Jonas Biliūnas itin giliai prasiskverbia į veikėjo vidinį pasaulį. Be ilgų aprašinėjimų jis sugeba perduoti veikėjo nuotaiką, jos įvairiausius atspalvius ir netgi parodyti jos kaitymąsi.

Biliūnas sugeba ne tik gilintis į veikėjo vidinį pasaulį, suvokti jo išgyvenimų kaitą, daugybę jos atspalvių, bet ir filosofiškai viską apibendrinti, daryti gilias išvadas. Jis pirmasis mūsų literatūroje mato, kad žmogus – dvilypė būtybė: toks, koks yra ar norėtų būti, ir toks, kokiu jį verčia tapti kitų poelgiai, visuomeniniai santykiai. J. Biliūno personažas auga, plečiasi jo pasaulio pažinimas ir atitinkamai formuojasi žmogus.

Stiliaus kultūra

J. Biliūnas – trumpo apsakymo meistras. Tokiame apsakyme visuomet labai reikšminga jo pradžia ir pabaiga. Biliūno apsakymų pradžia tokia trumpa, kad sunku ją išskirti iš kūrinio visumos. Trumputės ir apsakymų pabaigos – rašytojas mėgsta kūrinį baigti klausimu, nutylėjimu, filosofiškai apibendrinančiu visą kūrinio problema. Ir skaitytojas pats turi rasti atsakymą, arba pagalvoti, kodėl taip esti gyvenime. Taigi Biliūnas vienas pirmųjų sugebėjo apsakymo pradžią ir pabaigą monotoniškai suliedinti su visuma ir meniškai įprasminti.

Nauju keliu J. Biliūnas pasuko ir stiliaus srityje. Biliūnas susiformavo individualų, vieningą stilių, pagrįstą psichologiniu požiūriu į žmogų ir emociniu autoriaus santykiu su tikrove. Jis tarė savitą žodį, kurdamas pasakotojo paveikslą ir naudodamas pagrindinius pasakojimo elementus – autorinę kalbą, dialogą, vidinį monologą.

J. Biliūno apsakymuose vyrauja gana trumpas vientisinis sakinys – juo mintis plaukia ramiai ir lengvai: Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinova prie miško. Ilgesni prijungiamieji sakiniai gana reti. Kiek labiau autorius mėgsta sudėtinį sakinį sudarytą iš kelių atskirų savarankiškų sakinių. Jį kuria tada, kai prabyla iškilmingai: Visur uždaro krautuves ir puikiausius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime dairosi aplinkui ir nežino, kas daryti.

Biliūno apsakymuose nemažai nebaigtų sakinių, neatsakytų klausimų dėl nuolatinės minčių bei emocijų kaitos. Autorius labai mėgsta pauzę, kurią žymi daugtaškiu. Šiuo pomėgiu jis išsiskiria iš visų ankstesniųjų rašytojų ir pirmasis pauzei skiria žymų vaidmenį – ji padeda visko iki galo neišsakyti, žadina vaizduotę.

J. Biliūno kalba nėra labai įvairi. Bet užtat šitie paprastai lėtoko tempo sakiniai stebina lengvu, grakščiu ritmu, kuris skamba visuose apsakymuose. Autorius vengia pradėti ir baigti sakinį kirčiuotu skiemeniu, vengia tų skiemenų sandūros, ir atrodo, kad jis kalba, viską apmąstydamas, pasverdamas kiekvieną vaizdo ar minties dalelę: Tai buvo nedidelė balta katytė. Tokį pasakojimo ritmą sudaryti rašytojui padeda inversija – neįprasta žodžių tvarka sakinyje: O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas.

J. Biliūno apsakymų žodynas labai paprastas. Tai kasdieninė, šnekamoji kalba. Rašytojas visai neieško gražių žodžių, nesistengia jais skaitytojo nustebinti.bet ta kasdieninė kalba jo apsakymuose skamba šventiškai. Dėl to ir eilinė „Žvaigždėje“ aprašyta diena pasidaro ypatinga.

Gana dažni Biliūno kūriniuose yra palyginimai epitetai, mažybiniai maloniniai žodeliai. Jais paprastai autorius mėgsta pabrėžti emocinį daikto ar reiškinio atspalvį.

Vienas iš pasakojimo elementų, dialogas, J. Biliūno kūryboje neturi išskirtinio vaidmens. Jis
dažniausiai labai trumpas ir vartojamas veikėjui ar veiksmui apibūdinti. Bet ir juo rašytojas sugeba atskleisti veikėjo vidinį pasaulį, netgi charakterizuoti.

Rašytojas dažnai pasakoja pirmuoju asmeniu, atskleisdamas savo išgyvenimus. Pasakotojas ir autorius susilieja. Vadinasi, galime įžvelgti ir tam tikrą vidinio monologo atmainą.

Jonas Biliūnas (1879 – 1907) – pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą ir kalbėjo apie didžiąsias gyvenimo vertybes: teisybę, dorą ir laisvę, pagarbą ir užuojautą žmogui.

ATSIMINIMAI APIE JONĄ BILIŪNĄ

Likimo dovanos

Rašydama atsiminimų knygą „Po aukštus kalnus vaikščiojau“, kur kalbama ir apie Joną Biliūną, dar kartą perskaičiau vaikystėje su meile po kelis sykius skaitytus ir iki ašarų jaudinusius apsakymus „Joniukas“, „Brisiaus galas“, „Liūdna pasaka“… Koks sugestyvus jo sakinys. Trapus, kaip ir jo gyvenimas, jo laimė. O už tų vaizdų, už tos emocionalios žodžio spalvos – jo gyvenimas, kupinas klokeliūrų, kaip sakytų tapybos darbų restauratorius, ir didelės šviesos, kuri spinduliavo ne tik jo kūryboje, bet ir jo buvime greta Julijos, jo išrinktosios, greta mūsų. Skaitydamas jo kūrybą, rodos, nusimeti visas apnašas, visus smūgius ir tiesiesi kaip pavasarį namo palangėje darželio daigai.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1055 žodžiai iš 3237 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.