Jonas biliūnas2
5 (100%) 1 vote

Jonas biliūnas2

J. Biliūnas – itin ryški Xxa. Pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Tai išties plačių interesų asmenybė, suspėjusi per trumpą laiką ir neįmanomai sunkiomis sąlygomis padaryti darbų, kuriais mūsų kultūra visada galės pasiremti. J. Biliūnas mirė vos 28 metų, tačiau jo veiklos pėdsakų galima aptikti skirtingose srityse. Jis žinomas kaip kovotojas prieš carizmą, už socialinį engiamųjų išvadavimą. Jis – Lietuvos socialdemokratinio judėjimo veikėjas, dalyvavęs revoliucinėje proletariato kovoje, taip pat žymus to laiko pažangios publicistikos atstovas, korespondencijomis, straipsniais, brošiūromis atsiliepęs į kovos prieš klasinę ir nacionalinę priespaudą šūkius. Nemažas J. Biliūno vaidmuo literatūros kritikoje – jo straipsniai skatino realistinę lietuvių literatūrą, ugdė estetinį skaitytojų skonį. Vis dėlto didžiausi J. Biliūno nuopelnai, suprantama, grožinei literatūrai. Jis – seniai pripažintas mūsų prozos klasikas: iš jo kūrinių nuo pradinių mokyklos klasių mokosi literatūros jau kelinta lietuvių skaitytojų karta. Tarybiniais metais J. Biliūno kūryba ypač išpopuliarėjo: ne sykį išleista jo raštai, paskelbta nemaža kritikos darbų, kuriuose plačiai ir įdėmiai nagrinėjama rašytojo proza. Ir neatsitiktinai. J. Biliūno apsakymai daro stiprų įspūdį skirtingo amžiaus skaitytojams idėjų taurumu, žmoniškumu, glausta išraiška, skleisdami didelio meno šviesą. Jie veikė ir iki šiol veikia lietuvių literatūros raidą.

J. Biliūno biografijoje nemaža bruožų, būdingų pažangiai ano meto inteligentijai. Kilęs iš valstiečių, kaip ir dauguma to laiko inteligentų (gimė 1879m. balandžio 11d. dabartiniame Anykščių rajone, Niūronių kaime), jis nuo vaikystės pažino valstiečių gyvenimą, psichologiją. Kaimo buitis jam davė medžiagos grožinei kūrybai, ji teikė socialinių žinių ir publicistikai, kada gyveno visuomenines problemas. Būsimajam rašytojui iš mažens buvo žinomi ne tik XIXa. pabaigos valstietijos reikalai, bet ir ne taip seniai panaikintos baudžiavos atmosfera (perteikta tėvų ir artimųjų pasakojimais). J. Biliūno tėvai, kaip ne vienas vakarykštis baudžiauninkas, dabar pakutęs ir sustiprėjęs, norėjo pamokyti savo vaikus. Į didesnius mokslus Biliūnų buvo numatyta leisti Jonuką, kurį tikėjosi pamatyti kunigu. Tuo būdu sūnus, pasirengęs namuose, įstoja į Liepojos gimnaziją.

Gimnazijoje praleisti metai J. Biliūnui buvo labai reikšmingi. Susidūrė jis čia su visai kita aplinka, kitomis pažiūromis ir idėjomis negu atsinešė iš kaimo. Susipažino ir su nepažįstamu darbininkijos pasauliu. Susidarė jis čia sau naują pasaulėžiūrą. Visi jo biografai ir kūrybos tyrinėtojai nurodo didžiulę idėjinę krizę ir perversmą, kurį pergyveno J. Biliūnas gimnazijoje. Religinis jo pasaulėvaizdis žlugo, susipažinus su ano meto mokslo laimėjimais, marksizmu, pozityvumo idėjomis. J. Biliūnui nepakako dėstomų žinių, jis pats daug skaitė, dažnai ne tik nerekomenduojamą, bet ir draudžiamą literatūra. Galvotesnius mokinius jis buvo subūręs į slaptus būrelius (vyresniųjų ir jaunesniųjų), kuriuose skaityta referatai, svarstyta gamtos mokslų, visuomeniniai klausimai. Ypač domėtasi gamtininkų Č. Darvino, T. H. Hakslio, K. Flamariono raštais, studijuota K. Markso, K. Kautskio, F. Lasalio ir kitų socialistinės krypties veikėjų idėjos. Rūpėjo J. Biliūnui ir jo draugams nacionalinio lietuvių judėjimo reikalai – kova už lietuvišką spaudą, mokyklas. Būsimasis rašytojas gaudavo nelegalios lietuviškos spaudos, duodavo jos skaityti bičiuliams. Žodžiu, J. Biliūno pasaulėžiūra brendo, veikiama trijų didelių idėjinių srautų, formavusių ano meto pažangiosios mūsų inteligentijos dvasinį pasaulį – XIXa. mokslinės minties, socializmo idėjų ir lietuvių nacionalinių siekimų. J. Biliūno veikla ir kūryba vienaip ar kitaip atspindi tų visuomeninių bei idėjinių srautų aspiracijas. Vis dėl to Liepojos laikai stipriausiai susiejo J. Biliūną su lietuvių inteligentijos dalimi, kuri išsigelbėjimą iš klasinės ir nacionalinės carizmo priespaudos matė kylančio proletariato judėjime, socializmo idėjose.

Gimnazijoje J. Biliūnas tapo griežtu carizmo priešu, ėmė orientuotis į proletariato ir pažangiosios visuomenės kovą už socialinius pertvarkymus, pasaulėžiūrą grįsti moksliniais, materialistiniais įsitikinimais. Savo pažangių pažiūrų jis neslėpė ne tik nuo mokinių, bet ir namiškių. Ir tai jam daug kainavo. Atsisakęs eiti į kunigus, jis jau penktoje klasėje neteko namiškių paramos ir turėjo verstis korepetitoriaus darbu. Prasidėjo sunki kova už būvį, kuri galop pakirto sveikatą ir baigėsi ankstyva mirtimi.

Įstojęs 1900m. į Dorpato (Tartu) universitetą medicinos studijuoti, J. Biliūnas kitų metų pavasarį iš ten pašalinamas – už dalyvavimą studentų protesto prieš carizmą judėjime. Apsigyvenęs Šiauliuose, jis įsitraukia į kovą prieš socialinę neteisybę. Pažintis su Lietuvos socialdemokratinio judėjimo organizatoriais priartino J. Biliūną prie proletariato politinės kovos reikalų. Persikėlęs 1902m. su žmona į Panevėžį, jis dar aktyviau įsitraukia į darbininkų judėjimą: leidžia atsišaukimus, organizuoja streikus. Nors nenutraukė ryšių su liberalinės inteligentijos
atstovais ir jų spauda („Ūkininku”, „Varpu”), tačiau ne vieną socialinio gyvenimo problemą sprendė marksistiškai: ieškojo lietuvių nacionaliniam judėjimui glaudesnių ryšių su proletariatu, darbininkus ir valstiečius laikydamas pagrindine jėga kovoje prieš carizmą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”). Šiaulių – Panevėžio laikotarpiu jis daugiau atsideda publicistikai: parašo ir paskelbia politinių, mokslo populiarinimo brošiūrų, straipsnių. Spausdina korespondencijų (jas rašinėja nuo 1900m.) apie lietuvių darbininkų ir valstiečių nuotaikas, priešinimąsi carinei biurokratijai, socialinei priespaudai. Kartu J. Biliūnas domisi grožine literatūra. Dar 1900m. apsiima parašyti studiją apie Žemaitės, tuo metu jau pagarsėjusios rašytojos, kūrybą, dabar užbaigia tos studijos teorinę įžangą. Bando savo jėgas poezijoje. 1900 – 1902m. laikotarpiui priklauso ir pirmieji grožinės prozos kūriniai – „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną” ir kt. Įtakos posūkiui į grožinę literatūrą bus turėjusi pažintis su Povilu Višinskiu. Padėjęs į literatūrą įsijungti Žemaitei, Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, P. Višinskis naujajame savo bičiulyje bus greit įsižiūrėjęs polinkį į meninę kūrybą. V. Kapsukas, gerai abu pažinęs, apie jų draugystę rašo: „Geriausi draugai jiedu pasidarė. Tai buvo artimos sielos: abudu buvo poetai savo sieloj, giliai jaučią žmones, mylį dailę ir linkę pasvajoti. Višinskio drąsinamas, Biliūnas pradėjo daugiau beletristikos rašyti, prie kurios visuomet turėjo didelį patraukimą”.

Caro biurokratijai galutinai atsakius leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu.Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą vien literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Su socialdemokratiniu judėjimu ryšio nenutraukia, padeda suredaguoti porą „darbininkų balso” numerių, rūpinasi socialdemokratų organizaciniais reikalais.Talkina V. Kapsukui, kuris redagavo jaunimo žurnalą „Draugas” , paremia jį savo naujais kūriniais.Tačiau socialdemokratų partijos veikėjų nesutarimai apvilia J. Biliūną partiniu darbu. „Jį traukė kita sritis – dailioji literatūra, ir jis nuėjo, kur jį traukė” – taip V. Kapsukas apibūdina J. Biliūno posūkį nuo politinių reikalų prie literatūros. Leipcige jis parašo savo žymiausius proletarinės tematikos apsakymus – „Be darbo”, „Pirmutinis streikas”. Nors šelpiamas labdaringos „Žiburėlio” draugijos, kartais – Amerikos lietuvių, J.Biliūnas, gyvendamas nuolat pusbadžiu, Leipcige suserga džiova.Į Lietuvą grįžta ligonis, ir gydytojai liepia rimtai susirūpinti savo sveikata.1904 m. rudenį išvyksta į Ciurichą studijuoti, manydamas ten rasti palankesnių gamtos sąlygų sveikatai.Tačiau neturint iš ko įmanomiau gyventi, sveikata geryn neina. Prasideda kova su lemtinga negalia.Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Biliūnas jau buvo pajutęs savyje rašytojo pašaukimą, stengėsi literatūroje save išreikšti, skubėdamas ir baimindamasis, kad nieko reikšminga nesuspės padaryti.Tragišką prasmę turi tas faktas, kad geriausius apsakymus J.Biliūnas sukūrė, jau nepagydomai sirgdamas ir kūrybai atiduodamas visas jėgas.

Ciuriche J. Biliūnas parašė apsakymus „Laimės žiburys”, „Nemunu” , „Vagis” , „Kliudžiau”, „Tikėjimas”.1905 m. rudenį , gydytojų rekomenduojamas, jis išvažiuoja į Zakopanę (Lenkija) gydytis.Čia, lovoje gulėdamas, jis sukuria tokius savo prozos šedevrus, kaip „Joniukas” , „Lazda” ,„Ubagas” , „Piestupys”.1906 m.vasarą gydosi Rozalime , Kačerginėje.Tą vasarą parašo „Svečius” , „Abejojimą” , „Brisiaus galą” , „Vieną rudens dieną”.Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę.Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”.Nenustoja domėjęsis lietuvių literatūros naujienomis:prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio literatūros almanachą „Aitvaras” , kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą.Beviltiškos ligos alinamas, silpstant kūno ir dvasios pajėgoms, grįžo prie vaikystės religinių įsitikinimų. „Bet negalima abejoti , kad jo tikėjimas didžiai skyrėsi nuo viešpataujančio krikščionių tikėjimo. Tai, galima sakyti, diena ir naktis.<…> Jo tikėjimas – tai ne kitatikių ir netikėlių neapykantos tikėjimas, ne išnaudotojų tikėjimas, ne įrankis žmonėms savo rankose laikyti. Bet toks sąžinės varžymas jam po senovei buvo šlykštus”. Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., palaidotas Zakopanėje. Tarybinės vyriausybės rūpesčiu, jo palaikai 1953 m. perkelti į gimtąjį kraštą, į Liudiškių piliakalnį prie Anykščių, o ant kapo pastatytas paminklas.Šitaip įvykdyt poetinė rašytojo valia, pareikšta viename eilėraštyje – palaidoti prie Šventosios,

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau.

Mirė J. Biliūnas labai jaunas, vos pradėjęs literatūroje reikštis, tačiau daug padaręs, mirė kaip sunkių gyvenimo
auka.Mirė skurdo , nepriteklių liga, išplėšusia iš lietuvių literatūros kūrėjų gretų P. Vaičaitį , P.Višinskį , J. Gurauskį…J. Biliūnas gerai suprato savo likimą esant nepakeliamų sąlygų rezultatą. Graudoka ironija skamba jo laiško , rašyto 1907 m. rugpjūčio 27 d., t.y. trys mėnesiai iki mirties , žodžiai apie savo gyvenimą , kartu jautriai, biliūniškai, prisimenant kitų žmonių paramą, jų širdies gerumą: „Sveikink p. Gabrielę [Petkevičaitę – Bitę, J. S.] ir Žemaitę: trokštu jomdviem visa gera. Dažnai dabar atsimenu, kaip Žemaitė kartą Šiauliuose mylėjo mane ir Jasiukaitį gardžia sodžiaus mėsa ir duona, išalkusius. Jeigu tuo laiku dažniau kas man tokios mėsos būtų davę, gal dabar ir džiova nereiktų sirgti.Bet praeities nesugrąžinsi… Būk sveikas ir laimingas !

Rašyk!”

J. Biliūno publicistikoje, mokslo populiarinimo darbuose galima surasti svarbių mūsų praeities politinio, kultūrinio gyvenimo atgarsių, susekti tas problemas, kurios jaudino būsimąjį rašytoją, formavo jo asmenybę.Į tos rūšies darbus jis buvo įsitraukęs 1902 – 1903 m., t. y. laikotarpiu tarp studijų Tartu universitete ir mokymosi Leipcige, kai, gyvendamas Šiauliuose ir Panevėžyje, suartėjo su revoliuciniu darbininkų judėjimu.

Rašytojo publicistikoje atsispindi artėjančios 1905 – 1907 m. revoliucijos atmosfera.Vienas pagrindinių jos motyvų – neapykanta carizmui, kurią jautė pažangioji lietuvių visuomenė dėl jo sankcionuojamos socialinės nelygybės, tautinės priespaudos, ta neapykanta, kuri netrukus siūbtelėjo aukšta revoliucijos banga.Publicistikoje J. Biliūnas imasi įvairiausių temų – darbininkų ir valstiečių išnaudojimo, švietimo, nacionalinių teisių varžymo, biurokratijos savivalės ir kt., bet juo toliau, juo blogio reiškiniai aiškiau siejami su vis carizmo santvarka. Rašydamas net apie tokį reiškinį, kaip girtuokliavimas, jis pabrėžia, kad ši blogybė valdžios skatinama.Apskritai J. Biliūno publicistika pasižymi pastoviu carizmo neigimu, net smulkius tos santvarkos reiškinius jis suvokia kaip didelės visumos, kuri trukdo kiekvieną gerą visuomenės iniciatyvą, žlugdo pažangą, gimdo neteisybę.J. Biliūno publicistikoje reikalavimai, kuriuos kėlė demokratinis, revoliucinis kovos frontas, netrukus su ginklu stojęs prieš carizmą buržuazinės – demokratinės revoliucijos metais. Dažnai čia skamba „sočiųjų ir alkanųjų”, antagonistinio jų priešiškumo tema, ypač straipsniuose, spausdintuose darbininkų spaudoje („Valdžia pamokė” , „Sotieji ir alkanieji” , „Valdžios pilvas”).. J. Biliūnas pastoviai renka duomenis ir korespondencijose ( dažniausiai iš Panevėžio ) rašo apie menkus darbininkų atlyginimus, paprastai siedamas su politinio beteisiškumo, žandarų ir dirbtuvių administracijos savivaliavimo atmosfera.Spaudos , susirinkimų laisvės, demokratinių rinkimų ir atstovavimo lozungai sudaro ne vieno jo publicistinio rašinio patosą.

Daugelyje straipsnių keliamos švietimo idėjos.J. Biliūnas ne vien ragina beraštį skaityti ir rašyti, leisti vaikus į mokyklą ir pan.„Apšvietimo” reikalai J. Biliūno publicistikoje paprastai nagrinėjami plačia prasme – kaip darbo žmogaus bendro visuomeninio sąmoningo ugdymas. Tiesa, ankstesniuose rašiniuose „apšvietimas” turi švietėjiškos ideologijos požymių, tačiau, autoriui bręstant, tokios pažiūros nyksta.

Dauguma J. Biliūno Publicistikos orientuota į carizmo užguitą, į vairiai engiamą žmogų, vis dėl to jau norintį – kartais net ne sąmoningai – suprasti savo padėtį ir išsivaduoti iš žlugdančių sąlygų. Žmonių tamsumas, prietarai, nuolankumas engėjams – reiškiniai, apie kuriuos J. Biliūnas rašo su pasipiktinimu, tačiau neretai užjausdamas tuos, kurie neturi kitokio supratimo apie gyvenimą, kurie pasyviai tebesilaiko dar baudžiavos įdiegtų elgesio su ponais normų, tebetiki seniai mokslo atmestomis nesąmonėmis, leidžiasi perėjūnų apgaudinėjami. J. Biliūno publicistikos idealas – mokslinis gamtos ir visuomenės reiškinių supratimas, savo žmogiškosios vertės jutimas ir pagaliau – visuomeninis aktyvumas, kurio tikslas – nuversti carizmą, pakeisti jį demokratine santvarka. Toks idealas atsispindėjo ir vėlesnėje J. Biliūno grožinėje kūryboje. Juo vadovaudamasis, J. Biliūnas, kaip ir kita pažangūs publicistai, kritikavo buržuazinę inteligentiją už pasyvumą, egoizmą, pilietinio akiračio siaurumą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”, „Šis tas apie mūsų studentus”).

Kovą su priespauda skatina ir tokie J. Biliūno publicistiniai darbai, kur aprašomi praeities įvykiai: „Kaimiečių kovos su ponais Belgijoje ir Prancūzijoje XIV amžiuje”, „Iš mūsų praeities”, „Užmušimas caro Aleksandro II”. Praeities medžiaga juose – pretekstas revoliucinei agitacijai, švietimui. Istorinės medžiagos aktualizavimas J. Biliūno perimtas, aišku, iš revoliucinės spaudos patyrimo.

Tokia publicistika sudaro geroką visų J. Biliūno straipsnių dalį. J. Biliūnas bus vienas iš tų, kurie daugiausia nuveikė šiame lietuvių publicistikos bare. Tai krypčiai priklauso ir „Aukso karės dievui”, „Ūgis miestų ir pramonės ir jų įtekmė ant mūsų sodiečių”. Istoriniai faktai, ekonominės istorijos duomenys,l išreikšti skaičiais, apibendrinti kaip
gyvenimo raidos tendencijos, remia teiginius, kuriais autorius daro nuosprendį carizmui, socialinei priespaudai. Tokiuose darbuose juntami mąstymo, argumentavimo įgūdžiai, J. Biliūno įgyti, studijuojant mokslinį socializmą, filosofiją, gilinantis į politinę ekonomiją, gamtos mokslus.

J. Biliūno korespondencijose nemaža aprašymo, reportažo elementų. Pačioje pirmojoje korespondencijoje iš Liepojos aprašomas bedarbis, iš nevilties nusižudęs – faktas, panašus į tą, kuris paimtas apsakymo „Be darbo” pagrindu. Ankstyvosiose korespondencijose J. Biliūnas rašė apie Liepojos, Anykščių dvasininkų gobšumą, priešiškumą lietuvių nacionaliniams siekiams ir pan. Vėliau jam daugiausia rūpi carinės biurokratijos tipai, jų „veikla”. Korespondencijose jis yra palikęs įdomios buitinės medžiagos, apibūdinančios to laiko biurokratiją – detaliai papasakotų įvykių, ne vieno žmonių engėjo, kyšininko kontūrų. Šitokie faktai pateikiami ne tik bendriausia socialine prasme, bet ir su konkrečiomis aplinkybėmis, detalėmis. Pvz., vienoje korespondencijoje iš Anykščių J. Biliūnas įterpia pokalbio nuotrupų, tarpais žymėdamas senų žmonių kalbos intonaciją: „Čia, brač, gero makaniko būta – stebisi atsimindami tą atsitikimą ir kraipydami galvas, seniai”.

Aprašymas, reportažas – viena jungtis, siejančių J. Biliūno publicistiką su jo grožine kūryba, ypač ankstyviausiąja. Galima drąsiai sakyti, jog jie J. Biliūnui – išeities taškas į beletristiką. Kaip ir visa publicistika, aprašymai ne tik lavino būsimojo rašytojo plunksną, bet ir buvo tarsi medžiagos „pirminio apdorojimo” etapas. Neatsitiktinai tarp publicistikos ir grožinės kūrybos nemaža lietimosi taškų. Kai kuriuose ankstyvuosiuose jo kūriniuose, kaip „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną”, „Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo”, iš dalies „Be darbo” ir kt., publicistika ir grožinė proza taip susipynusios, kad kūriniai gali būti pavyzdžiais, iliustruojančiais ne tik J. Biliūno prozos formavimąsi, bet ir mūsų beletristikos išskyrimą iš laikraštinių žanrų. Buitinių vaizdų intarpai čia palydimi tokių pat komentarų, išvadų, kaip ir „grynojoje” publicistikoje, neretai iš panašių žodžių. Komentarai net platesni už vaizdus.Gretinant kūrinėlį „Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo” su J. Biliūno publicistika, kur demaskuojamas caras ir jo parankiniai, galima rasti bendrų caro apibūdinimų. Tačiau iš šio literatūrinio bandymo gerai matyti, kaip iš J. Biliūno publicisto gimsta J. Biliūnas beletristas. Neapykanta carizmui kūrinėlio patose užima pagrindinę vietą, ir publicistinis jo sluoksnis reiškia ją be jokių nuolaidų. Tačiau įspūdingiausiai tą neapykantą ir panieką vis dėlto išreiškia toji kūrinio vieta, kur caras jaunam gimnazistui primena gimtojo kaimo žmogų, rakalį (romiklį), kurio vaikas visada bijodavęs. Paradinis caro blizgesys, akselbantai ir regalijos šia netikėta paauglio asociacija taip sumenkinami, jog skaitytojui telieka nustebti tokio meninio bruoželio taiklumu. Agitacinio atsišaukimo stiliaus fone čia jau pasirodo prisiminimas, gailesys dėl savo nesąmoningo elgesio, šie svarbieji J. Biliūno prozos elementai, lėmę ne vieno vėlesnio apsakymo sandarą.

Literatūrinės kritikos straipsniai atspindi tokias pat nuoseklias J. Biliūno pastangas susidaryti ir išsakyti savo pažiūras į literatūrą, kaip publicistika – į socialinius reiškinius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2961 žodžiai iš 9812 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.