Jonas jablonskis
5 (100%) 1 vote

Jonas jablonskis

Kalbos kultūros savarankiškas darbas №1

Pranešimas.

Tema: “Kalbos istorija”

Turynis:

1) Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4

2) Dėstymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8

3) Literaturos sarašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16

1) Įvadas:

Lietuvos kalbos normintojas Jonas Jablonskis

Norint savo kalbos ismokti ir

eiti paskui – su savo plunksna – i zmones,

reikia moketi pirmiausia zmoniu dainos,

pasakos, priezodziai suprasti ir

ju kalbos turtais brangenybemis stebetis.

J. Jablonskis

Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи“.

Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.

Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai. Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.

Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta į žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime. Žinoma, ir bendrinės kalbos normos nėra dirbtinai sudarytos: jos paremtos gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.

Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Kalbos taisyklingumo kriterijaus galima skirti dvi pagrindines atšakas – kalbos grynumo ir sistemingumo, kurias kai kas laiko savarankiškais norminimo pagrindais.

Kalbos normų kriterijų konkurencija padeda kalbos normas nustatyti tikslesnes, patogesnes vartotojams.

Norminamoji kalbos literatūra.

Svarbiausias kalbos kultūros ugdymo veiksnys, klaidų užkarda yra norminamoji kalbos kultūros literatūra. Kas ją skaito, joje tikrinasi – gerina savo kalbos kultūrą ir išvengia bent dažnųjų kalbos klaidų.

Kalbos kultūros literatūrą sąlygiškai galima skirstyti į dvi grupes.

Viena grupė – nuoseklus kalbos kultūros kurso dėstymas, pavyzdžiui: Aldono Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai“ (1980), Aldonos Paulauskienės „Lietuvių kalbos kultūra“ (2001), Arnoldo Piročkino „Administracinės kalbos kultūra“ (1990). Šios knygos turi ir konkretų adresatą: A. Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai“ labiau skirti studentams lituanistams, A. Paulauskienės „Lietuvių kalbos kultūra“ – labiau techninių specialybių studentams, A. Piročkino „Administracinės kalbos kultūra“ – labiau studentams teisininkams, nors tai nereiškia, kad jomis negali naudotis ar jų suprasti plačioji visuomenė.

Kita grupė – parankinė kalbos kultūros literatūra, kur galime pasitikrinti kuo nors suabejoję. Tai įvairūs žodynai, gramatikos, kitos norminamosios (paprastai žinynų tipo) knygos, pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos žinynas“ (2000), „Lietuvių kalbos enciklopedija“ (1999) ir visuomenei ypač naudingi „Kalbos praktikos patarimai“ (1985), „Kaip nereikia kalbėti“ (1991), „Kanceliarinės kalbos patarimai“ (2002).

Kultūringas žmogus kaupia kalbos kultūros literatūrą, stengiasi turėti kalbinę bibliotekėlę namie ir net darbovietėje, nuolat ją papildo naujesnėmis – geresnėmis, įvairesnėmis – knygomis.

Atsiranda ir vis daugiau atsiras kompiuterinių kalbinės norminamosios literatūros variantų.

Tikrintis galime ir kapitaliniuose kalbos bei kalbotyros veikaluose – akademiniame daugiatomiame „Lietuvių kalbos žodyne“, akademinėje tritomėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“, kelių tomų „Lietuvių kalbos atlase“ ir kitur. Šiais veikalais, nuodugniai analizuojančiais dabartinės lietuvių kalbos būklę, jos dėsningumus ir tendencijas, grindžiama ir norminamoji kalbos kultūros literatūra.

Geras orientyras yra žymiųjų kalbininkų Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio, Antano Salio, Prano Skardžiaus raštuose pateikti taisymai, Arnoldo Piročkino apibendrinamoji knyga „Jono Jablonskio kalbos taisymai“.

Lietuvos radijas ir televizija turi kalbos valandėlių. Visuomenei bene patogiausia yra rytą kartojama popietinė radijo kalbos valandėlė „Taisyk žodžiui
kelią“.

Kai kur (moksleiviams, kartais ir plačiajai visuomenei) surengiama kalbinių vakaronių, kitų renginių, paskaitoma paskaitų, suorganizuojama susitikimų su kalbininkais.

Kitas labai svarbus kalbos kultūros ugdymo veiksnys – gyvoji kalba (tarmės) ir tautosaka.

Puikios kalbos moko ir tarmėse gyva tebesanti, jaunajai kartai senolių perteikiama arba per leidinius mus pasiekianti tautosaka: dainos, pasakos, mįslės, patarlės, priežodžiai… Joje daug senovinės leksikos, gražios sintaksės, įvairios metonimijos, metaforikos, kitų kalbos vertybių.

Reikšmingas kalbos kultūros ugdymo veiksnys yra (ar bent turėtų būti) spausdintas ir viešai sakomas žodis.

Spausdintas žodis – tai knygų, laikraščių, žurnalų, įvairių administracinių ir kitokių raštų kalba. Daugelio jų kalba yra gana gera, tinkamai suredaguota, iš jos galima mokytis, bet pasitaiko ir prastos, neredaguotos leidinių kalbos.

Kalbos kultūrą labiausiai ugdo grožinė literatūra, ypač be galo išraiškinga klasika. Sodria kalba rašė prozininkai Žemaitė, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Petras Cvirka, poetai Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Maironis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris ir daugelis kitų. Svarbu ir gera kalba parašyta publicistika, mokslinė ar mokslo populiarioji literatūra. Su malonumu skaitome gamtininko Tado Ivanausko, astronomo Pauliaus Slavėno bei kitų mokslininkų ar publicistų knygas.

Kalbos kultūros ugdytojos yra ir mokyklos – aukštosios, vidurinės ir kitokios. Mokyklose mokoma taisyklingos kalbos: yra lietuvių kalbos disciplina, o aukštosiose – kalbos kultūros kursas. Daugelis mokytojų ir dėstytojų, nors, deja, ne visi, stengiasi kalbėti taisyklingai. Mokyklos siekia, kad moksleiviai ir studentai būtų nepakantūs nekultūringai kalbai, savarankiškai išsiaiškintų abejotinus kalbos dalykus ir tobulėtų. Svarbus ir šeimos vaidmuo – ar ji šneka taisyklingai ir kaip žiūri į kalbos kultūrą.

Kalbos norminimo principai

Šiuolaikinė bendrinės kalbos teorija, geriausiai suformuluota Prahos mokyklos kalbininkų, teigia, kad kalba yra ne savaiminė vertybė, o priemonė, kuria siekiama įvairiausių tikslų. Todėl norminant kalbą ir konkrečius jos reiškinius pirmiausia vadovaujamasi tikslingumo kriterijumi arba, kitaip tariant, principu. Tikslingumu aiškinama ir kalbos raida apskritai: iš daugybės naujovių, stichiškai atsirandančių kalbėjimo aktuose, įsigali tos, kurios pasirodo tikslingiausios (arba, kitaip tariant, funkcionaliausios), tinkamiausios bendrauti ir kitoms funkcijoms atlikti. Suprantama, abiem šiais atvejais turimas galvoje viešasis (visuomeninis) tikslingumas, nes kalboje įsigali ir turi teisę įsigalėti tik tai, kas tikslinga ir funkcionalu visai kalbinei bendruomenei, o ne vienam kitam jos nariui ar kuriai visuomenės daliai.

Kaip jau ne kartą rašyta, tikslingumo kriterijus neatsiejamas nuo kalbos stabilumo (pastovumo, tradiciškumo), kuris galėtų būti vadinamas ir kriterijumi. Jokia kalba negalėtų būti gera bendravimo priemonė, jeigu jos normas nuolat kaitaliotume. Pats stabilumas jokių abejonių nekelia – pabrėžtini tik du dalykai. Pirma, tvarkant bendrinę kalbą atsižvelgtina į jos pačios, o ne, sakysim, kokių miesto sociolektų stabilumą. Tai, kad daug kas mūsų miestuose šliures vadina barbarizmu tapkės, nėra joks pamatas tą žodį paskelbti norminiu bendrinės kalbos faktu. Neturėtų čia lemti nė kilmės tyrimai: pavyzdžiui, visais laikais taisytas priešdėlis da- netaptų norminiu faktu, net jeigu kas nors įrodytų jo baltiškumą. Antra, visiškai nenormalu, kai be specialių tyrimų keičiama įvairių nusistovėjusių bendrinės kalbos reiškinių (kirčiavimo paradigmų ir pan.) kodifikacija. Šiuo atveju ypač pabrėžtina norminimo tradicija: negalima žymiųjų kalbininkų visuotinai taisytą kalbos reiškinį staiga paskelbti norminiu, net jei ir įrodoma kita to reiškinio vertė, ir atvirkščiai – reikia atsižvelgti į tų pačių kalbininkų svyravimus, nuomonių nesutapimus ir išvadas daryti tik gerai ištyrus visą taisymo tradiciją, jos išorinius ir vidinius motyvus. Savaime suprantama, kad kodifikaciją galima keisti tik per variantus – ne iš karto atmetant tai, kas anksčiau laikyta norminiu dalyku, o tiktai pradedant toleruoti naujesnį reiškinį. Ypač pagarbiai vertintina tai, ką buvo įteisinęs mūsų bendrinės kalbos tėvas (nebijokime ir nevenkime šio titulo!) Jonas Jablonskis. Labai šiuo atžvilgiu žalingi atskirų – kad ir labai autoritetingų bei talentingų – kalbininkų „saviveikliniai“ sprendimai, pagrįsti ne kokiais mokslo argumentais, o paprastais valios aktais ir asmeniniu skoniu.

Kadangi kalba, didžio kalbotyros teoretiko Vilhelmo fon Humboldto žodžiais tariant, yra ne sustingęs ergon, o energeia – nuolatinis vyksmas, jos stabilumas nereiškia archaizavimo ar sąstingio. Jai būdingas, kaip sakė Prahos teoretikai, lankstus stabilumas, įteisinantis ir teoriškai pagrindžiantis „teisėtų“ variantų buvimą ir – pridurtume – gausą. Sintaksės, iš dalies ir morfologijos bei žodyno variantus pripažįstame ir mes, bet kažkodėl vis kratomės kirčiavimo variantų, apsimetame nepastebį didelio bendrinės tarties įvairavimo, visai užbraukdami bendrinės kalbos sistemoje įmanomą regioninį tarties variantiškumą. Kitų kraštų kalbininkai yra senokai pastebėję, kad variantų
tik autokratinių ir totalitarinių valstybių kalbos politikai – demokratijos sąlygomis ji anksčiau ar vėliau išnyksta.

Iš tikslingumo išplaukia ir gerai žinomi kalbos distinktyvumo bei ekonomijos kriterijai. Iš konkuruojančių ar galimų variantų pasirenkami tie, kurie geriau skiriasi nuo kitų to paties lygmens reiškinių ir, kai kitos sąlygos vienodos, leidžia tą patį turinį perteikti trumpiau. Todėl gera kodifikacija vengia homonimų ar net panašiai skambančių žodžių bei lyčių, galinčių susidurti panašiame kontekste, ir iš kelių žodžių, atliekančių tą patį vaidmenį, renkasi tą, kuris trumpesnis. Pirmenybė čia priklauso distinktyvumui: ir ilgesnis žodis gali būti teikiamas bendrinei vartosenai, jeigu jis šalina galimų homonimų konfliktą. Čia reikėtų prisiminti, kad vidutinis mūsų bendrinės kalbos žodžio ilgis yra apie tris skiemenis ir kad jos tekstuose labai reti jau net penkiaskiemeniai žodžiai.

Iš tikslingumo principo savaime išplaukia bendrinės kalbos funkcinės sklaidos ir dalinių normų (stilistinių, socialinių, geografinių ir kt.) bei kodifikacijų būtinumas. Tuo motyvuojami ir įvairūs daliniai kodifikacijos kriterijai, kartais be reikalo teikiami kaip visuotiniai. Štai teisės dokumentams labai svarbus kalbos tikslumas ir aiškumas, bet jiems tik būtų žalingas vaizdingumas ir emocingumas – tokie svarbūs, pavyzdžiui, poezijai ar publicistikai. Kaip ne kartą sakyta, diplomatams ir apskritai valstybės pareigūnams neretai kaip tik tikslinga kalbėti netiksliai. Be to, vienas dalykas yra romano kalbos vaizdingumas, kitas – geometrijos veikalo.

Be tikslingumo, dažnai keliame kalbos gyvumo principą – J. Balčikoniui jis buvo, galima sakyti, vienintelis; dažniausiai (bet anaiptol ne visada) juo vadovavosi J. Jablonskis. Apskritai kalbant, tai sveikas principas, tik ir jis turi būtinai paklusti tikslingumui ir bendrinės kalbos funkcinės sklaidos poreikiams. J. Kazlauskas (be abejo, netiesiogiai remdamasis tų pačių prahiškių mintimis) yra gražiai parodęs, kad, pavyzdžiui, bendrinės kalbos sakinys būna pajungtas loginei minčių eigai ir todėl gali neturėti tiesioginių atitikmenų gyvojoje tarminėje kalboje. Ne kartą kalbėta, kad bendrinėje kalboje beveik neįmanoma pasinaudoti gausiais šiurkštaus tiesioginio vertinimo leksikos bei frazeologijos klodais, tokiais būdingais kiekvienai tarmei, kad ta gyvoji kalba atstovauja iš esmės tik vienam – valstiečių – sociolektui ir tik jam būdingiems funkciniams stiliams. Bet dirbtinai didinti nuotolį, skiriantį bendrinę kalbą nuo tarminės, nieku būdu nedera – kodifikacija, nesutinkanti su kalbos gyvumo kriterijumi, turi būti ypač tvirtai argumentuota. Neužmirškime: ir šiandien tradicinės tarmės yra svarbiausias bendrinės kalbos gyvumo ir lankstumo pamatas. J. Balčikonis studentams nuolatos kartodavo: „Nepamirškite savo namų kalbos!“ – ir visai ne tam, kad visus nukreiptų į dialektologiją, o tam, kad mūsų bendrinė kalba visada liktų gyvas organizmas.

Prie kalbos gyvumo glaudžiai šlyja pamatinės tarmės kriterijus, kurį, deja, baigiame pamiršti. Mūsų bendrinės kalbos pamatas yra pietinė vakarų aukštaičių tarmė ir jos reiškiniams teiktina pirmenybė visais atvejais, kai tikslingumo principas leidžia rinktis. Kitos tarmės turėtų laipsniškai tolti nuo šio idealo – jų hierarchiją galima nustatyti atsižvelgiant į tipologinį bei struktūrinį artumą bendrinės kalbos pamatui, ryšių su kitomis kalbomis stiprumą ir kt. Bet viena seniai aišku: neatsakingai klibindami pamatinės tarmės autoritetą, mūsų pirmtakai bus smarkiai pakenkę bendrinei kalbai, vienu kitu atveju net gerokai išklibinę pačią jos sistemą. Neįmanoma išlaikyti kalbos gyvastį vien formulėmis ir schemomis, aklai remtis dabar madingu logizavimu ar su juo susijusiomis formaliomis transformacijomis bei analogijomis – reikia ir gyvo idealo.

Pakitus politinėms aplinkybėms, būtina grįžti prie kalbos grynumo kriterijaus – jam teiktinas kur kas didesnis svoris, negu anksčiau drįsdavome sakyti. Jeigu turime arba galime lengvai pasidaryti savą žodį, skolintas jo atitikmuo be jokių dvejonių vertintinas kaip barbarizmas ir kodifikuotoje kalboje pateisinamas tik stilistiškai motyvuotais atvejais. Kalbininkai čia turėtų veikti ypač vieningai ir apgalvotai, nes dabar tenka grumtis ne tik su slavizmais, seniai praradusiais prestižą… Neužmirština ilgaamžė, nenutrūkstanti, D. Kleino laikus siekianti tradicija kalbos norminamajame darbe pabrėžti kalbos grynumo svarbą; daug kas grynumą keldavo net kaip svarbiausią geros kalbos matą. Kalbos grynumą, nesvarbu, apie kurį lygmenį kalbėsime, yra kėlę ne tik senųjų raštų, žodynų ir gramatikų autoriai, bet ir patys didieji mūsų kalbos autoritetai – J. Jablonskis, J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius. Grumiantis su skoliniais, niekada neišleistina iš akių mūsų kalbos žodžių darybos priemonių gausa ir įvairovė, kurios nėra kalbose, lengvai priimančiose skolinius. Juk kokia anglų kalba yra prisirinkusi daugybę skolinių tik todėl, kad joje labai maža darių priesagų (ypač savų, germaniškų), o galūninės darybos, tokios būdingos mums, ten apskritai nėra.

Žinoma, grynumo nereikia ir negalima priešpriešinti tikslingumui – tai puikiai buvo supratęs dar J. Jablonskis. Dažniausiai savi reiškiniai
esti ir tikslingesni – jau vien tuo, kad lengviau įsitvirtina sistemoje, paryškina žodžių ir sąvokų tarpusavio ryšius, negriauna kalbos statistinės sandaros – neužgriozdina jos neįprastais garsų, skiemenų, morfemų deriniais. Nors tam tikrais atvejais – ypač mokslo veikaluose – kartais geriau vartoti tarptautinius žodžius negu improvizuotus jų vertinius. Bet – įsakmiai pabrėžiame – čia turimi galvoje tiktai tikrieji tarptautiniai žodžiai, susiję su Europos kultūros tradicija, einančia iš Antikos laikų, o ne akivaizdžios slaviškos ar germaniškos svetimybės.

Čia visai nekalbame apie kalbos sistemiškumą ir iš jo išplaukiantį taisyklingumą. Ir toliau esame įsitikinę, kad tai ne koks kriterijus, o tiesiog kalbos egzistavimo, jo savasties sąlygų sąlyga – conditio sine qua non. Minėtieji kriterijai yra tartum kokie vertinimo masteliai ar matai, dėl vieno ar kito reiškinio kodifikacijos galima ginčytis – dėl egzistencinių dalykų nediskutuojama. Brandžios bendrinės kalbos kodifikacija prasideda ten, kur paprastoms jos sistemos taisyklėms nebenusižengiama. Elementarių klaidų taisymas ir fundamentali bendrinės kalbos tvarkyba yra skirtingi, nors ir labai tarpusavyje susiję dalykai. Kokioje italų bendrinėje kalboje daug kas ne kartą yra keitęsi – daug kas išnykę, naujai atsiradę, vėl grįžę iš užmaršties į gyvą vartoseną, bet jos sistema ir šiandien yra, galima sakyti, visai ta pati kaip Dantės laikais, ir jos gyvasis pamatas lieka vis tas pats – Toskanos (Florencijos ir jos apylinkių) tarmė.2) Dėstymas:

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2482 žodžiai iš 7789 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.