PANEVĖŽIO VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ
FAKULTETAS
Ekonomikos pagrindai
REFERATAS
PASIŪLA IR PAKLAUSA
Atliko : S-4 grupės studentas
Arvydas Putrimas
Tikrino : J.KarinauskienėPanevėžys, 2005
Jonas Jablonskis
Didysis mūsų kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 m.
Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lanke
Naumiestyje, o gimnaziją Marijampoloje. 1881 m. Įstojo į Maskvos
universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovės
graikų kalbas).
Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui,
caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketverius
metus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokė
turtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytoju
Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli
nuo Lietuvos. Iš čia J. Jablonskis dažnai atvygdavo į Lietuvą, rinko
kalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlė
į Taliną. J. Jablonskis greit užmezgė glaudžius ryšius su rusų
kalbininkais F. Fortunatovu ir A. Šachmatovu. Tačiau po kelerių metų
caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį
Žeimėlyje pas gimines, 1902 m. ištrėmė į Pskovą.
1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jis
mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos
duomenis. 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iš pradžių, panaikinus
spaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą,
vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias
lietuviškas knygas. 1906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia
rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš
rusų kalbos pedagogines knygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojo
vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo
Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu su
gimnazija evakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrę
daug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbų
įsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti
ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamas
silpnos sveikatos, J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo.
1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno
Vilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną.
Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. įkūrus
universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstė
universitete. Dirbo labai daug iki pat mirties (1930 m.).
Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su
lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų
rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos
ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių
išvalymo.
Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos
rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir