Jonas jablonskis2
5 (100%) 1 vote

Jonas jablonskis2

Vaikystė. Jonas Jablonskis gimė 1860m. gruodžio 30d. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Jo tėvai Juozas ir Agnieška (prieš ištekėdama – Šipailiūtė) turėjo 40 margų ūkį. Sodyba buvo labai gražioje vietoje: gal nė už varsnos ramiai plaukė gražuolė Šešupė, skyrusi Rusijos imperiją nuo Vokietijos.

Jonukas augo didelėj šeimoj. Tėvas buvo vedęs antrą kartą:už Jonuką buvo trys vyresni pirmosios žmonos vaikai – brolis ir dvi seserys. Jonukas turėjo dar du tikrus brolius ir jaunėlę sesutę. Vaikui, aišku, dideliam būry smagu, bet tėvams buvo daug rūpesčio, kaip išmaitinti tokią didelę šeimą, kaip išleisti į žmones. Vyriausiajam, kaip įprasta,lieka ūkis, dukroms priklauso dalys. O jaunesnieji sūnūs? Būtų gera leisti į mokslus. Į mokslus – tai reiškia į kunigus. Reikia tik keturių gimnazijos klasių, o paskui, baigęs Seinių seminariją, su kaupu grąžins išleistas mokslui lėšas. Na, ir garbė didelė: to laiko tikintiems žmonėms kunigas rodėsi garbės viršūnė.

Pradžios mokykla. Pradžios mokslai tėvams kainavo palyginti mažai.Daugiau išlaidų reikalavo gimnazija. Dėdė Šipaila sutiko remti savo giminaitį su tokia sąlyga: pirmąją klasę išleidžia patys tėvai, o tada jau perimsiąs jis pats. Tad Jonukas, pasimokęs Naumiestyje tris žiemas, išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1872 m. rudenį priimamas į Marijampolės gimnazijos pirmąją klasę.

Marijampolės gimnazija. Jonukui pirmieji mokslo metai baigėsi nesėkmingai: matyt, Naumiesčio mokykla parengė nekaip, ir Jablonskis buvo paliktas toj pačioj klasėj antrus metus. Taigi grėsė pavojus netekti dėdės paramos .

Grįžęs namo, Jonukas visą vasarą ganė gyvulius ir drebėjo: kas daryti? ,,…Baigiantis vasarai, – rašė Jablonskis atsiminimuose, – vargais negalais išaiškinau motinai, jog dabar, sutvirtėjęs ar sustiprėjęs gimnazijoj, aš tikrai mokyčiaus toliau kaip reikiant <…>Jablonskį, gerą, stropų mokinį, rimtą jaunuolį ėmė vertinti ir gimnazijos vadovybė: bene šeštojoje klasėje paskyrė jį vieno bendrabučio prievaizdu <…>

Nepajuto Jonukas kai tapo visu Jonu, sako, labai gražu, skaistaus veido jaunikaičiu. Priartėjo ir gimnazijos baigiamieji egzaminai. 1881m. gegužės mėnesį Jablonskis išlaikė dešimt egzaminų. Pasisekė puikiai – visi penketai, tik istorijos ketvertas. Birželio 15d. Jablonskis gauna brandos atestatą su reikšmingu įrašu: Pedagogų taryba, atsižvelgdama į labai gerą elgesį ir stropumą, į labai gerą mokymąsi, ypač graikų kalbos, apdovanoja jį aukso medaliu. Tai buvo didelis būsimojo kalbininko gabumų pripažinimas. Kartu su Jablonskiu ir dar 26 mokiniais Marijampolės gimnaziją baigė jo suolo draugas V. Kudirka, apdovanotas sidabro medaliu.

Tiek metų buvę kartu, dabar abiturientai rinkosi gyvenimo kelius. Antai V. Kudirka nusprendė važiuoti į Varšuvą medicinos studijuoti, o štai Jablonskį traukė Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetas, bet širdį graužė nerimas: ką sakys tėvai? Juk jie tikisi, kad jis taps kunigu…

Jono apsisprendimas studijuoti klasikines kalbas Maskvos universitete išspaudė ašaras jo mylimai motinai, sukėlė giminių nepasitenkinimą ir užrūstino pažįstamus Griškabūdžio bei Keturvalakių kunigus. Bet tėvai atleido sūnui, nors jis ir nepasuko jų norimu keliu. Tik pinigų studijoms tokiame tolimame mieste ne ką galėjo sugraibyti. Bet šiaip taip sukrapštęs studijų pradžiai kiek rublių, Jablonskis ėmė ruoštis į Maskvą:išsiuntė universitetui prašymą, atestato nuorašą – ir ramus mėgavosi laisvu laiku.

Maskvos universitetas. Istorijos ir filologijos fakultete dėstė daug žymių, talentingų profesorių. Profesorius Fiodoras Koršas, graikų ir lotynų kalbų specialistas, buvo nepaprastai gabus kalboms. Jablonskis 1915 m. F.Koršui paminėti straipsnyje rašė apie tą poveikį,kurį jam padarė šis kalbininkas, kupinais susižavėjimo žodžiais: ,,Pastebėjęs, kad jo klauso auditorijoje lietuvis, latvis, lenkas ukrainas, lyg tyčia stengdavosi įtraukti savo klausytoją į skelbiamojo mokslo sritį. Ir įtraukdavo pirmiausia, rodosi, tuo, kad pats dėmėdavosi klausytojo gimtąja kalba, tos kalbos dėsniais,paties klausytojo jos mokėjimu. Ir žmogus nenoromis imdavai mokyties tos savosios kalbos, kuria taip dėmisi, kurią taip brangina mokslo reikalui mylimasis, galvotasis, talentingasis lektorius, pats tuo skatindamas – daugiaus mokyties, tirti, ieškoti”. Kitas profesorius, paskatinęs Jalonskį tyrinėti lietuvių kalbą, buvo Filipas Fortunatovas, baltų ir slavų kalbų specialistas <…>

Bėgo laikas, ir Jablonskis nė nepajuto, kad jau baigiasi ketvirtieji studijų metai; 1885m. pavasarį Jablonskis baigė universitetą. Ir čia jam neblogai sekėsi; kadangi visą laiką gerai mokėsi, turėjo teisę per metus pateikti tam tikrą rašinį, už kurį būtų gavęs kandidato laipsnį. Be to rašinio būtų išdavę tikrojo studento laipsnio diplomą. Pilnas vilčių, kad tokį rašinį lengvai parašys, Jablonskis birželio pradžioje grįžo į Lietuvą.

Vietos ieškojimai. Universiteto baigimas buvo labai svarbi Jablonskio gyvenimo gairė: prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Kaip ir visi tokiais atvejais, taip ir Jablonskis turėjo daug šviesių vilčių, daug kilnių norų ir gražių svajonių. Tačiau caro
Rusijos tikrovė jaunuolio planams buvo negailestinga.

Lietuvoje iš pirmųjų žingsnių Jablonskio laukė nusivylimai. Tais laikais niekas nesirūpino jaunųjų specialistų įdarbinimu – kiekvienas turėjo susirasti vietą pats. Todėl Jablonskis pakeliui į namus apsistojo Vilniuje ir nuėjo pas Vilniaus mokslo apygardos kuratorių – valdytoją. Jam pas kuratorių nepasisekė: sužinojęs, kad prašytojas ne pravoslavas nė į kalbas nesileido. Vilniaus mokslo apygardos vadovybė, kaip ir Vilniaus generalgubernatorius, buvo karšti carizmo politikos vykdytojai – rūpinosi visomis priemonėmis užkirsti kelią į Lietuvos mokyklas lietuviams mokytojams.

Nepasisekus Vilniuje, Jablonskiui dar liko vilties įsitaisyti Marijampolės ar Suvalkų gimnazijose. Ogi Marijampolės gimnazijoje buvo susidaręs kelių lietuvių mokytojų būrelis, kuris drąsino Jablonskį kreiptis tik į Varšuvą. Tačiau ir čia jam nepasisekė: ilgokai delsus, atėjo iš Varšuvos atsakymas, kad apygarda turi tinkamesnių kandidatų. Taip pat Jablonskis mėgino gauti vietą Kaune esančiuose Veiveriuose įsikūrusioje mokytojų seminarijoje, bet nepasisekė…

Galima įsivaizduoti Jablonskio nusivylimą ir susirūpinimą: turėdamas universiteto diplomą, negali užsidirbti duonos kąsnio, reikia prašyti ne per turtingiausių tėvų malonės.

Kelis mėnesius, o gal ir pusmetį išbuvęs namie, pagaliau gavo vietą – mokyti Griškabūdžio kunigo giminaičius <…>

1887m. gruodžio 1d. Jablonskis pagaliau gavo valstybinę tarnybą.Vieta buvo labai menka. Kadangi ja dalijosi su atleistu Marijampolės mokytoju Petru Kriaučiūnu, savo vyresniuoju draugu, tai algos išeidavo vos 12,5 rublio per mėnesį.

Vis dėl to Jablonskio nepaliko laimė. Jis vėl bandė stoti į universitetą, laikyti papildomus egzaminus ir vėl įgyti teisę gauti trūkstamą laipsnį. Jablonskis taip ir padarė; 1888m. rugpjūčio – spalio mėnesiais vėl buvo Maskvos universiteto studentas ir, išlaikęs papildomą egzaminą, gavo literatūros kandidato laipsnį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1122 žodžiai iš 3736 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.