Jonas mačiulis
5 (100%) 1 vote

Jonas mačiulis

JONAS MAČIULIS – MAIRONIS

( 1862-11-2 – 1932-06-28 )

Poetas prasideda anksti – vaiskiuose vaikystės toliuose, kai visada nežinoma ateitis ir būsimas pašaukimas. Jo pradžia slypi kažkur ten, už sąmonės ribos, kur panašus į neaprėpiamą okeaną tyvulioja dar nesuprastas pasaulis. Tik iš tolo pasiekia jo paslaptingas alsavimas. Retkarčiais išgirsti duslius bangų dūžius į krantą, bet pavojaus nesuvoki (juk nežinai nei gyvybės, nei mirties kainos). Visa tai tarsi neagzestuoja. Bet sąmonė netrukus pabus, apibrėš savo paskirtį ir tikslus. Žiūrėk – jaukioje vaikystės oazėje virš mažos vaiko galvos pasakų ir regėjimų sparnais jau sklando kūrybos dvasia.

Garsųjį Lietuvos dainių išaugino Raseinių kraštas. JONAS MAČIULIS – MAIRONIS gimė1862 lapkričio 2 dieną (pagal senąjį kalendorių spalio 25 d.) Raseinių rajone, Pasandvari dvarelyje, kur laikinai gyveno jo tėvai – Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Tikroji poeto tėviškė – netoliese esntys Bernotai. Šiame kaime prabėgo jo vaikystė, į čia buvo grįžtama aplankyti artimųjų, atgauti jėgų.

Lankų, žaliuojančių kaip jūra kalvų, atkrančių motyvais padabino Maironis savo poeziją. Prisiminkime kad šiuos, tokius poetiškus posmus:Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,

Miškais lyg rūtos kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

,,Lietuva Brangi “Netinginiavo vaikai: vos paaugę, kiek išgali jau krutė padėdami tėvams. ,,Vasarojų nupjaudavo Mačiulytės: Pranciška, Kotryna ir Marcelė – dalgiukais, apsiuavusios vyžikėm”.(9, Nr. P 6510) Aleksandras Mačiulis savo vaikų nelepino ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Vyžomis, naginėmis apsiavę jie ėjo į Betygalos bažnyčia ( persiausdavo tik prie miestelio).

Iš atsiminimų ir iš Maironio poezijos susidaro įspūdis, kad Mačiuliuose būta stiprių šeimyninių tradicijų, kažko šviesaus, senoviško. Visus Mačiulių vaikus siejo gerumo ir grožio jausmas.

Parvykęs į tėviškę, kurioje po tėvų mirties liko gyventi visos seserys, paskui tik Kotryna su šeima ir Pranciška, Maironis atveždavęs visiems dovanų: ,,nė vieno samdinio neaplenkdavo: vyrams rūkalų ar dar ką, mergaitėms palaidinę, skarelę, piemenukui – vėl pagal amžių. <…> Kai Kaune buvusi pirmoji lietuviška paroda, tai Maironis atvažiavo su lengva mašina – nusisamdęs – ir nuvažė namiškius į tą parodą. O kurie netilpo, ant rytojaus buvo nuvežyi”.

Nors tėvas Jonukui atrodė rūstokas, neskatinąs atvirumo, jo atminimas sūnui išliko šviesus. Tėvas buvo Bernotų širdis. Jo energija, išmanymas varinėjo šių namų karaują. Motina tik pritarė vyro veiksmams. Vaikas tai jautė. Jį patį gamta apdovanojo panašiais į tėvą būdo bruožais.

Sūnus,kaip ir tėvas, bus veiklos žmogus: kartą sumanęs ką, tvirtai sieks tikslo. Mėgs konkrečią veiklą, plačius užmojus. Net aukštus mokslus išėjęs, net poetas būdamas, mėgs fizinį darbą, širdyje taip ir liks valstietis. Ir valandėlę laisvo laiko turėdamas, tuoj puls ką sodinti. Mėgs staliaus darbus, varstotą, drožlių kvapą. Parvažiavęs į tėviškę, nesigėdys eti ganyti, pakeis piemanį, duos šiam poilsio. Nuėjęs į laukus, pradalgę išvarys.

Kaip ir tėvas, bus praktiškas, bet kartu ir svajotojas. Pasiturintys namai teikė sovo atžalai saugią užuovėją, išugdė pasitikėjimą jėgomis. Tačiau tėvų gyvenimo būdas neleido pakilti į kvailą, tuščią puikybę, pasinerti į lėbavimą, švaistyti pinigus. Maironis gerbs darbu įsigyta pinigą, jo lengvai neišleis, skolins tik matydamas, kad tikrai reikia. Ir kitus mokys gyventi taip, kaip leidžia uždarbis – pagal kišenę. Nors padės net septyniems sesers vaikams, jų nelepins, sakys, kad duodąs patį didžiausią turtą – mokslą.

Atėjo ir jau pamažu riedėjo į pabaigą 1873 metų vasara, o kartu su ja baigėsi Maironio vaikystė. Dar gausiai žydėjo pievų žolynai, linksmai giedojo paukšteliai. Bet širdį maudė būsimo išsiskyrimo nerimas: netrukus reikės vykti į Kauną, gimnazijon. Jaudinosi visi, o mama, sesutė ir ašarą slapčiomis nubraugdavo.

Pakitusi aplinka paliečia ir žmogaus dvasią. Dešimt Kauno gimnazijoje praleistų metų skyrėsi nuo Maironio vaikystės kaip naktis ir diena.

Skubiai įsikūrus, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Už gležnų vaiko pečių tebuvo mokslo trupiniai. Juk valdinėje mokykloje jis mokėsi tik apie pusę metų (ar visus metus), truputį jį pamokė tėvų samdytas mokytojas, na ir auklė Ona Palkevičiūtė, kurios slaptos lituviškos pamokos giliai įstrigo atmintyje. To meto sąlygomis lietuvio valstiečio vaikui prasimušti į mokslą buvo laibai garbinga ir sunku. Gimnazijoje Maironis, kaip ir kiti lietuvių vaikai, atsidūrė ant pavojingos ribos. Lašas po lašo, ir galėjo ateit toks laikas, kai pasidarytų gėda lietuviškos kilmės, kai, Maironio satyrų žodžiais tariant, suviliotų šilta pastogė, aukso nauda. Šitokiomis istorinėmis aplinkybėmis pats gyvenimas poetui iškėlė alternatyvą: eiti pasroviui ar ieškoti kitų kelių.

Širdies gilumoje jis siekė ne dvasinės ramybės, ne patogaus būvio, o tikros dvasinės į tampos, didelės perspektyvos, arba, kaip sakoma poezijoje – verpetų, karionės. Romantiškos, kilnios Maironio svajonės galbūt pirmiausia sutapo su mintimis apie
kunigystę. Jaunam žmogui čia vaidenosi paišventimas kitų labui, būdas pabėgti nuo varginančios kasdienybės, to šurmulio, kuriam atseit yra pasmerkta žmogaus būtis. Be to, Maironį stipriai patraukė literatūra. Literatūros žavesį jis pajuto tik aukštesnėse gimnazijos klasėse. Tada sulaukė pagyrimo už brandžius rašinius, daug skaitė ir lenkištai eiliavo.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 933 žodžiai iš 2842 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.