Biografija. Vieno ryškesnių XIX a. pabaigos lietuvių poetų Jono Mačio (pasirinkusio Kėkšto slapyvardį) gyvenimas ir kūryba skirtingai aiškinama. Pirmąją platesnę jo biografiją pateikė R.Matulaitis 1910 m. išleistame poeto kūrybos rinkinyje Eilės. Vėlesni tyrinėtojai (G.etkevičaitė-Bitė, J.Tumas-Vaižgantas, V.Mykolaitis-Putinas, V.Kubilius, A.Rapalavičienė) įvairiai supranta kai kuriuos poeto gyvenimo faktus, jo dvasines priešpriešas, idėjinį kryptingumą.
Jonas Mačys gimė 1867 m. Marijampolės apskrityje, Klebiškio valsčiuje, Ingavangio kaime (dab. Prienų raj.), valstiečių šeimoje. Remiamas dėdės kunigo, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur, anot J.Tumo-Vaižganto, „tvirtai apsisprendė lietuviu ir tapo patriotu“. Jis stropiai lankė P.Armino-Trupinėlio vedamas lietuvių kalbos pamokas, buvo mylimiausias P.Kriaučiūno mokinys, leido lietuviškus laikraštėlius, anksti pradėjo eiliuoti. Dėl ne visai aiškių priežasčių iš šeštos klasės išstojo. Laiške J.Šliūpui jis santūriai užsimena: „Tūlos aplinkybės prispyrė mane pamesti gimnaziją.“ Vieni (G.Petkevičaitė-Bitė, V.Mykolaitis-Putinas, P.Naujokaitis) šį ryžtingą žingsnį sieja su atsisakymu stoti į kunigų seminariją, sukėlusiu tėvų ir globėjo nepasitenkinimą, kiti (V.Kubilius) – su noru likti Lietuvoje ir dirbti šviečiamąjį darbą (apie tai poetas yra ne kartą rašęs).
Išstojęs iš gimnazijos, Mačys kurį laiką vertėsi privačiomis pamokomis Krosnos dvare, vėliau apsigyveno pas savo draugą J.Andziulaitį-Kalnėną Garliavoje. Anot J.Tumo-Vaižganto, jis buvo darbščiausias ten veikusio literatų būrelio narys: daug skaitė, rašė Aušrai. J.Andziulaičiui-Kalnėnui ėmus redaguoti du paskutiniuosius 1886 m. laikraščio numerius, buvo aktyviausias jo pagalbininkas.
Bendradarbiauti Aušroje Mačys pradėjo nuo 1884 m. Jo vaidmenį laikraštyje taikliai nusakė Vaižgantas: romantiškoje Aušroje Jonas Mačys-Kėkštas buvęs, ko gero, vienintelis „pozityvistas“, lyg ir Vinco Kudirkos pirmtakas, jungęs Aušrą su Varpu. Mačio pozityvizmas reiškėsi jo dėmesiu praktiniams visuomenės gyvenimo klausimams. Jis siūlo Lietuvos ekonomiką, moralę, kultūrą kelti leidžiant švietėjiškas knygeles, suteikiant naudingų žinių „mažesniesiems savo broliams“ (Aušra, 1885, Nr. 9). Jis pasigenda tikrų visuomenės dvasios vadovų, išmintingų kunigų, piktinasi formalizmu ir obskurantizmu: „J[ėzaus] Kristaus šviesa doriška, bet be šviesos ant proto anoji gali lengvei aptemti, kaip gailystaudami regim <…>“ (Aušra, 1886, Nr. 6). Kunigo švietėjo bei kultūrintojo pavyzdį jis pateikia straipsnyje „Jonas Oberlenas. Jo garbingas, nenuoalsus veiksmas“. Krašto kultūrinimui kviečiama sutelkti visų inteligentijos sluoksnių pastangas.
Visuomeninius tikslus, praktinius interesus išreiškia pozityvistinė Mačio estetika: akcentuojamas dėmesys adresatui, kūrinio tikslingumas, nauda skaitytojui, orientuojamasi į tuos žanrus, kurie gali labiau tikti konkrečioms bendruomenės reikmėms. Todėl Aušroje vyravusi poezija atrodo esanti mažiau reikalinga (str. „Mūsų vargai“). Jaunasis kritikas išdrįsta polemizuoti su autoritetinguoju J.Zauerveinu apie kūrybos prigimtį ir tikslus (str. „Dvasė ir medega“). Kaip ir kiti pozityviau nusiteikę autoriai (J.Šliūpas, J.Andziulaitis-Kalnėnas, S.Matulaitis), Mačys pažymi per didelį poezijos antplūdį, kviečia atsigręžti į konkrečius klausimus, nes Lietuvoje ne toks laikas, kada tiktų dainuoti ir giedoti. Taip pragmatiniai tikslai iškeliami aukščiau nei estetiniai: „jeigu apsiėmėm tarnauti draugijai, kalbėkim apie jos reikalus, apie jos vargus ir pilką ritimąsi už būvį, palengvinkim jai tas ristynes, parodykim kelią“ (Aušra, 1886, Nr. 6). Poezija, pagal Mačį, yra išlavintos visuomenės, turinčios tvirtą pamatą po kojomis, menas. Tačiau estetinės Mačio pažiūros nebuvo nuoseklios. Labiausiai jis vertino kūrinius, tolimus pozityvistinei programai – J.Zauerveino „Lietuvninkai mes esam gimę“, A.Vištelio „Regėjimą“, J.Andziulaičio-Kalnėno „Ievą“. Europos klasikus vertęs poetas vadovavosi ne tik visuomeniniais, patriotiniais interesais, bet ir meniškumo kriterijais.
Nustojus eiti Aušrai, prasidėjo naujas Mačio biografijos etapas – valdininkavimas, kuris truko keturiolika metų. Raštininkas Panemunėje, Virbalio burmistras, raštinės sekretorius Vilkaviškyje – tokios pareigybės leido susipažinti su biurokratine carine valdininkija, iš arti pamatyti imperinės sistemos ydingumą, pragaištingą poveikį ne tik tautai, bet ir asmenybei. Lėbautojų draugija įtraukė ir jaunąjį kolegą. Prasidėjęs „doriškas puolimas“ kėlė daug vidinių prieštaravimų, gilino dvasinę krizę. Šio laikotarpio pradžioje rašyti laiškai J.Šliūpui, J.Andziulaičiui-Kalnėnui rodo, jog bandoma šileriškai maištauti prieš dvasios sąstingį, stabus ir autoritetus, laisvos minties varžymą. Poetas junta, kad inteligentija skaidosi, ir bodisi tais, kurie nesugeba eiti kartu su gyvenimu. Jis bando kalbėti savo kartos vardu, priešindamas „olimpiškoje didybėje“ skendinčiam barzdočių galvojimui naują, jaunatvišką mąstyseną. Aiškiau idėjiškai apsispręsta vėliau – straipsniuose, rašytuose J.Andziulaičio-Kalnėno redaguotai Vienybei lietuvninkų (P.Vileišio knygelės Pamokslai apie triūsą, arba procę recenzija,
straipsnis „Šešėliai ir spinduliai“).
Poeto dvasios būseną atskleidžiantys šio laikotarpio laiškai J.Andziulaičiui-Kalnėnui, pasak V.Kubiliaus, yra „vieni geriausių XIX a. pabaigos lietuvių epistoliarinės literatūros pavyzdžių“. Juose bodimasi slogia aplinka Tėvynėje, kur „pelėsiuota atmosfera, pilna neregimų nuodų dėl truputį šviežesnės dvasės“. Jausdamas, jog gęsta paskutinės „kibirkštys dorybės“ ir slopsta jaunatviškas idealizmas, poetas mano galėsiąs „su demonišku juoku“ mesti šiam kraštui amžiną „anatema!“ Sarkazmą keičia nuoširdus pasiryžimas likti Lietuvoje, kur „nėra darbininkų“, nes „visi išlakstė arba apsileido“. Apsisprendimą išvykti turbūt pagreitino neramios žinios apie persekiojimus ir represijas.
1900 m. Mačys patraukė savo draugų J.Andziulaičio-Kalnėno, J.Šliūpo, K.Sakalausko-Vanagėlio keliu – visiems laikams pasitraukė iš Lietuvos. Ne vienas jaunas idealistas, nusivylęs galimybe prasmingai darbuotis gimtajame krašte, vengdamas persekiojimų ir bausmių, jį paliko. Pradžioje Mačys gyveno Mažojoje Lietuvoje – padėjo M.Jankui redaguoti laikraštį Saulėteka. Po keleto mėnesių pakviestas perimti Vienybės lietuvninkų vairo, išvyko į JAV. „Dar Lietuvoje iš pat jaunystės palinkęs į socializmą, ir čia ėjo ta kryptimi“, – taip bendrąją idėjinę poeto linkmę apibūdino V.Mykolaitis-Putinas. Tačiau, kaip ir jo bendramintis J.Andziulaitis-Kalnėnas, Mačys socialistines idėjas derino su tautinėmis. Vienybėje lietuvninkų spausdinami jo straipsniai, eilėraščiai skirti darbininkijai; į Lietuvą siunčiamos brošiūros ir socialistų partijos „platforma“. Betarpiškiausiai socialistinės idėjos patikrinamos dalyvaujant Pensilvanijos angliakasių rengiamame streike. Čia „dar kartą, ir jau paskutinį“, anot Vaižganto, poetas nusivylė, nes darbininkai „neparodė savo pasikliovimo socializmu“, pasitenkino darbdavių pasiūlytomis nuolaidomis. Veržęsis į laisvą šalį, tikėjęsis, jog galės lengviau atsikvėpti, Mačys rado ne tik erdvę platesnei visuomeninei veiklai, bet ir tuos pačius išorinius bei vidinius konfliktus. Dar kartą pajuto oro stygių, šįsyk fizinį. Su skaudžia autoironija viename paskutiniųjų laiškų į Lietuvą rašė galįs nebent „giesmaitę šermenims“ sudėti. 1902 m. gruodžio 15 d., pakirstas džiovos, Jonas Mačys-Kėkštas mirė Niujorke. Kūnas buvo sudegintas, pelenai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Prienų kapinėse, kur 1974 m. pastatytas paminklinis akmuo.
Poezija. Įvairiai buvo vertinama ir Mačio-Kėkšto poezija, originali bei verstinė. G.Petkevičaitė-Bitė ją gyrė už demokratines nuotaikas; J.Tumas-Vaižgantas jį laikė visų aušrininkų poetų korifėjumi; V.Mykolaitis-Putinas – plačiau mąsčiusiu aušrininku pozityvistu. Po karo Lietuvoje buvo labiau akcentuojamas socialistinių idėjų poveikis Kėkšto kūrybos tematikai ir turiniui, poetas laikomas vienu pirmųjų originaliosios revoliucinės lietuvių poezijos pradininkų. Išeivijos kritikai teigė, jog revoliuciniai motyvai Kėkšto poezijoje yra negausūs ir atsitiktiniai, jog jo kūrybos centras yra „individualių jausmų posmuose“. J.Aisčio nuomone, „Mačys buvo didelės dvasios ir nemažų gabumų lietuvis poetas-patriotas“.
Iš tiesų, savo straipsniuose Kėkštas radikalesnis nei poezijoje, kurios didžioji dalis išreiškia įdomios ir prieštaringos asmenybės dvasinį pasaulį, atvirą aplinkos poveikiams ir jautrų žmogiškumo idealams. Kėkšto poezija susijusi ir su poeto pastangomis „perkelti į lietuvių dirvą Europos lyrikos idėjas ir formas“.
Aušros straipsniuose pozityvistiškai maištavęs prieš eilių perteklių, savo kūryboje Kėkštas plačiai supranta poezijos paskirtį. Pirmiausia jis pabrėžia kūrybos visuomeniškumą, poeto pareigą darbuotis, būti pranašu ir žmonių gynėju („Pašaukimas“). Su pagarba prisimenamas taurus V.Kudirkos idealizmas („Ūkininko sukaktuvėms“). M.Lermontovo eilėraščio vertimas, pavadintas „Atskeliaudra“, skiriamas J.Zauerveinui. Poetas maironiškai suvokiamas kaip Tėvynės dainius, sunkią valandą pasiryžęs kankles pakeisti į kalaviją (S.Petofi’o, G.Herwegh’o eilėraščių vertimai). Nurodoma ir subtilesnė poezijos paskirtis visuomenėje. Sonete „St. Maironiui“ kalbama apie įkvėptą kūrybą, poetui suteiktas ypatingas galias, pašaukimą – taigi apie idealiuosius pradus, skeptiškai vertintus straipsniuose. Vokiečių poeto G.Herwegh’o žodžiais deklaruojama kūrybinės laisvės būtinybė („Išsiliuosavęs“).
Jaunas, laisvai ir savarankiškai mąstantis poetas maištauja prieš įprastas savo meto poezijos formas, jos inertiškumą. Improvizacinio pobūdžio eilėraštyje „Nelaimės dainiaus“ pašiepiama folklorizuota patriotika, įprastos teminės ir vaizdinės klišės, tyčiojamasi iš eiliakalių. Pastarieji ironizuojami ir vėlesniame eilėraštyje „Išsiliuosavęs“. Kūrybinis trumparegiškumas, perdėtas keliaklupsčiavimas prieš tai, kas sava, provincialus pasipūtimas dusina lietuvių poeziją: