Pradinukų skaitiniuose yra pakankamai lyrinių eilėraščių, žadinančių vaiko teigiamas emocijas, jausmus, padedančių suvokti aplinką, supantį pasaulį. Tačiau vaikai dažnai dar gyvena fantazijų pasaulyje, ne mažiau reikšmingi jiems yra ir epiniai eiliuoti pasakojimai apie nesamus dalykus, pasakas. Todėl Jono Strielkūno eilėraštis ,,Pramaniūgas” trečiokams labai patinka. Jis lavina vaizduotę ir fantaziją, skatina kurti rišlų, nuoseklų pasakojimą.
,,Pramaniūgas” – tai epinis humoristinis eilėraštis, kuriame ryškūs fantastiniai vaizdai. Eilėraštis nuteikia linksmai, priverčia nusišypsoti.
Sunku piešti tokio eilėraščio vaizdą, nes tai veiksmo eilėraštis. Vaizdas čia labai neapibrėžtas, nerealus, sunku jam parinkti spalvas. Bet aišku, kad jis piešiamas šviesiomis spalvomis, nes kalbama apie malonius, linksmus dalykus. Tik viename epizode – susidūrime su milžinais – įsivaizduojama bauginanti, tamsi aplinka.
Nuotaika kintanti. Eilėraštis suskyla į dvi dalis: pradžioje nuotaika džiugi, linksma, šmaikšti. Aišku, kad įvykiai išgalvoti, jie pasakojami su lengva ironija. Tačiau antras vaizdelis priverčia suklusti – kuriama bauginanti nuotaika, jaučiamas nerimas, nes kalbama apie susidūrimą su milžinais, slibinais, tigru, ragana.
Eilėraštis neilgas, bet jame daug vaizdų: kiekvienas posmas – vis naujas vaizdas, o paskutiniame posmelyje jų net du. Pirmame posme kuriamas vaizdas aprėpia plačią erdvę – iki žvaigždynų, nors vaiko akis pasiekia tik vaizdą virš beržyno. Pabrėžtinis skardžiųjų priebalsių ž, g, b ir ilgųjų skiemenų vartojimas (tai taip būdinga vaikų kalbai) paryškina kuriamo vaizdo įtaigumą, pabrėžia Pramaniūgo pastangas įtikinti klausytoją. O antrajame posme atvirkščiai, duslieji priebalsiai sukuria švelnumo, minkštumo pojūtį – norima įtikinti, kad ,,šimtalangė, šimtaratė” mašina buvusi tikrai gera. Trečias vaizdas perkelia į platų lauką, kuriame žaidžia aitvarai. Šauktukas sakinio gale suteikia vaizdui judrumo, dinamiškumo. Ketvirtasis ir penktasis posmai visai kitokie. Čia atsiranda bauginantys vaizdai. Nors šiaip pasakose milžinai nėra baisūs ar pikti, tačiau čia žodis plačiagerkliai sukuria kitokį jų įvaizdį, tuo labiau, kad jie mėgsta slibinus patroškintus. Vadinasi, milžinai baisesni už slibinus, kurie spjaudosi ugnimi ir naikina viską, kas pasipainioja jų kelyje. Tačiau gerą veikėją – Pramaniūgą – milžinai palieka ramybėje. Penktajame vaizdelyje, kuris perkelia skaitytoją į Afriką, Pramaniūgas iškelia savo drąsą – jis nepabūgo tigro ir net gaudė jį. Ir pabaigoje dar vienas pasakų vaizdelis ir personažas – ragana. Pabrėžiama, kad ji tikra. Vaizdai, atrodo, padriki, nesusiję tarpusavyje, pasakojimas šokinėja po beribes neapibrėžtas erdves: dangus, laukas, Afrika, pasakų pasaulis. Tačiau juos jungia tas pats veikėjas – Pramaniūgas, kuris tariamai lankosi visose vietose, susiduria su minimais personažais.
Eilėraščio įvykiai pasakojami pirmuoju asmeniu. Lyrinis herojus yra aktyvus visų įvykių dalyvis. Visiems aišku, kad herojaus papasakoti įvykiai išgalvoti, nerealūs, todėl ir pats veikėjas iškart pasirodo kaip didžiulis melagis. Tačiau vaikams jo melagystės priimtinos, į mažąjį melagėlį žiūrima atlaidžiai ir su ironija. Jau pats eilėraščio pavadinimas įvardija herojų ir jo savybę – Pramaniūgas, t.y. melagis. Vadinasi nuteikiama ir į jo pasakojimą nežiūrėti rimtai. Savo pasakojimu Pramaniūgas tiesiog nori sudominti skaitytoją, leisti jam pasinerti į fantazijų pasaulį, ką vaikai iš tiesų ir mėgsta daryti. Tokiu pasakojimu siekiama lavinti vaiko vaizduotę, fantaziją, leisti jam pasvajoti apie mielus dalykus, kurių nėra realiame gyvenime.