Jonas – vytautas žemaitis
5 (100%) 1 vote

Jonas – vytautas žemaitis

1909 m. kovo 15 dieną, gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis – Vytautas

Būsimasis partizanų vadas gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Kai Jonas Žemaitis pradėjo lankyti mokyklą, jų šeima jau gyveno Raseiniuose. 1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs, 1929 m. gavo leitenanto laipsnį ir ėmė tarnauti 2-ajame artilerijos pulke kuopos vadu. 1936-1938 m. J.Žemaitis tobulinosi Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje. Baigęs stažuotę ir gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 1-ojo, vėliau 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J.Žemaitis tęsė karinę tarnybą 617-ajame artilerijos pulke. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Nors buvo gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune, kur įsidarbino Energetikos valdyboje. Gimus sūnui Laimučiui, J. Žemaitis su šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą ir iki 1944m. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.

Jau vokiečių okupacijos metais J. Žemaitis įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, būrė Šiluvos ir Tytuvėnų vyrus į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. 1944 m. kovo mėn. jis buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Gegužės mėnesį, vokiečiams sunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Kiaulininkus.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Jonas Žemaitis kurį laiką slapstėsi. 1945 m. kovo mėn. jis susisiekė su Lietuvos Laisvės Armijos atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėn. įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone. J.Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku. 1945 m. liepos 22 d. Virtukų miško kautynėse jis gavo pirmąjį kovos krikštą.

Prasidėjo aktyvi Jono Žemaičio rezistencinė veikla. 1946 m. rugpjūčio 20 d. jis tapo Šerno rinktinės vadu. Už gerą organizacinį darbą ir sumanų vadovavimą J. Žemaitis buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu. 1947 m. gegužės mėn. jis, vietoje žuvusio J.Kasperavičiaus, buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Jonas Žemaitis reformavo apygardą, paskyrė naują štabo vadovybę, rūpinosi spauda. Mėgindamas centralizuoti vadovavimą, 1948 m. gegužės mėn. įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) sritį ir tapo pirmuoju jos vadu. Netrukus J.Žemaitis ėmėsi organizuoti vieningą visos Lietuvos partizanų vadovybę. Prasidėjo susitikimai ir konsultacijos su kitais vadais. 1948 m. lapkričio mėn. sričių atstovų posėdyje buvo paskelbta apie Lietuvos rezistencijos vyriausios vadovybės atkūrimą. 1949m. vasario mėn. įvykusio partizanų vadų suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Jonas Žemaitis-Vytautas vienbalsiai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku. 1949 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis. LLKS Tarybos deklaracijos 8-asis punktas numatė, kad ,,atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ligi susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas”.

LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas Jonas Žemaitis sėkmingai vykdė beveik trejus metus, kol 1951 m. gruodžio 2 d. po jį ištikusio insulto buvo paralyžiuotas. Dėl ligos jis buvo priverstas atsisakyti pareigų ir pusantrų metų išgulėjo drėgname bunkeryje Jurbarko rajono Šimkaičių miške netoli Pavidaujo kaimo. 1953 m. balandžio mėn., šiek tiek pagerėjus sveikatai, J.Žemaitis vėl ėmėsi pirmininko pareigų, stengėsi atstatyti nutrūkusius ryšius. Deja, 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą.

Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai.

1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1997 m. vasario 14 d. Jonas Žemaitis (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu, o 1998 m. sausio 26 d. jam buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

Jonas Žemaitis ir nuosekli jo veikla

Jonas Žemaitis – viena iškiliausių mūsų tautos asmenybių, talentingas karys ir įžvalgus valstybininkas, žymus partizanų ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir visos tautos pasipriešinimo vadas. Toks jis ir išliks Lietuvos valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorijoje.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio devizas – ,,Atiduok Tėvynei, ką privalai”. Vyriausiasis partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, kovojančios Lietuvos pogrindžio Prezidentas generolas Jonas Žemaitis, kovoje nenugalėtas ir kalėjimų nepalaužtas, iki paskutinio savo atodūsio ištikimai ir pasiaukojančiai vadovavosi šiuo devizu, kol priešo kulka nenutraukė jo gyvybės gijos. Tegul šis paminklas liudija amžiną tautos pagarbą savo didvyriui.

Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis į
partizanų gretas atėjo 1945 m. birželio pradžioje.

Tokio vėlyvo įsitraukimo į ginkluotąjį pasipriešinimą priežastis buvo paprasta: tuo metu J. Žemaitis priklausė kitai pogrindžio organizacijai, iš kurios laukė nurodymų.

1943 m. rudenį Raseiniuose prisiglaudęs generolas Stasys Zaskevičius kvietė Raseinių apskrities viršininko pavaduotoją kpt. Praną Gužaitį, Šiluvos kooperatyve dirbantį kpt. Joną Žemaitį, ltn. Vytautą Digrį, j. ltn. Bronių Urbutį ir kitus Lietuvos karininkus stoti į pogrindinę Laisvės šaulių organizaciją. J. Žemaičiui buvo pavesta Laisvės šaulių batalioną organizuoti Šiluvos valsčiuje. Tačiau po Laisvės šaulių organizacijos kritikos Lietuvių fronto (LF) laikraštyje „Į laisvę“ P. Gužaitis pradėjo kurti savarankišką organizaciją – Vytauto Didžiojo sąjungą. J. Žemaičio iniciatyva į Vytauto Didžiojo sąjungos šaulių kuopą įstojo beveik visas Šiluvos aktyvas: seniūnas Petras Mockus, valsčiaus buhalteris Leonas Žukauskas, gaisrininkų komandos viršininkas Pranas Taučas ir kiti – iš viso apie 15–20 asmenų.

Nespėjus išplėtoti pogrindžio veiklos, 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius paskelbė tautai, kad organizuojama Vietinė rinktinė. Raseinių apskrities viršininkas sukvietė apskrityje gyvenančius Lietuvos kariuomenės karininkus pasitarti dėl Vietinės rinktinės organizavimo. J. Žemaičiui buvo pavesta organizuoti Šiluvos ir Tytuvėnų valsčių vyrus. Iš šių valsčių savanoriais užsirašė apie 150 vyrų. Į Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą dėstyti taktikos dalykų išvyko ir P. Gužaitis. Raseinių apskrities vyrai, sudarę savo kuopą, išžygiavo į Seredžiuje dislokuotą 310-ąjį batalioną, kurio vadu 1944 m. kovo 15 d. buvo paskirtas J. Žemaitis.

Balandžio 28 d. vokiečiams privertus gen. P. Plechavičių skelbti vyrų mobilizaciją, kuriai priešinosi visos pogrindžio organizacijos, ir laukiant nenumatytų įvykių, gegužės 1 d. J. Žemaitis vadovauti batalionui pavedė kpt. Romui Gintautui, o pats išvyko trumpų atostogų pas savo šeimą į Šiluvą.

Gegužės 9 d. vokiečiai įsakė visiems Vietinės rinktinės batalionams pereiti jų dispozicijon – tapti pagalbiniais SS uniformą dėvinčiais policijos batalionais. Gen. P. Plechavičiui nepaklusus, gegužės 15 d. gestapininkai suėmė visą rinktinės štabą, o batalionus nuginklavo (vis dėlto iš 14 batalionų pavyko nuginkluoti tik 4).

Kaip tik gegužės 15 d. po atostogų į Kauną grįžo J. Žemaitis. Iš ltn. Savėno sužinojęs apie karininkų areštus ir Vietinės rinktinės sunaikinimą, nepasiekęs Seredžiaus, persirengęs civiliais rūbais grįžo į Šiluvą. Čia tuojau susisiekė su P. Gužaičiu, kuriam taip pat pavyko pasitraukti iš Marijampolės. Visi sutarė slapstytis ir laukti, kaip klostysis situacija fronte. P. Gužaitis, pasirinkęs Vilko slapyvardį, slaptam ryšiui palaikyti išdalijo korteles su Vytauto Didžiojo sąjungos antspaudu.

Liepos mėn. P. Gužaitis iš kpt. Igno Viliaus-Velavičiaus gavo pasiūlymą Abvero žvalgybos mokyklose keletą vyrų apmokyti partizaninio karo taktikos. Jis pavedė J. Žemaičiui parinkti Šiluvos valsčiuje porą kandidatų. Vykti į desantininkų mokyklą J. Žemaitis pasiūlė Povilui Lušui ir Leonui Žukauskui, tačiau frontui artėjant prie Šiluvos jiedu vykti atsisakė.

J. Žemaitis nutarė frontą praleisti tėviškėje, o P. Gužaitis kartu su frontu traukėsi į Žemaitiją.

Jau rugsėjo pradžioje NKVD fronto užnugario dalinių kapitonas pradėjo ieškoti J. Žemaičio, todėl jis pasitraukė pas giminaitę į Dotnuvos valsčių, vėliau vėl grįžo į tėviškę – Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Gruodžio mėn. pas jį atvyko P. Gužaitis ir perdavė anapus fronto linijos vyraujančią nuomonę, kad vokiečiai su Vakarų pagalba per artimiausias savaites iš Lietuvos išstums Raudonąją armiją. Todėl atrodė išmintinga slapstytis ir laukti to momento. Keletą kartų pas P. Gužaitį buvo nuvykusi J. Žemaičio žmona, tačiau jis jokių nurodymų nedavė.

1945 m. sausio pabaigoje pas J. Žemaitį atėjo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys partizanas Petras Bartkus, jis pasiūlė stoti į LLA ir imtis vadovauti partizanų junginiams. P. Bartkus kritikavo P. Gužaičio Vytauto Didžiojo sąjungą ir buvo kategoriškai nusistatęs prieš bet kokias derybas ar bendradarbiavimą su Abveru (siekiant iš vokiečių gauti ginklų ar pasimokyti partizaninio karo pagrindų). Ideologinius nesutarimus tarp P. Gužaičio šalininkų ir LLA atstovaujančių P. Bartkaus bei Algimanto Zaskevičiaus ne kartą mėgino užglaistyti Kelmės kun. Antanas Čimielius.

Išklausęs P. Bartkaus pasiūlymą išeiti į mišką, J. Žemaitis atsakė, kad vieną mėnesį lauks nurodymų iš kpt. P. Gužaičio ar gen. S. Zaskevičiaus.

Kitą kartą P. Bartkus kartu su Kelmėje apsistojusiu buvusiu LLA Vilniaus apygardos štabo nariu A. Zaskevičiumi atėjo į J. Žemaičio tėviškę 1945 m. balandžio 23 d. J. Žemaitis prisiekė ir įstojo į LLA. Porą savaičių slapstėsi namuose kartu su A. Zaskevičiumi. Šis supažindino J. Žemaitį su LLA organizacine struktūra. Ką tik buvo sunaikintas LLA Šiaulių apygardos (Saturno) štabas: balandžio 4 d. suimtas jam vadovavęs Adolfas Eidimtas. Kelmės, Raseinių, Šiaulių apskrityse veikė atskiri partizanų būriai, kurie pagal numatytą LLA
struktūrinę schemą turėjo priklausyti Vėgėlės, Ungurio rinktinėms. Rinktinės dar tik formavosi. Gegužės 20 d. A. Zaskevičius užėmė Vėgėlės rinktinės agitacijos ir propagandos skyriaus viršininko postą. Birželio 2 d. į Juozo Čeponio-Budrio vadovaujamą Raseinių apskrityje veikiančią Žebenkšties rinktinę atėjo J. Žemaitis. Jis pasirinko Dariaus slapyvardį ir buvo paskirtas rinktinės štabo viršininku. Pirmomis partizanavimo dienomis teko kurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius dokumentus ir drausmės statutus.

Rinktinę tuo metu sudarė pora kuopų; vienai vadovavo Jonas Venclauskas-Ralis, kitai – studentas iš Aukštaitijos Vareikis-Gaučas.

Pretenduojantis į aukštesnes pareigas A. Zaskevičius 1945 m. birželio 30 d. paskelbė atkuriąs sunaikintą Saturno apygardos štabą ir perimąs vadovavimą apygardai, kurią pavadino Vyčio vardu.

1945 m. vasarą Žebenkšties rinktinė įvykdė sėkmingą operaciją: liepos 9 d. iš Biliūnų ligoninės išvadavo suimtą sužeistą lakūną ltn. Juozą Kasperavičių ir čekistų peršautą jaunuolį Stasį Šimulyną. Tačiau liepos 19 d. partizanai Virtukų miško kautynėse patyrė skaudų pralaimėjimą: žuvo 15 kovotojų.

Po Virtukų kautynių Vėgėlės rinktinė buvo panaikinta. A. Zaskevičiaus įkurta Vyčio apygarda irgi praktiškai neegzistavo. Todėl 1945 m. spalio pradžioje Žebenkšties ir Lydžio rinktinių vadovybės paskelbė, kad kuriama nauja – Žaibo apygarda. Šios apygardos vadu buvo išrinktas J. Žemaitis, štabo nariais – J. Čeponis, P. Bartkus, A. Zaskevičius. Štabas numatė sutelkti atskirus partizanų būrius, sukurti gerą ryšių sistemą ir Organizacinį sektorių (OS), informuoti visuomenę apie tarptautinę padėtį bei partizanų tikslus. Žiemai pasiskirstė taip: A. Zaskevičius Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaimo ūkininko Juozo Judicko tvarte įrengtame bunkeryje klausydavo radijo ir spalio mėn. išleido informacinį biuletenį „Karinė ir politinė apžvalga“; P. Bartkus apsistojo Viduklės valsčiaus Anžilių kaime, ten nuo lapkričio mėn. pradėjo leisti laikraštį „Laisvės varpas“. J. Čeponis ir J. Žemaitis pastovios dislokacijos vietos neturėjo, lankė partizanų dalinius. Žiemą J. Žemaitis praleido Sandraviškių miško partizanų stovykloje.

Žiemą Žaibo apygardos kūrimo darbas praktiškai sustojo. Iškilus nesutarimams su A. Zaskevičiumi ir nenorėdama paklusti apygardos štabui, Lydžio rinktinės vadovybė 1946 m. balandžio mėn. pradėjo kurti naują apygardą.

1946 m. vasario 10 d. Lietuvoje okupacinė valdžia organizavo pirmuosius rinkimus į Sovietų Sąjungos aukščiausiąją tarybą. Visi partizanų daliniai aktyviai agitavo boikotuoti rinkimus. Rinkimų dieną Žebenkšties rinktinės partizanai nutraukė telefono kabelį į Viduklę ir pasirinktinai apšaudė rinkimų būstines. J. Žemaičio vadovaujamas būrys apšaudė Viduklės valsčiaus Rimkiškių rinkimų būstinę, keli ją saugantys NKVD kareiviai buvo sužeisti, vienas žuvo.

Kovo mėn. J. Žemaitis ir P. Bartkus vėl ėmėsi kurti apygardą ir ieškojo ryšių su Šiaulių ir Kėdainių apskrityse veikiančiomis Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio rinktinėmis. Gegužės mėn. Žaiginio miške J. Žemaitis susitiko su P. Lukšio rinktinės vadu Jonu Jasinevičiumi-Margiu, tačiau šis susitikimas praktinės naudos nedavė, nes netrukus dėl čekistų provokacijų rinktinė buvo dezorganizuota, legalizavęsi rajonų vadai – užverbuoti, o rinktinės vadas – suimtas.

P. Bartkus iškeliavo į Raseinių valsčių pas J. Čeponį, ten turėjo atnaujinti ryšius su tauragiškiais ir tartis su Lydžio rinktinės vadu J. Kasperavičiumi dėl apygardos kūrimo.

Grįžęs į Pyragių miške stovyklaujančią P. Morkūno kuopą, J. Žemaitis liepos 6 d. pateko į kautynes. Po kelias valandas trukusio susišaudymo partizanams teko trauktis ir tik dėl išmintingo ir šaltakraujiško J. Žemaičio vadovavimo žuvo vos vienas partizanas. Du MVD 4-osios šaulių divizijos pulkai (1700 kareivių) savaitę šukavo aplinkinius miškus ir gyvenvietes, tačiau partizanams pavyko išvengti smūgio. J. Žemaičio vadovaujamas 15 partizanų būrys pasiekė Tyrulių pelkes. Čia susitiko su Vytauto Didžiojo rinktinės vadu Jonu Belaglovu-Algiu, nustatė rinktinių veiklos ribas ir aptarė ryšį, tačiau pareigūnų, tinkamų darbui apygardos štabe, ši rinktinė neturėjo.

Tuo tarpu J. Čeponis dėl nesutarimų su A. Zaskevičiumi 1946 m. rugsėjo 6 d. atsisakė vadovauti rinktinei ir išvyko kurti naujos rinktinės Girkalnio, Šimkaičių, Ariogalos, Seredžiaus, Veliuonos, Čekiškės, Vilkijos, Babtų valsčiuose. Netrukus ten sukūrė stiprią Žalčio rinktinę. Žebenkšties rinktinės vado pareigas laikinai ėjo A. Zaskevičius, jis po Pyragių mūšio rinktinės pavadinimą pakeitė į Šerno. Prasidėjus dideliems MVD kariuomenės siautimams ir ryšininkų areštams, J. Žemaitis daugiausia laikėsi Vytauto Didžiojo rinktinės veiklos rajone. 1946 m. rugpjūčio 20 d. laikinai einantis Šerno rinktinės vado pareigas A. Zaskevičius pasitraukė iš posto ir išvyko į Vilnių, į J. Markulio kuriamą Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ). Vadovauti rinktinei jis pavedė J. Žemaičiui.

Taip J. Žemaitis tapo Šerno rinktinės vadu. Dariaus slapyvardį pakeitė į rašytinį Adomo bei žodinį Mockaus slapyvardžius ir
ėmėsi formuoti rinktinės štabą. Jame buvo šie skyriai: organizacinis (viršininkas Povilas Mačiulis), informacijos (viršininkas Alfonsas Pakarklis) bei ūkio (viršininkas Teofilis Pakarklis). Tuo metu P. Bartkus dalyvavo pasitarimuose su Lydžio ir Žalčio rinktinėmis dėl Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimo. Jis turėjo ne tik Šerno, bet ir Vytauto Didžiojo rinktinės atstovo įgaliojimus. Nusivežė ir J. Žemaičio sukurtą apygardos veiklos projektą, tačiau pagrindu buvo priimtas Lydžio rinktinės projektas, kuris buvo išsiuntinėtas rinktinių ir atskirų padalinių vadams „susipažinimui, savo nuomonių pareiškimui, pasiūlymams ir pataisoms“.

1946 m. rugsėjo 21 d. Šerno rinktinė oficialiai įstojo į Jungtinę Kęstučio apygardą. Gruodžio mėn. prisijungė ir Vytauto Didžiojo rinktinė. Prasidėjo intensyvus J. Žemaičio ir J. Kasperavičiaus bendradarbiavimas, vadai stengėsi įvesti karišką tvarką partizanų būriuose, užmegzti ryšius rinktinės viduje bei su kitais padaliniais, sukurti konspiracijos sistemą. Kuriant programinius dokumentus ir organizacinę struktūrą buvo remiamasi LLA programinėmis nuostatomis. Kai kurie partizanų padaliniai stengėsi jas įgyvendinti neatsižvelgdami į gyvenimo realybę. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo rinktinė norėjo stoti į Jungtinę Kęstučio apygardą, tačiau tam priešinosi Žemaičių apygardos vadovybė, kuri šią, taip pat Joniškio apskrityje veikiančią Genio rinktinę laikė savo padaliniais, nes taip – į keturias apygardas – buvo numatyta skirstyti Lietuvos teritoriją LLA vado įsakyme. Nepaisydamas LLA nurodymo partizanų dalinius vadinti žvėrių vardais, J. Žemaitis 1946 m. lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną, Šerno rinktinės pavadinimą pakeitė į Savanorio. Ir vėliau ne kartą nurodė junginių pavadinimais bei slapyvardžiais pasirinkti lietuviškus tautinius vardus.

J. Žemaitis daug dėmesio skyrė Organizacinio sektoriaus tinklo sukūrimui. Savanorio rinktinėje vienam partizanui vidutiniškai teko šeši OS nariai, tuo tarpu stipriose Lydžio, Naro (buvusi Žalčio) rinktinėse OS narių buvo tik du kartus daugiau, o Vytauto Didžiojo ar Povilo Lukšio rinktinėse – net du kartus mažiau nei partizanų. Šis santykis apygardoje vidutiniškai buvo 3:1. Toks didelis legaliai gyvenančių partizanų talkininkų skaičius rodė, kad J. Žemaitis puikiai suprato, jog be gyventojų paramos partizaninis pasipriešinimas yra neįmanomas. Jis mokėjo gražiai bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis (savo pavaldinius mokė nežiūrėti į kiekvieną žmogų kaip į priešą), kurie po trumpo pokalbio duodavo iškilmingą OS nario priesaiką.

Tuo metu vyko sunkus apygardos konsolidavimo darbas, nes „ne visi vadovaujantys asmenys sveikai žiūrėjo į būtinybę jungtis. Vieni prisistatinėjo kaip pogrindžio organizacijų, sukurtų vokiečių okupacijos metais ir pabėgusių į Vokietiją, atstovai, kaip jų programų ir tradicijų pasekėjai, kiti bijojo, kad plečiantis ir vystantis organizacinėms struktūroms neteks savo įtakos, todėl stojo prieš veržlų junginių susijungimą. Tokioje atmosferoje tariantis apie susijungimo būtinybę ir svarstant konkrečius planus, ne kartą po keletos pasišnekėjimų vienijimosi darbas nei per žingsnį nejudėdavo į priekį. Kai kurie stipresni vienetai, turintys geresnes veiklos sąlygas, kai iškildavo susijungimo klausimas, stengdavosi jo išvengti, kritikuodavo silpnesnius vienetus arba imdavosi spaudimo ir diktato“, – rašė apygardos vadas J. Kasperavičius.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2985 žodžiai iš 9701 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.