Jono biliūno kliudžiau analizė
5 (100%) 1 vote

Jono biliūno kliudžiau analizė

Praktinė prozos teksto (Jono Biliūno „Kliudžiau“) analizė taikant naratyvo teoriją

Jonas Biliūnas – vienas įspūdingiausių rašytojų, paveikęs ištisų kartų mąstymą, deklaruojantis moralines vertybes, tik gaila, kad jo interpretacijos gana dažnai labai primityvios, su įsisenėjusiomis sociologizavimo tendencijomis.

J.Biliūno kūryboje vaizduojamas žmogaus vidinis pasaulis sudėtingas, jo pajautos dažnai tragiškos. Jis ieško žodžių perteikti savuosius išgyvenimus, kurių tiesiogiai neįmanoma išsakyti, kurie apčiuopiami tik apgraibomis, netiesioginėmis frazėmis, epizodais ar net ištisomis fabulomis. Dvasinei savijautai išreikšti rašytojas renkasi įvairiausius būdus: kalba tiesiogiai apie savo jausmus, bando juos įvardyti palyginimais, metaforomis, simboliais; sintaksėje linksta į paryškintą sakinio ritmizaciją, inversijų, pauzių ir nutylėjimų poetiką (jam būdinga dėmesys formos kultūrai).

Apsakymas ,,Kliudžiau” parašytas 1905 m . gegužės 22 dieną. Tuo laiku rašytojas patyrė didžiausią dvasinį išgyvenimą: 1904 m . rudeniop, tik susituokusiam su Julija Janulaityte, gydytojai jam diagnozavo džiovą. Tai turbūt todėl to meto novelėse tiek daug liūdesio ir mirties nuojautos (,,Brisiaus galas”, ,,Vieną rudens dieną”, ,,Liūdna pasaka”ir kt.)

Šioje, kaip ir kitose J.Biliūno novelėse, pasakotojas nėra pasaulį stebintis visažinis, galintis kaitalioti veikėjų aistras, apskaičiuoti kulminaciją, numatyti finalą. Jis įsiklauso į save, mėgina susivokti, pasiaiškinti savuosius dvasinius prieštaravimus, todėl atmeta visažinio pozą. Pasakotojas (naratorius) – pavargęs, jautrus, gyvenimo ir būties prasmę jau įvertinęs žmogus (,,Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis (…) aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju krūtinėje”). Pasakojama, žiūrint į visą įvykusią istoriją iš laiko perspektyvos. Pasakotojas dalyvauja prisiminimų pasakojime, nes pagrindinis veikėjas – jis pats vaikystėje, – raudonodį indėną vaizduojąs berniukas, antiherojus, įkūnijantis naikinimo aistrą, antrokas, paženklintas svetimos kultūros, vaikas, ,,persiskaitęs” J.F.Kuperio Amerikos tyrlaukių aprašymo (,,maniau esąs tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas, Kuperio aprašytas”).

Šiame pirmo asmens pasakojime (naracijoje) pasakotojas, kaip visada J.Biliūno kūriniuose, yra tas žmogus, kuris sugeba suprasti kito skausmą (empatiškas), kuris sielvartauja, kenčia dėl kito. Čia jis ir pagrindinis pasakojimo protagonistas, nes tai, ką padarė praeityje, iki šiol liečia dabarties gyvenimą, ir savotiškas stebėtojas, nes šiuo metu ne veikia, o pasakoja, aprašo mums tai, kas kažkada įvyko, per asmeninės patirties prizmę.

Apsakyme ,,Kliudžiau” pasakotojas jau pasikeitęs priklausomai nuo pokyčio jo likime (katytės nužudymo), jo identitetas yra pagrįstas asmeninėmis savybėmis, kurios atsiskleidė per sunkų gyvenimo išmėginimą (tą patį katytės nužudymą). Naratyvo taikinys yra aiškiai identifikuotas, nes pasakotojo tonas ir kalbėjimo būdas reikalauja susitapatinimo: mes tarsi tampame tuo, apie ką skaitome (jaučiame ir katytės skausmą, ir berniuko išgąstį, ir pasakotojo liūdesį – tiesiogiai liečiamos mūsų emocijos).

Tam tikrą emocinę ir estetinę prasmę J.Biliūnas tikrovei suteikia ir per spalvas. Dažniausiai sutinkama jo kūryboje balta spalva nėra atsitiktinumas. J.Biliūno kūryboje vaizduojamais daiktais, įvykiais, reiškiniais nesidomima savaime, jie priklauso nuo pasakotojo ir jo nuotaikų bei problemų. Čia viskas sukasi aplink pasakotoją, viskas su juo susiję, o spalvos simbolis paryškina tą akcentą, į kurį koncentruojamas dėmesys. ,,Ji reiškia tyrumą, tiesą, nekaltybę,” – sakoma apie baltą spalvą ,,Naujajame simbolių žodyne” (60psl.). Ji dar apibūdinama kaip susitaikymo, taikos ir ištikimybės simbolis. Tačiau „baltai spalvai būdingas ir neigiamas aspektas, pirmiausia dėl sąsajų su „mirties blyškumu“ (,,Naujasis simbolių žodynas”, p.60). J.Biliūno kūryboje balta spalva dažniausiai reiškia mirtį, baimę, šaltį – tai tikriausiai rašytojo savosios gyvenimo patirties perteikimas iš vidaus. Visa J.Biliūno kūryba laikoma gana autobiografiška, todėl neretai pasakotojas – sergantis, mirtį nujaučiantis, bet mąslus, jautrus, sugebantis pajusti greta esančiam užuojautą žmogus. Blyškumas kalba apie baimę, ligą, nuovargį ir – mirtį. J.Biliūnas tarsi gilinasi į savo nuojautas, nebijodamas apsinuoginti, nes mirštantis žmogus giliau ir kitaip supranta ribą tarp jį supančio gyvenimo ir mirties. Tikriausiai ir katytė apsakyme “Kliudžiau” neatsitiktinai balta (,,Tat buvo nedidelė balta katytė.”) – ji jau nuo gimimo (kaip ir J.Biliūnas?) paženklinta mirtimi…

Kiekvienas kūrinys pirmiausiai pasireiškia kaip vidinis dialogas. ,,Bet koks pasakymas yra suvokiamas priklausomai nuo skaitytojo…” ir ,,net patys intymiausi diskursai yra iš esmės dialogiški: į juos įsismelkia virtualaus klausytojo, galimos auditorijos vertinimai…” (Bachtinas, ,,Pasakymo struktūra”, in Todorovas, M.Bachtinas, dialogo principas ). Ne išimtis ir J.Biliūno apsakymas ,,Kliudžiau” – nors naratyvinis balsas kalba sava išskirtine rytų aukštaičių – anykštėnų kalba, kuria atpasakoja viską, kas vyksta šiame pasakojime, ir tekstas atrodo monologinis
(vienbalsis), vis dėlto čia sutinkamas ypatingas polifonijos atvejis – menamoji tiesioginė kalba (,,Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau… ir laukė.”).

J.Biliūnas lietuvių prozoje meniškai įteisino individualų žvilgsnį į aplinką – jo pasakotojas stovi kuriamo pasaulio centre ir tik pats vienas suvokia bei nustato daiktų vertę. Sudėtinga įvardinti žmogaus jausmus, todėl juos atliepiančių situacijų ir vaizdų ieškoma supančioje aplinkoje. Taip gimusios metaforos išryškina išgyvenimus, padeda juos įsisąmoninti. Tačiau nepaisant to, apsakymo ,,Kliudžiau” pasakotojas yra patikimas, nes jo ir teksto autoriaus vertybių sistema yra tikrai ta pati. Skaitydami neabejojame susitapatinusių pasakotojo ir autoriaus būsenų, savybių, situacijos tikrumu.

Pasakotojas neaptaria to fakto, kad rašo pasakojimą, nedvejoja, kaip jį papasakoti, nenumato istorijos pabaigos pakeitimo galimybės, todėl drąsiai galima teigti, kad čia nėra sąmoningos naracijos.

Dar viena svarbi detalė – daugtaškiai. Jais visada kažkas svarbaus nutylima, nepasakoma, jie padeda taupyti žodį, bet išplečia potekstės erdvę. J.Biliūnas juos vartoja labai dažnai, daug jų ir apsakyme ,,Kliudžiau”. Šiuo atveju daugtaškiai leidžia suprasti fokusuotę – žiūros tašką, iš kurio pasakojimas yra papasakotas. Fokusuotojas šiame tekste tas pats kaip pasakotojas, bet nuo veikėjo (tai yra, savęs praeityje) jis skiriasi amžiumi ir jau kitokia, brandžia psichine būsena. Taigi susiduriame su įdomiu reiškiniu: fokusuotojas – pasakotojas, o fokusuojamasis – jis pats praeityje, prieš lemtingą jo vertybių skalės susiformavimui įvykį. Juos skiria ir jungia pirmiausiai laiko aspektas.

Šiuo metu Jūs matote 85% šio straipsnio.
Matomi 1052 žodžiai iš 1237 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.