Didžiausia klaida būtų vertinti ir interpretuoti kūrinius nesiejant jų su rašytojo biografija. Juk kūriniuose vaizduojamas pasaulis negali būti vien fantazija. Beveik visada sukurtas pasaulis labai artimai susietas su kūrėjo realybe, jo išgyvenimais, jausmais ir požiūriais. Biliūną domino socialinės neteisybės bei žmogaus dvasiniai išgyvenimai. Labiausiai rašytojas linko analizuoti, kaip gyvenimo konfliktai ir prieštaravimai veikia žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus ir nuotaikas. Tam, kad geriau suprastume, kodėl Biliūną domino sudėtingas žmogaus gyvenimas, reikia prisiminti jo biografiją.
Pasirodo, Bilūno gyvenimas nebuvo lengvesnis negu jo kūrinių veikėjų. Rašytoją lydėjo nesėkmės visą gyvenimą, kuriame jis niekaip negalėjo surasti savo vietos. Biliūnas buvo silpnos sveikatos, prarado šeimos paramą, nes nėjo į kunigus. Likimas blaškė jį po svetimus kraštus. Mirė jaunas, pakirstas džiovos. Visi tie sunkumai lėmė, kad Biliūno kūrinių centre atsidūrė atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nėra vietos kasdieniame gyvenime.
Apsakyme ,,Ubagas“ Biliūnas vaizduoja seną, gerą Sabaliūna, priverstą elgetauti, nes sūnus išvaręs jį iš namų. Nepaprastai reikšmingu apsakymo elementu man pasirodė tai, kad autorius susitapatina su pasakotoju. Manau, kad Biliūnas taip sukonstravo siužetą ne tik tam, kad pagyvintų apsakymą. Visų pirma, tai parodo rašytojo susitapatinimą su skriaudos stebėtoju. Tokiu būdu skaitytojas gali prisiliesti prie neteisybės ir skriaudos. Viskas skambėtų kitaip, jeigu Biliūnas tą patį parašytų trečiuoju asmeniu-tada jis būtų tik pašalinis žmogus. Bet pasakotojas ne tik gailisi nelaimingo Sabaliūno-jis jaučia dalį kaltės dėl jo sūnaus poelgio. Pasakotojui (greičiausiai Biliūnui taip pat) atrodo nesuderinama, kad toks nuoširdus ir dosnus žmogus kaip Sabaliūnas taip žiauriai nuskriaustas likimo.