Jono jablonskio nuopelnai
3.5 (70%) 2 votes

Jono jablonskio nuopelnai



Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas ir ugdytojas, neretai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis padėjo tvirtą pagrindą mūsų bendrinei kalbai. J. Jablonskis – pirmasis mokytas lietuvis kalbininkas praktikas. Pasak Z. Zinkevičiaus, „visa Jablonskio veikla – tai ištisa epocha lietuvių bendrinės kalbos istorijoje“ (Zinkevičius 1992: 155).

Šiame darbe, trumpai apžvelgus kalbininko gyvenimą, aptariami svarbiausi kalbos taisymai, vadovėliai (gramatikos, sintaksės darbai). Remiamasi įvairių tyrinėtojų darbais (žr. literatūros sąrašą).

BIOGRAFIJOS FAKTAI

Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio. Aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją, 1881–1885 ir 1888 m. studijavo klasikinę filologiją Maskvos universitete. Lietuvoje negavęs mokytojo vietos, vertėsi privačiomis pamokomis, raštininko ir kitais darbais. Vėliau J. Jablonskis mokytojavo Mintaujos, Revelio gimnazijose. 1902 m. jis buvo ištremtas į Pskovą. Grįžęs kurį laiką dirbo Vilniuje lietuviškų laikraščių redakcijose, mokytojavo. 1906–1908 m. J. Jablonskis buvo neetatinis lietuvių kalbos mokytojas Panevėžyje. Vėliau mokytojavo Breste, Gardine, Veliže. 1915–1918 m. kalbininkas gyveno Voroneže, kur dėstė lietuvių ir lotynų kalbas suorganizuotuose lietuvių kalbos gimnazijose bei įvairiuose kursuose. 1918 m. J. Jablonskis atvyko į Vilnių, kitais metais persikėlė į Kauną. Kaune jis dirbo įvairiuose kursuose, 1922–1926 m. profesoriavo Lietuvos universitete. Mirė J. Jablonskis 1930 m. Kaune.

J. Jablonskio – lietuvių kalbos normintojo ir mokslininko – veiklos pradžia laikomi 1890 metai.

KALBOS TAISYMAI

40 m. J. Jablonskis aiškino lietuvių kalbos negeroves, taisė įvairių raštų kalbą, rašė kalbines recenzijas. Nuo 1890 m. „Varpe“ ir kituose laikraščiuose jis spausdino straipsnius kalbos kultūros klausimais, dažniausiai pavadintus „Kalbos dalykais“. Jų J. Jablonskis parašė apie 150. Jo straipsniuose, recenzijose atsispindi visi būdingiausi to laikotarpio kalbos raidos momentai.

J. Jablonskis buvo labai atkaklus. Jis po keletą kartų taisydavo tas pačias klaidas, kad žmonės nuo jų atprastų. Kalbininkas toleravo kitų nuomonę. Jis siekė lietuvių kalbos lietuviškumo, grynumo, sistemingumo, aiškumo.

Kiekvieną vertinamą bendrinės kalbos reiškinį J. Jablonskis grindė gyvosios liaudies kalbos duomenimis. Kita vertus, kalbininkas skatino rašytojus šiais duomenimis naudotis kūrybiškai, o ne aklai. Taisydamas kalbą jis rėmėsi ir tautosaka, grožiniais kūriniais. Tad gyvoji liaudies kalba, tautosaka ir grožinė kūryba J. Jablonskiui buvo pagrindiniai bendrinės kalbos kūrimo ir norminimo šaltiniai. Iš šių šaltinių pavyzdžių jis spręsdavo ir apie analogiškų atskirų žodžių darybos gerumą, sintaksinių konstrukcijų tinkamumą ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, pagal skaityti – skaitytojas, varyti – varytojas ir šalia rašyti jis teikė vartoti ne rašėjas (tuo metu taip buvo sakoma), o rašytojas. Vienas būdingiausių J. Jablonskio taisymų bruožas – daug gyvosios liaudies kalbos, tautosakos ir grožinės literatūros pavyzdžių, pateiktų šalia taisomų dalykų.

Savo straipsniuose ir recenzijose J. Jablonskis daugiausia taisė žodyno, žodžių darybos, sintaksės ir stiliaus klaidas.

Visų pirma iš bendrinės kalbos jam teko vyti skolinius. J. Jablonskis teigė, kad svetimus žodžius galima vartoti tik tada, kai be jų negalima apsieiti. Tai jo nuopelnas, kad iš raštų ir oficialiosios kalbos buvo pašalinti žodžiai abrozas, aptieka, grabė, kytras, macnas, navatnas, smertis, šiuilė, učitelis, viera, zerkolas, zoslanas ir kt. J. Jablonskis nuolat taisė tokius žodžius, kaip balana „skala“, biskelis „truputis“, desėtkas „dešimtis“, korka „kamštis“, šmotas „gabalas“ ir kitus. Barbarizmus J. Jablonskis keitė lietuviškais žodžiais. Jei jie turėjo seniau vartojamų lietuviškų atitikmenų, tai pastaruosius kalbininkas kėlė į pirmą vietą. Užmirštus barbarizmų lietuviškus atitikmenis J. Jablonskis stengėsi atgaivinti, pavyzdžiui, teikė vartoti nuodėmę vietoj žodžio griekas. Kai kuriems barbarizmams pakaitų jis ieškojo tarmėse. J. Jablonskio dėka vietoj, pavyzdžiui, dūšia, gromata, kuknia, liekarst(v)a, prietelius, viedras įsigalėjo lietuviški žodžiai siela, laiškas, virtuvė, vaistas, bičiulis, kibiras.

J. Jablonskis teigė, kad svetimus žodžius galima vartoti tik tada, kai be jų negalima apsieiti. Plačiai vartojamų skolinių ar tų, kurių nebuvo kuo tinkamai pakeisti, jis nešalino. Pavyzdžiui, jis toleravo skolinius baravykas, blynas, grybas, košė, pyragas ir kt.

Taisydamas kalbą, J. Jablonskis kartais ir suklysdavo. Jis skoliniais klaidingai laikė žodžius boba, zuikis ir kt. J. Jablonskis taisė ir tokius dabar vartojamus žodžius, kaip bendrija, ištvermė, išvaizda, nuosavybė, padėtis, skriauda, svetingas, turtuolis, ūpas, užduotis ir kt.

J. Jablonskio pastangomis tuo laikotarpiu raštuose retesni tapo vertiniai, pvz.: apsivesti „imti pačią, vesti“, antgalvis „antraštė“, apskelbimas „skelbimas“, neužilgo „netrukus“, savistoviai „savarankiškai“ ir kt. Jis nustatė ir patikslino senų veldinių reikšmes, parodė, kuo vieni žodžiai skiriasi nuo kitų.
Pavyzdžiui, atskyrė šių porų žodžius: daina – giesmė, kampas – kertė, mylėti – mėgti, narys – sąnarys, ryšys – santykis, vartoti – naudoti, žinoti – mokėti ir kt.

Kalbininkas taisė netinkamus naujadarus. J. Jablonskio laikais atsirasdavo įvairių naujadarų vietoj tarptautinių žodžių. Jis sukritikavo ir atmetė tokius žodžius kaip agna „energija“, būtovė „istorija“, dėsmė „tema“, džiūgautė „triumfas“, įdarbė „kultūra“, mokysta „metodika“, orovė „klimatas“, panaša „analogija“, raštuomenė „literatūra“, reikšlas „simbolis“, sielotyris „psichologas“, tariškai „teoriškai“, tvarkovas „direktorius“, vaidykla „teatras“ ir kt.

J. Jablonskis keitė blogai kitų sudarytus naujadarus taisyklingesniais. Pavyzdžiui, apšvaistą ar apšvietą jis keitė žodžiu švietimas, ateitinę – ateitimi, atvirlaiškį (atvirutę) – atviruku, gerbūvį – gerove, įdomautis – domėtis, lygsvarą – pusiausvyra, mokintuvę ar mokslinyčią, mokslavietę, mokslainę – mokykla, neprigulmybę – nepriklausomybe, paišelį ar paišiuką – pieštuku, pirmyneigą – pažanga, praeitinę – praeitimi, skaitlinę – skaitmeniu, šnypštuką – nosine, vaidintuvę – vaizduote ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 917 žodžiai iš 2999 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.