Kauno “Saulės” gimnazija
REFERATAS
Jono Jablonskio sukurti naujadarai
Atliko: *****
Kaunas 2003
Jonas Jablonskis – tai nepaprastai šviesi asmenybė lietuvių tautos kultūros istorijoje. Ilgus metus blaškomas iš vienos vietos į kitą, tremiamas ir persekiojamas, sunkios ligos kamuojamas, nuolatinio skurdo ir vargo lydimas, jis visą savo gyvenimą su didžiausiu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų lietuvių liaudies švietimo darbą, kovojo dėl liaudies teisių, dėl jos gražesnio rytojaus.
“Visą savo sunkų gyvenimą, teisingai yra pažymėjęs K. Ulvydas,- Jablonskis nieko labiau nemylejo, kaip tiesą moksle ir savo liaudį – visuomeniniame gyvenime”. Ir iš tikrųjų del begalinės meilės savo liaudžiai ir dėl nepaliaujamos tiesos troškimo jis net sunkiausiomis savo gyvenimo valandomis nenuleisdavo rankų, bet priešingai, dar atkakliau dirbdavo “dėl duonos laisvės ir šviesos”,dar atkakliau kovodavo dėl to kad , “jokie ponai nejodinėtų žmonių sprandais kaip tinkami”.
Nė vienas lietuvių kalbininkas ar kitas specialistas nėra
sukūręs mūsų kalbai tiek naujadarų, kiek Jablonskis, bet, antra vertus, ir niekas už jį nėra jų daugiau išmėtęs iš kalbos. Daugiausia jų netiko jam dėl įvairių darybos dalykų. Vieni pirmųjų Jablonskio taisytų naujadarų yra žodžiai vistorija,vistarija( = istorija), kurie, jis aiškino, atsiradę
dėl klaidingos etimologijos . Ir iš tikrųjų, čia turime patriotiškai nusiteikusių aušrininkų padarytus žodžius: kadangi lietuvių kalba esanti visų kalbų motina, tai ir žodžio istorija pirminė, lietuviška forma turėjusi būti vistorija ar vistarija. Nemaža naujadarų, kurių daugumą 1921-1925 m. sukūrė Terminologijos komisija, Jablonskis yra iš principo atmetęs kaip nereikalingus, nė neaiškindamas, kiek jie taisyklingi.
Tik kartą jis pažymėjo, kad ”kurie-ne-kurie terminai čia, giliau
įsižiūrėjus, nesutinka ir su tuo, ką duoda mūsų kalbos mokslas“.
Nereikalingų naujadarų sąrašas:
agna = energija , buitas, buitoji, būtovė = istorija, būtovininkas = istorininkas, dėsmė = tema , džiūgautė = triumfas, gymė = gimtis,sugintrinti = suelektrinti, kūnojas = organas, lytelė = formulė,mokysta = metodika, orove = klimatas , panaša(-ia) = analogija, raštuomenė = literatūra, reikšlas = simbolis, vaidykla = teatras, vaidentuvė = vaizduotė , visove = suma.
Šio tipo naujadarų buvo ypač daug atmesta, kai Jablonskio vadovaujama naujos sudėties Terminologijos komisija peržiūrėjo savo pirmtakės sudarytus medicinos terminus. Vis dėlto vienas kitas Jablonskio išpeiktas naujadaras įvairiais keliais pateko į bendrinę kalbą, pvz., čiaupas,. Kljuotė, mostas, nuokalnė , sankasa, sraigtas ir kt.
Jablonskis taisė žodžius dėl pačios šaknies ydų, pavyzdžiui, žodis aras, Jablonskis apibūdinęs kaip prasimanymą ir daug kartų taisęs. K. Būga spėjo jį esant A. Juškos nukaltų. Jo atsiradimą galima paaiškinti taip: iš tarmiškos formos arelis, manant, kad čia yra mažybinė priesaga -el; buvo padarytas ,,šakninis“ žodis aras. Tokia ,,retro“ daryba neįprasta: iš kumelės ar karvel’o (šis senovėje galėjo būti mažybinis daiktavardis) nepasidarėme ,,kumės“ ar ,,karvo“. Tačiau per 100 ar daugiau metų arą labai pamėgo poetai ir beletristai, tad jis įgijo ir tam tikrų teisių grožinės literatūros kalboje, ypač poezijoje. Matyt A. Salys buvo visai teisus, pasakęs: ,,Kad poetai taip kėčia tegu sau ,,arauja“, bet bent šiaip raštuose, taip pat ir gamtos moksluose ,,arui“ tikrai neturėtų būti vietos“