Turinys
Turinys ………………………………………………………..1 pusl.
Jonas Jablonskis…………………………………………….2 pusl.
Gyvenimas kaip upė……………………………………….3 pusl.
Tarp vilties ir nevilties…………………………………….4 pusl.
Lietuvišką spaudą atgavus……………………………….5 pusl.
Jablonskio asmenybė………………………………………6 pusl.
Jablonskio darbai……………………………………………7 pusl.
Pagrindinės gyvenimo datos…………………………….9 pusl.
Jablonskio taisymų teoriniai pagrindai………………10 pusl.
Fonetikos ir skirybos taisymai………………………….11 pusl.
Leksikos klaidų taisymai…………………………………12 pusl.
Skoliniai……………………………………………………….12 pusl.
Hibridiniai žodžiai…………………………………………13 pusl.
Tarmybės……………………………………………………..13 pusl.
Žodžių reikšmė……………………………………………..14 pusl
Jonas Jablonskis
Jono Jablonskio paveikslas mums artimas ir gerai pažįstamas: jį esame matę įvairiose knygose, kartais jis kabo klasėse ar lietuvių kalbos kabinetuse. Žvilgtelėję į jį, mintyse iš karto pasakome: „Tai žymiausias lietuvių kalbos kalbininkas !“
Portretai J. Jablonskį dažniausiai mums rodo seną, sėdintį krėsle su atlošu, ant galvos užsidėjus kepuraitę, įsisupusį į tamsų chalatą. Iš barzdoto veido žvelgia akys – rimtai, atidžiai, netgi rūstokai.
Ar to neper maža?
„ savo gyvenimu ir darbu Jablonskis, – rašė K. Korsakas, – paliko mūsų mokslo darbuotojams, ypačiai filologams, ryškų pavizdį, kaip reikia pasišvesti savąjai specelybiai, su kokiu atsidėjimu, valingumu ir ryžtingumu reikia dirbti mokslo darbą“.
Apie Jablonskį parašyta nemaža straipsnisų, atsiminimų ir net knygų. Ipač daug dėmesio Jablonskiui skiriama tarybiniais metais. Visų pirma čia minėtina Jono Palionio sudaryi J. Jablonskio „ Rinktiniai raštai“. Jų pirmajame tome išspausdinti kalbininko didieji darbai – gramatikos, o antrajame – svarbieji kalbos straipsniai. Jablinskio darbai neužmiršti – jie tebėra gyva mūsų kultūros dalis.
Jablonskio atminimą pagerbiame ir kitais būdais: Lietuvos TSR vyriausybės nutarimu jo vardu pavadintos Kapsuko ir Kauno vidurinės mokyklos.
Gyvenimas kaip upė
Gilinantis į žymaus žmogaus – visų pripažinto rašytojo, mokslininko ar visuomenės veikėjo – biografija, mums dažnai kieti patirti, kaip jis pasidarė toks garsus, kaip pasiekė tokias mokslo ir meno aukštumas. Gal jam, kaip sakoma, kelias buvo rožėmis klotas, jei taip toli nuėjo, palikęs kažkur užpakalyje daugumą savo amžininkų ir mokslo draugų?
Jono Jablonskio gyvenimas ne ką skyrėsi nuo kitų lietuvių inteligentų, gimusių xix a. šeštajame – septintajame dešimtmetyje, gyvenimo nei išskirtų gabumų, nei rožėmis kloto kelio.
Jonas Jabjonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naujamisčio. Jo tėvai Juozas ir Agnieška.
1872 m. Jonukas mokėsi mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia buvo ir linksmiau: daugiau draugų, laisvai galėjo maudytis upėje ar plačiose lankose laidyti ilgauodegius aitvarus.
Jonukas augo didelėje šeimoje. Tėvas buvo vędęs antrą kartą: už joniuką buvo jaunesni trys pirmosios sntuokos vaikai – brolis ir dvi seserys. Joniukas turėjo dar du brolius ir jaunėlę sesutę.
Tarp vilties ir nevilties
Universiteto baigimas buvo labai svarbi Jablonskio gyvenimo gairė: prasidėjo savarankiškas gyvenimas.
Lietuvoje iš pirmųjų žinksnių Jablonskio laukė nusivilimai. Tai laikais niekas nesirūpino jaunųjų specialistų įdarbinimu – kiekvienas turėjo susirasti vietą pats.
Galima įsivaizduoti Jablonskio nusivylimą ir susirūpinimą: turėdamas universiteto diplomą, negali užsidirbti duonos kasnio, reikia prašyti ne per turtingiausių tėvų malonės.
Mintaujos inteligentai lietuviai, vadovaujami Jablonskio, labai rėmė mėnesinį laikraštį „Varpas“. Jį nuo 1889 m. pradėjo leisti V. Kudirka. Jablonskio bendradarbiavimas „Varpe“ daugiausia reiškėsi kalbos straipsniais. Visi norėjo, kad jų kalba būtų taisiklinga, bet ne visi sugebėjo gražiai lietuviškai rašyti.
1894 m. vasarą, jablomskio dukrelės Onos krykštynomis prisidengus, jo namuose vyko metinis „varpininkų“ suvažiavimas, spręndęs visas svarbiausias „Varpo“ leidimo problemas.
Jonui Jablionskiui pavedė redaguoti žodyną nou E raidės. Vienerius metus redaguoti žodyną sutrugdė 1900 m. vasarą rašyta Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“, išėjusi 1901m. petro Kriaušaičio slapyvardžiu.
Lietuvišką spaudą atgavus
Lietuvišką spauda lotyniškomis raidėmis buvo draudžiama Rusijoje ketuesdešimt metų – nuo 1864 m. iki 1904 m. Caro valdžios prievartai lietuvių liaudis nepakluso: knygos buvo spausdinamos užsienije ir kontrabanda gabenamos į Lietuvą. Juo toliau, jou labiau toji kova smarkėjo. Ją rėmė ir pažangus rusų bei kitų rusijos tautų žmonės.
XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje sustiprėjo
revoliucinė Rusijos darbo žmonių kova su nepakenčiamu carizmu. Brendo revoliucija, kėlusi Caro valdžiai ir visiems išnaudotojams didžiausią siaubą. Tad jie, bandydami silpninti darbo žmonių ir pavergtųjų tautų frontą pirš carizmą, ryžosi gražinti lietuviams spaudą – 1904 m. gegužės 7d. Caras patvirtino Ministrų Tarybos nutarimą panaikinantį draudimą naudoti lietuvišką abėcėlę.
Lietuvių kalbai dėstyti labai trųko vadovėlių – tad Jablonskis, gyvendamas voronėže 1916 m. išspausdinta Peterburge lietuvių kalbos skaitinių „Vargo mokyklai“ dvi dalis 1917 m. – knygutę „Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai“. 1918 m. – „Mūsų žodinėlį“. Čia pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatika, kurią baigė gryžęs, Vilniuje 1919 m. Be to, Jablonskis rašė daug straipsnių laikrščiams.
Ir tai dar neviskas: kasmet išeidavo jo darbų dar atskirais leidiniais – originalių knygų, vertinimų. Tarp jų svarbūs lietuvių kalbos mokslui veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis (1925 m.), bei „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.).