Judaizmo ir islamo santykiai
5 (100%) 1 vote

Judaizmo ir islamo santykiai

Nėra jokios ne tik individualios, bet ir socialinės veiklos, kuri neturėtų ir kuriai nereikėtų specialaus dievo, garantuojančio bendrijos pastovumą. Visur, kur junginį ar bendriją jungia į vieną visumą pavienio valdovo galia, jai reikalingas atskiras dievas. Psaulyje yra ne viena religija, kiekviena valstybė, tauta ar gentis turi savus dievus ir savąją religijos istoriją, tačiau pasaulyje yra trys didžiosios religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas. Mūsų tauta yra krikščionys ir turbūt kiekvienas iš mūsų žinom šios religijos istoriją, trūkumus ir pliusus, tačiau apie judaizmą ir islamą sužinome daugiausia tik iš knygų ir televizijos, todėl yra įdomu žinoti į ką tiki šių religijų šalininkai ir ką tos religijos skelbia. Tačiau judaizmas ir islamas yra, galima sakyti, ypatingos religijos, nes nė vieni tikėjimai taip nesipyksta ir nekariauja kaip kariauja šios dvi, nuo senų laikų iki dabar. Todėl kyla klausimas, kodėl šių religijų šalininkai pykstati ir dėl ko visa tai prasidėjo, o kad tai sužinoti visų pirma reikia suprasti, ką tos religijos skelbia, kur jų skirtumai ir kas buvo, nuo ko viskas prasidėjo, kad jos dabar ir dabar negali sugyventi.Gal kai kas mano, jos judaizmas ir islamas yra labai skirtingi tikėjimai, tačiau pažiūrėjus iš arčiau matome, kad islamo „protėvis“ ir yra judaizmas ir kad šios religijos yra labai panašios.

Judaizmo ir islamo esmė:

Judaizmas ir islamas – dvi iš trijų didžiausių monoteistinių religijų. Jos garbina vieną Dievą, visagalį dangaus ir žemės kūrėją, gailestingąjį Viešpatį, kalbėjusį žmonėms. Išpažinėjai tiki, kad Dievas yra ir visada bus nepailstantis žmogaus ieškotojas, kuris, randąs jį įstrigusį gyvenimo raizgynuose, kaip mylintis Tėvas ima ant savo rankų ir neša į Tikslą.

Judaizmui gyvenimo raizgynai yra „Egiptas“. „Egiptas“ ne tik istorine, bet ir teologine prasme. Vergija faraonų Egipte ir vergija dabarties „Egipte“. Pagal judaizmą, kiekvienas žmogus turi savo „Egiptą“.

Atmink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje,

kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas…(Įst 5,15).

Islamui gyvenimo raizgynai yra „stabų garbinimas“. Koranas nuolat primena, kad tai – pražūtingas blogis, nes „tik Alla(h)as1 yra Dievas“.

Sakyk: „Jis yra Alla(h)as, Vienintelis!

Alla(h)as, visų amžinai šlovinamas!

Jis nei pradeda, nei yra pradėtas.

Nėra nieko, kas galetų būti jam lygus“ (Kor. 112,1-3)

Šių religijų išpažinėjai jaučia ir išgyvena Dievo, žmogaus ieškotojo, begalinį gerumą. Dievo, kurio vienas iš gražiausių vardų yra Meilė ir kuris „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiekti tiesos pažinimą“ (1 Tim2,4).

Islamas – ne tik jauniausia monoteistinė religija, bet ir išskirtinis reiškinys lemtingoje Žemės gyventojų susitikimo su Dievu istorinėje panoramoje. Patys musulmonai tiki, kad islamas yra tkrosios žmonijos religijos sklaidos per visą jos istoriją rezultatas. Ką Dievas įkvėpė Abraomui, Mozei, Jėzui „užantspaudavo“ per Muhammadą2.

Islamas skelbia, kad Dievas yra vienas, vienintelis ir amžinas visatos Viešpats ir Kūrėjas, prisikėlimo Viešpats – tas, kuris Teismo dieną teis visus žmones. Žmonės už viską privalo būti dėkingi Dievui ir tik jį nuoširdžiai garbinti. Be to, visi žmonės yra lygūs prieš Dievą, ir turtingieji turi dalintis savo turtu su vargšais. Pagal Muchamedą kiekvienas žmogus po mirties turės atsakyti už visus savo darbus.

Judaizmas – seniausia monoteistinė religija. Iš jos išaugo krikščionybė ir islamas. Judaizmo esmė – tikėjimas į vienatinį ir visuotinį Dievą (Jahvę), pasaulio kūrėją ir valdovą. Judaizmo valdovas, skirtingai negu krikščionybėje ir islame, kalba tik žydams, juos globoja. Todėl žydai suvokia save kaip išskirtinę tautą. Gal čia ir prasideda visi nesutarimai?

Izraelitų religinio gyvenimo centras buvo šventykla Judėjoje – vienintelė legali vieta, kur galėjo būti atliekami religiniai aukojimai. Tasidūrę tremtyje žydai negalėjo pasiekti šventyklos, kuri, be to, 586m. pr. Kr. buvo Babilono karaliaus sugriauta. Atstatytąją šventyklą 70m. Sugriovė romėnai. Todėl tremtyje ir grįžę iš jos žydai statė sinagogas kaip susirinkimų namus. Sinagogų veiklą tvarkė rabinai.

Koranas – pagrindinė musulmonų šventoji knyga. Ją sudaro islamo dogmatiniai, kultiniai ir ritualiniai priesakai, musulmonų moralės ir teisės normos. Senojo ir Naujojo testamento, arabų legendos. Koranas sukurtas arabų klasinės visuomenės formavimosi metu. Jis didelį dėmesį skiria privatinės nuosavybės išsaugojimui. Turtinę ir socialinę nelygybę skelbia alacho nustatyta tvarka. Pasaulio, žmonių kilmę aiškina remdamasis bibliniais motyvais.

Talmudas – religinių, teisinių, moralinių judaizmo normų rinkinys. Jis yra daugiatomis veikalas, skirtas papildyti Senąjį testamentą. Derindami Bibiliją prie kintančių žydų gyvenimo sąlygų, Talmudo autoriai prikūrė daugybę taisyklių, draudimų, turinčių didinti žydų tautinį uždarumą ir religinį skirtingumą. Talmudas formavo tikinčiųjų žydų getų gyventojų etiką ir auklėjimą.

Religijų sutapimai:

Abiejų religijų atstovai skelbia, kad Abraomas yra jų tikėjimo protėvis.

Arabai yra semitų kilmės tauta.

Iki islamo joje vyravo viena iš
senųjų semitų religijų.

Muchamedas gavo apreiškimą iš to paties šaltinio kaip ir žydų Mozė, todėl jis skirtas būti saviesiems pranašu.

Abi religijos turi ortodoksines atšakas, t.y. tokios šakos, kurios griežtai laikosi religinių doktrinų. (Judaizmas – Talmudo tiesos, Islamas – Koranas.)

Tiek Talmude, tiek Korane rašoma apie paskutinį teismą.

Abi religijos prasideda tikėjimu į vieną, unikalų Dievą. Šis dievas yra tobulas ir bekūnis, jis – pasaulio ir žmonijos kūrėjas. Jis teisingas, bet atjaučiantis, neabejingas savo kūriniams ir jų gerovei, jis skelbia savo valią žmonijai tiesioginiu apreiškimu, reikalauja dorybės ir už ją apdovanoja, o už, blogus darbus – baudžia.

Tiki rojumi ir pragaru.

Tačiau, jei islamas ir judaizmas yra religijos, kilusios iš vienos minties,vieno Dievo, kodėl tarp jų yra nesutarimai, kurie tęsiasi ne vieną šimtą metų? Tai šiame referate aš ir pabandysiu atskleisti.Bet žinant žydų istoriją, jog visą gyvenimą jie su kažkuo kariavo, buvo ujami ir skriaudžiami, ydomu yra pasižiūrėti kaip judaizms gyvavo kitose šalyse, tarp kitų religijų ir valdovų. Ir čia iškyla vienas faktas, kad musulmoniškose šalyse jie gyveno geriau…

Judaizmo istorija ir santykiai su kitomis šalimis ir religijomis:

Žydas iš Ispanijos, keliautojas Benjaminas Tudulietis taip nupasakojo žydų gyvenimą viduramžiais: žydai buvo „šilko audėjai“ ir visokiausi pirkliai. Tarp jų būta „daugelio turtingų žmonių“. Tačiau įstatymas nė vienam jų neleido jodinėti žirgu, „išskyrus Rabi Saliamoną Egiptietį, kuris yra Karaliaus gydytojas. Jo dėka žydams gerokai palengvėja jų priespaudos našta – mat jie gyvena didžiai prispausti“. Pagal Justinijano kodeską bei vėlesnius nuostatus Bizantijos žydai, kitaip nei pagonys bei eretikai, turėjo teisinį statusą. Bent jau teoriškai žydų sinagoga buvo įstatymo saugoma dievogarbos vieta. Valstybė taip pat pripažino ir žydų teismus, ir magistratai vertė žydus laikytis jų sprendimų. Žydai, užsiėmę savo teisėtais darbais, turėjo būti saugūs, nes įstatymas konkrečiai draudė antisemitinius veiksmus ir nustatė, jog „Žydas neturi būti niekinamas dėl to, kad yra žydas ir neprivalo kentėti įžeidinejimų dėl savo religijos […] įstatymas draudžia asmeninį kerštą“3. Ir vis dėlto žydai buvo antrarūšiai piliečiai: iš tikrųjų – vargiai ir iš viso piliečiai. 425 m. Jie galutinai prarado teisę eiti vyriausybinę tarnybą, nors buvo verčiami tarnauti dekurionais (dešimtininkais) miesto tarybose, nes tai kainavo pinigų. Žydams buvo draudžiama statytis naujas sinagogas. Jie turėdavo perkėlinėti savo Paskos laiką, kad ji visados būtų po krikščionių Velykų. Laikyta prasižengimu, jei žydai reikalaudavo savo raštus skaityti hebrajų kalba – netgi savo pačių bendruomenėse. Įstatymai kaip tik įmanoma lengvino žydų atvertinėjimą, nors krikšto formulė apėmė kiekvieno atsiveriančiojo žydo pareiškimą, jos jis nesąs paveiktas baimės ar vilties sulaukti naudos. Kiekvienas žydas, sugautas skriaudžiantis atsivertėlį, būdavo gyvas sudeginamas, o atsivertęs žydas, vėl grįžęs prie savo tikėjimo, traktuotas kaip eretikas.(Ibid.,25-26.)

Tačiau žydai, ypač Tamsiųjų amžių Europoje, turėjo daug didesnę visuomeninę reikšmę, negu būtų galima spręsti iš menko jų skaičiaus. Kur tik gyvavo miestai ar kurdavosi miesto tipo gyvenvietės, anksčiau ar vėliau įsitvirtindavo ir žydai. Kai Palestinos žydai II a.po Kr. buvo bemaž sunaikinti, likę gyvi žydai kaimiečiai virto miestų pakraščių gyventojais. Po arabų užkariavimo VII a. Didžiules žydų žemės ūkio bendruomenes Babilonijoje ėmė pamažu žlugdyti sunkūs mokesčiai, tad ir tenai žydai kėlėsi į miestus ir virto amatininkais, prekeiviais ir prekybos agentais. Šie miestų žydai, didžioji dauguma – raštingi ir mokantys skaičiuoti, gebėdavo įsikurti visur, nebent tam trukdydavo baudžiamieji įstatymai arba smurtas. Žydai virto metodiškais, įgudusiais spręsti problemas verslininkais. Nemaža dalimi žydų teisinių studijų Tamsiaisiais amžiais buvo siekiama verslo sandėrius padaryti teisingus, dorus ir veiksmingus.

Kai kurie žydų autoritetai pabrėždavo skirtumą tarp žydų ir nežydų. Vienas midrašinis tekstas Pakartoto Įstatymo knygos teiginiui, turbūt parašytas nacionalisto Rabi Akivos, sakė, jog žydai privalą reikalauti iš svetimtaučių palūkanų. XIV a. Prancūzijos žydas Levis ben Geršomas pritarė: tai esąs pozityvus priesakas užkrauti nežydui palūkanas, „nes nedera teikti naudą stabmeldžiui […] ir reikia daryti jam kiek įmanoma daugiau žalos, nenukrypstant nuo dorybingumo“; šio požiūrio laikėsi ir kiti. Bet dažniausiai būdavo motyvuojama ekonomine būtinybe.

Krikščionys, remdamiesi Biblijos nuostatomis, nesąlygiškai smerkė palūkanininkavimą, o nuo 1179 metų tuo užsiimdavę asmenys būdavo ekskomunikuojami. Bet krikščionys taip pat apdėdavo žydus žiauriausiomis piniginėmis prievolėmis, Į tai atsiliepdami žydai griebdavosi vienintelio verslo, kurį krikščioniški įstatymai iš tikrųjų diskriminavo jų naudai, ir todėl juos imdavoi tapatinti su nekenčiamu lupikavimo amatu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1648 žodžiai iš 5215 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.